Daiva NORKIENĖ
Anuometinio teisingumo ministro Stasio Šedbaro sekretorei ausis išūžė vilnietė Edmunda Mickienė. Efektinga šešiasdešimtmetė kartkartėm užsukdavo dėl vieno ir to paties klausimo - priminti ministrui, kad jis jai esą skolingas tūkstančius litų. Jeigu tikėsime ponia Edmunda, S. Šedbaras, dar būdamas advokatu, paėmė iš jos 5 000 litų už atstovavimą vienoje civilinėje byloje, tačiau atvyko į du ar tris teismo posėdžius, paskui tapo ministru ir jos bylą pamiršo. Ponia Edmunda pageidavo... grąžos iš tos esą permokėtos sumos. Ir dar ilgai nebūtų nusiraminusi, jeigu nebūtų sulaukusi iš ministro raštiško atsakymo.
Apie tai, kas jame buvo, apie teisinių paslaugų prieinamumą bei apie advokatų luomo paslaptis skaitykite "Akistatoje".
Bylinėjosi dėl pinigų
Edmundai Mickienei nepasisekė - artimai bičiuliavosi su buvusio kunigo R. Jakučio drauge Joana Blažiene ir jai kadaise paskolino pinigų. Po šio šalių parašais patvirtinto akto kipšas pakišo koją ir prasidėjo vieni praradimai. Joana savo ir svetimus pinigus sukišo grandionizių planų turėjusiam dvasininkui, todėl pasiliko ir be verslo, ir be pinigų. Kadais buvusi pasiturinti Vilniaus ponia Edmunda irgi liko be amžinos draugės ir be 30 000 dolerių (pastaroji netektis, suprantama, gerokai skaudesnė). Taip iš didelės bičiulystės liko šnypštukas. O vietoje įprastų maršrutų pas draugę-į kavinę-teatran atsivėrė nauji: pas skolininkę-į teismą-į advokatų kontorą.
- Pusę sveikatos praradau bylinėdamasi, pagaliau po kelerių metų laimėjau, tačiau Joana nebeturi turto, iš kurio tą sumą išieškoti, - "Akistatai" pasiguodė vilnietė. - Dabar, kai netekau pinigų, pensija maža, anūkas serga sunkia kraujo liga ir dar buto mokesčiai spaudžia, būtų puiku atgauti dalį S. Šedbarui įkištų tūkstančių.
Edmundos versija
Stasį Šedbarą, kaip puikų advokatą, jai rekomendavo pažįstami. Tiesa, nepasakė, ar jo paslaugos brangios. Todėl Edmunda sako "svėrusi" iš akies: pagal advokato (kaip žinomo teisininko) "kalibrą" ir pagal tai, kiek jai svarbi negrąžinta suma (viso gyvenimo santaupos). Nutarė, kad už tikrai kvalifikuotą pagalbą negaila, ir surinko 5 000 litų. Prieš kelerius metus tai buvo fantastiškai didelė suma. Ir nė vienas "Akistatos" kalbintų advokatų neprisiminė, kad kas nors už vieną bylą būtų mokėjęs tokius honorarus.
Taigi Edmunda, nedrąsiai saujoje spausdama "fantastiškai didelį honorarą", pasibeldė į teisininko kabineto duris.
- Aš ant jo stalo kraštelio iš karto padėjau pinigus, kad matytųsi, jog atėjau ne tuščiomis, - pasakoja E. Mickienė. - Šedbaras mielai sutiko padėti. O pinigėliai, net neperskaičiuoti, nukeliavo į šalimais stovėjusį seifą. Nėra ko nė sakyti: apsidžiaugiau, kad manimi taip pasitikima! Beje, ir advokatas iš pradžių buvo labai malonus - surašė ieškininį pareiškimą, nuėjo į teismo posėdį.
Tačiau su Joana Blažiene bylinėtis reikėjo kantrybės: tai ji teismuose nualpdavo, tai prieš pat posėdžius susirgdavo, tai vėl atsirasdavo priežasčių posėdžius nukelti. (Iki visiškos Edmundos pergalės praėjo keleri metai.) Taigi daugybė aplinkybių byloje priklausė visai ne nuo advokato meistriškumo. Stasys Šedbaras nuėjo į du ar tris teismo posėdžius. Ir gal būtų toliau atstovavęs, bet G. Vagnoriaus Vyriausybėje tapo teisingumo ministru.
- Kai tik jį paskyrė ministru, mano bylą užmiršo, - tvirtina E. Mickienė. - Aš laukiau, laukiau. Paskui pasisamdžiau kitą advokatą (tas buvo pigesnis). O galiausiai, išvydusi, kad byla prieš J. Blažienę vis tiek nejuda, nutariau susigrąžinti bent dalį veltui įkištų pinigų. Kur matyta, kad už pareiškimo surašymą ir du ar tris nuėjimus į teismą kas nors imtų penkis tūkstančius?! Todėl vieną dieną pasiprašiau į priėmimą pas ministrą S. Šedbarą.
Ir čia ponia Edmunda pastebėjo, kad advokatų durys Lietuvoje prasiveria kur kas lengviau negu aukštų valdininkų. S. Šedbaras neturėjo laiko jos asmeniškai priimti.
Sekretorė pakraupo
Efektingai atrodanti ponia prasibraudavo iki teisingumo ministro sekretorės. Kadangi pastaroji nė nemanė domėtis ne savo reikalais, Edmunda teigia jai nieko ir neišsakydavusi. Paprasčiausiai suraitydavusi raštelį: "Ministre, grąžinkite pinigus! Tuos, kurie yra jūsų už jūsų atliktą darbą, pasilikite sau. Bet kas mano - grąžinkite!"
Sekretorė kraipydama galvą ir nieko nesuprasdama paimdavo ponios raštelius, perduodavo juos viršininkui. Tačiau po kelių dienų ar savaičių viešnia vėl mindavo slenkstį. Edmunda jokios reakcijos, jokių laiškų, skambučių iš ministerijos nesulaukdavo, todėl vėl kreipdavosi į sekretorę. Pastaroji prisipažindavo negavusi jokių ministro nurodymų ar užuominų, todėl tik priimdavo naują tokio pat turinio "špargalkę": "Ministre: kas jūsų - pasilikite, kas mano - grąžinkit!"
Edmundos vizitų, ministro tylėjimo ir sekretorės kantrybės buvo daug. Pensininkė jau nebesitikėjo jokios reakcijos, kai staiga paštininkas atnešė Teisingumo ministerijos antspaudu pažymėtą laišką.
- Man net širdis iš laimės pašoko, - prisimena E. Mickienė. - Maniau, kad pagaliau mano maldavimus išgirdo. O tame laiške buvo pranešama, kad ministras kreipsis į specialiąsias tarnybas, jei nesiliausiu jo terorizuoti nepagrįstais reikalavimais. Ir dar paminėta, kad aš pati esanti neaiški asmenybė, jeigu turėjau reikalų su tokių aferistų kaip buvęs kunigas bičiulėmis. Tada vienas rimtas žmogus man ir patarė liautis ieškojus tų pinigų. Esą dar į beprotnamį kas uždarys. O kuo tada įrodysiu, kad esu teisi?
E. Mickienė tvirtina, kad paimdamas pinigus S. Šedbaras nedavė jokio kvitelio, tad vieninteliai įrodymai, kad jis buvo jos advokatas - byloje esantys jo kaip atstovo parašai.
"Naujiena prieš rinkimus"
- Kaip čia yra, kad jūsų minima ponia suaktyvėja būtent tada, kai aš gaunu arba siekiu kokių nors pareigų?! - sužinojęs, jog E. Mickienė ir vėl nori tūkstančių, stebėjosi Stasys Šedbaras. - Puikiai prisimenu, kaip ji rašteliais užvertė mano sekretorę, kai tapau ministru... Tai štai: tą moterį išgelbėjo vienintelis dalykas - garbingas, pensinis, amžius. Tik todėl nesiėmiau rimtesnių priemonių, nesikreipiau į savo tarnybas. O jau maniau, kad reikės perduoti tarnyboms...
S. Šedbaro nuomone, E. Mickienė ir vėl apie save primena todėl, kad advokatas ruošiasi dalyvauti gruodį vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose ir yra pirmasis Nuosaikiųjų partijos kandidatų sąraše. O dėl atstovavimo E. Mickienės negrąžintos paskolos byloje...
- Kažką lyg ir prisimenu, kad ateidavo tokia moteris, vardu Edmunda. Būtent vardas ir įstrigo. Ir kad ji turėjo kažkokių problemų su R. Jakučio buvusia drauge. Ir dar prisimenu, kad tai poniai mane kaip advokatą rekomendavo kažkoks tarpininkas (nepamenu, kas). Tik žinau, jog ji ateidavo ne viena. Tikrai, kažkas ją pas mane atvedė.Tai štai: neėmiau aš iš jos jokių penkių tūkstančių litų - tais laikais net tokio dydžio honorarų nebūdavo! Jeigu ji teigia, kad prarado tūkstančius, tai greičiausiai juos bus perdavusi tam kažkokiam tarpininkui, o jis, matyt, ją ir apgavo. O aš jokių pinigų tikrai negavau. Pasitaiko, kad mėgini žmogui padėti, o tas neatsiskaito...
- Advokate, pasinaudokime proga ir "Akistatos" skaitytojams praneškime, kaip reikia elgtis atėjus pas advokatą. Kaip tinkamai įforminti santykius, kad vėliau nebekiltų jokių nesklandumų?
- Visų pirma klientas su advokatu turi sudaryti specialią sutartį, kurioje nustatomas honoraro dydis, apibrėžiamos būsimos advokato paslaugos. Sutartis paprastesnė negu, tarkime, perkant butą, tačiau yra rimtas oficialus dokumentas. Ji sudaroma dviem egzemplioriais. Vienas atiduodamas klientui. Tame dokumente numatoma, kokiu būdu (ar iš karto, ar dalimis) bus sumokėti pinigai. Dažniausiai pinigai mokami pavedimu į advokato nurodytą sąskaitą. Jeigu žmogus pageidauja atsiskaityti grynaisiais, tam yra griežtos atskaitomybės čekių knygutė. Taigi sumokėjęs klientas gauna čekį, kuris tampa oficialiu paslaugų apmokėjimą liudijančiu dokumentu. Teisingai įforminti dokumentai pasitarnauja, jei viena ar kita pusė liktų nepatenkinta ir dėl to tektų kreiptis į teismą.
Už "kroso bėgimą" - tūkstančiai
Kaip paaiškėjo pasikalbėjus su žinomu advokatu, Lietuvos teisės universiteto docentu S. Šedbaru, viena iš visuomenės bėdų - nemokėjimas tinkamai įforminti savo ir advokato santykių. Ar - dar blogiau (kaip galbūt nutiko E. Mickienei) - pinigų įdavimas neaiškiems tarpininkams. Tačiau, be tokio neišprusimo, visuomenę slegia ir rimtesnė bėda - skurdas. Daugumai Lietuvos gyventojų teisinės paslaugos yra per brangios arba išvis neįkandamos. Ir iš to išplaukia naujos bėdos: advokatai ima pinigus už "kroso bėgimą", o klientai gauna "nulinės kokybės" paslaugą. Apie tai mums papasakojo Vilniaus viešosios advokatų kontoros seniūnas Andrius Dubinas.
- Ar šiandien užtikrinama beturčių teisiamųjų teisė į gynybą? Aišku, ne! - atviravo A. Dubinas. - Kaip manote, kas atsitinka žmogui, kuris įtariamas įvykdęs kriminalinį nusikaltimą? Jei jis ar jo giminės neturi pinigų advokatui, vadinamasis "valdiškas" tikrai jo negina ir neatstovauja. Patys pagalvokite: kad advokatas užsidirbtų per mėnesį bent tūkstantį ar du tūkstančius litų, o valdiški įkainiai yra dešimtis kartų mažesni negu sumokama kreipiantis privačiai, tai kiek įtariamųjų reikia per dieną aplankyti? Todėl advokatai, dažniausiai pensininkai, užmezga gerus ryšius su tardytojais ir šiems paskambinus lekia į apklausas. Per kelias ar keliolika minučių advokatas atlieka "prievolę", pasirašo dokumentus ir lekia pagal kitą skambutį. Su klientų bylomis susipažinti ir pasiruošti jų gynybai nelieka laiko. O ir kas už varganus keliolika litų gilinsis į tas bylas?
Taigi tas, kuris ginamas "valdiško" advokato, yra ginamas "valdiškai".
Kad bent kiek būtų sulygintos beturčių ir pinigingų įtariamųjų, kaltinamųjų teisės, sostinėje neseniai buvo atidaryta Viešoji advokatų kontora. Čia, be pono Andriaus, dirba dar septyni teisės specialistai, kuriems už atstovavimą baudžiamosiose bylose moka valstybė. Gaudami solidžias poros trejeto tūkstančių litų algas šie advokatai "randa laiko" įsigilinti į ginamųjų bylas, taigi beturčiai gauna tokias pat kokybiškas paslaugas kaip ir tie, kurių giminės sukrapšto pinigų. Tačiau vienos viešosios advokatų kontoros ir jos aštuonių advokatų nepakanka ne tik Vilniaus miestui, bet net ir vieno (iš septynių) policijos komisariato "klientus" vos spėtų aptarnauti. Sakome "spėtų" todėl, kad kol kas viešosios kontoros specialistai policijoje... nelabai pageidaujami. Tardytojai nepageidauja tinkamai paslaugas atliksiančių "viešųjų" advokatų ir kviečiasi savus! Pirma, savi advokatai tikriausiai kartkartėmis įteikia dovanų. Antra, tardytojui labai gerai su advokatu sudaryti tandemą: tardytojo kišenėje sėdintis advokatas teisme neginčys tardytojo kaltinimų, teisiamojo interesams atstovaus tik dėl akių, todėl bylos nebus atmetamos ir nebus grąžinamos tardymui papildyti. O tardytojai, nuolat išvengiantys darbo broko, kils karjeros laipteliais. Ir kas dabar suskaičiuos, kiek iš beturčių vištvagių, plėšikėlių, automobilių vagių ar butų švarintojų sėdi už tikras kaltes, o keliems (vardan bylų išaiškinamumo) galbūt priskirtas svetimas nusikaltimas?
