Politinės komunikacijos specialistai sutaria - jeigu nori laimėti rinkimus, privalai rinkėjams pateikti “svarią žinią” (pavartojęs tokią formuluotę turiu atsiprašyti skaitytojų nesuradęs geresnio atitikmens angliškajam “strong message”).
Viešoje erdvėje pristatydama “žinią”, kuri paprastai atsako į klausimus “kodėl aš kandidatuoju” ir “kodėl rinkėjai turėtų už mane balsuoti”, partija ar/ir kandidatas identifikuoja save su tam tikrais klausimais, kurie jiems rūpi, atsispindi vertybinės nuostatos ir kryptis, kurios laikysis, jei bus išrinktas. Paprastai “žinia” yra individuali, leidžianti identifikuoti sakytoją(us) tarp kitų ir sudaro galimybę rinkėjams susidaryti nuomonę, “už ką” pasisako partija, ir susiformuoti rinkėjų sprendimui, už ką atiduoti savo balsą. Žinia perduodama per lozungą, deklaruojamas programines nuostatas ir jas reprezentuojančios akcijas, viešai skelbiamas iniciatyvas ir kitas retorines bei vizualines priemones, sudarančias vieningą visumą.
Lietuvoje iki Seimo rinkimų likus vos mėnesiui rinkiminiame fronte tylu kaip niekad. Panašu, kad viską yra užgožęs STT išsuktas “korupcijos” skandalas, paralyžiavęs ir partijų priešrinkiminę komunikaciją. Rinkėjas negirdi naujų idėjų, iniciatyvų, akcijų, kurios reprezentuotų partijų programas. Kažkur tik aidi konservatorių “Sėkmės Lietuvos” atgarsiai, valdančiosios koalicijos partnerių teiginiai, kad tęs dabartinį kursą ir toliau po trupinį didins socialines išmokas. Ką siūlo rinkėjams vidiniuose debatuose, susijusiuose su “korupcijos” skandalu užsisklendę liberalai, dar mažiau girdėti, išskyrus Vilniaus mero raginimus vairuotojams rugsėjo 1-ąją neužvažiuoti ant vaikų. Garsiau skamba tik “žinančių, kompetentingų ir iki šiol visų valdžių gniuždytų” deklaracijos, kad net po 1, 11, 111, 1111 dienos bus kitaip, ir “prezidento Rolando Pakso” balsas, skelbiantis apie ne mažesnes kaip 4/5 minimalaus atlyginimo pensijas.
Liekant vis mažiau laiko pristatyti savo idėjas ir prasidedant paskutiniam mūšiui už “rinkėjų sielas”, pažiūrėkim, kaip rašytine forma rinkėjams save pristato skirtingos politinės partijos - tradicinės kairės, dešinės ir populistinės. Kaip jos sugeba rinkėjams glaustai išdėstyti, kas jos, už ką ir t.t.? Kad šis nedidelis eksperimentas būtų įdomesnis, leiskite iš pradžių neišduoti paslapties, kuri glaustai išdėstyta programinė vizija kuriai partijai priklauso. Dėl to iš teksto išimti tik tie fragmentai, kur minimas partijos pavadinimas ar konkreti politinė identifikacija. Kaip pavyzdžiai iš partijų interneto svetainių ir/ar jų programų buvo paimti tie tekstų fragmentai, kur glaustai, vienos pastraipos tekste partija išdėsto savo valstybės viziją, prioritetus, t.y. kas turėtų sudaryti glaustai išdėstytą “žinią”. Ilgai nelaukę, pradėkime:
1. [...] savo veikloje prioritetu laiko žmogaus ir valstybės gerovės kūrimą, krašto ir jos gyventojų saugumo stiprinimą, žmogaus teisių ir laisvių gynimą, tautos ir valstybės politikos tęstinumo užtikrinimą. [...] regima Lietuvos vizija - laisvų, išsilavinusių, šeimos vertybes išpažįstančių ir aktyvių žmonių bendruomenė naujai kuriamoje Europoje ir pasaulyje. Šalies valdžia turi remtis viešumu, tarnauti piliečiams ir labiau pasitikėti žmogumi.
2. Mūsų partijos tikslas - sukurti demokratinę, modernią, pilietinę visuomenę, ginti žmogaus teises ir laisves, telkti visuomenės pastangas, siekiant Lietuvą įtvirtinti kaip šiuolaikišką valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulyje.
3. [...] siūlo rinkimų programą, kuri užtikrintų valstybės ekonominę ir politinę nepriklausomybę, leistų pasiekti ekonominį augimą, mažintų nedarbą, o gyvenimas Lietuvoje atitiktų šiuolaikinius demokratinės visuomenės standartus, deklaruojamus mūsų Konstitucijoje [...]. [...] siūlo Lietuvai politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę demokratiją, nes tik esant šių demokratijos formų visumai bus sukurta gerovės visiems valstybė.
4. Mes žinome, ką reikia daryti, kad pasiturinčiai, ramiai, laisvai ir saugiai gyventų ne tik turtingoji mažuma, bet ir šiandieną skurstanti dauguma. Reikia atstovauti ne kairės ar dešinės, ne atskirų sluoksnių, o visos visuomenės interesams, reikia ryžtingai ir nuoširdžiai įgyvendinti tas ekonomines ir teisines priemones, kurios jau sukūrė visuotinės gerovės standartus Europos Sąjungos šalyse.
Išskyrus paskutinę žinią, kuri akivaizdžiai priklauso populistinei anti- kairės ir dešinės retorikai, pirmosios trys konstatuoja maždaug tuos pačius dalykus. Pirmojoje ir trečiojoje pirmiausia deklaruojami gerovės ir ekonominio augimo klausimai. Antroji glaustesnė, vos ne vadovėliškai apimanti tuos dalykus, kuriais galime apibūdinti šiuolaikinę liberaliosios demokratijos valstybę. Su ketvirtąja “žinia”, kurios orientacijos partijai ji priklauso, aiškiausia, o su kitomis kiek kebliau. Trečioji gremėzdiškiausia, siūlanti rinkėjams “krūvą demokratijų” ir “jų visumą”. Pagal tai, kas joje išdėstyta, ji labiau panašėtų į kairės partijos nuostatas, o įvertinant pastarojo meto retoriką, kurią naudoja populistinės partijos, taip formuluojama žinia, siūlanti “visko ir po daug”, visiškai tiktų ir populistiniam flangui. Sunkiausiai su Nr. 1 ir Nr. 2. Pirmoji, pirmiausia akcentuojantį gerovę, o paskui žmonių teises ir laisves, panašėtų į tai, ką galėtų deklaruoti partija su “socialliberalia” ideologija. Antroji iš bėdos tiktų ir konservatoriams, kuriems rūpi “pilietinė bendruomenė”, mažiau liberalams, nes pasigendame labiau išryškinto laisvės idealo, ir socialdemokratams, nes pasigendame ryškiau akcentuojamų socialinių ir gerovės dalykų.
Kaip matome, pasakyti, kas kuriai priklauso, yra pakankamai sudėtinga. Todėl dabar būtų pats laikas pakelti uždangą ir įvardyti, kas kam priklauso. Taigi pirmoji - liberalcentristams, antroji - Darbo partijai, trečioji - socialdemokratams, ketvirtoji - Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijai.
Tačiau ką jos sako rinkėjams? Ar jos gali būti efektyvi, patraukli žinia rinkėjams. Vargu bau. Jos labiau panašėja į mechaniškai konstruojamas “žinias”, kad būtų politiškai korektiškos ir kuo mažesnis priekabiautojų ratas prie jų galėtų prikibti. O dar labiau - į politinę picą: visos turi būtinas sudėtines dalis, tik skiriasi kepėjų vardai.
Todėl liberalai sudeda ir gerovę, ir laisvę, kad socialdemokratai ir naujieji populistai negalėtų pasakyti, jog jiems nerūpi paprasto žmogaus socialinės gerovės problemos. Socialdemokratai būtinai pirmoje vietoje įrašo nepriklausomybę, kad Vytautas Landsbergis nepasakytų, jog Algirdui Brazauskui ji nerūpi, ir daugybę kitų dalykų, kurie vargiai paprastam žmogui ką nors pasako, tačiau turi simbolizuoti socialinį rojų. O Darbo partija, žinoma, surašė visus vadovėlinius kriterijus, kurie taikomi liberalios demokratijos valstybei, kad niekas jiems neprikištų, jog jie išsuks valstybę iš dabartinio kurso ir negrąžins į Rusijos glėbį (dėl to paminėjo Europos Sąjungą, bet pamiršo tuos dalykus ir pažadus, dėl kurių taip išaugo jų reitingas).
Kol idėjų lygmenyje negirdime nieko nauja, populiariausia “žinia” rinkėjams: naujas veidas, nauja partija, kurie neretai slepia tą patį sena, tik nauju pavadinimu.
