Jeigu manėte, kad Rolando Pakso nebėra politikoje, klydote. Net ir po nušalinimo, jo “dvasia” ilgai tvyrojo ore. Abejoju, ar Kazimira Prunskienė būtų prasimušusi į antrą prezidento rinkimų turą, jei ne Pakso parama. O jo vardas liberademokratų ir radikalių partijėlių sambūriui atrėžė 11 vietų Seime. Politikos apžvalgininkai netruko pareikšti, kad Pakso era, ir visuomenės susiskaldymas baigėsi.
Gal ir taip, bet tik ne politinis Rolando gyvenimas: jis vėl tapo Liberalų demokratų partijos vairininku. Tai paaiškina trys dalykai: didelės Pakso ambicijos, partijos noras nepakrikti bei Pakso charizma daliai elektorato.
Liberaldemokratų lyderis ne kartą pasižymėjo nuo realybės atitolusiomis politinėmis ambicijomis, bandydamas iššokti ne tik aukščiau savo bambos bet ir lipti per kitų galvas, pažeidžiant įstatymus. Kuo visa tai baigėsi, puikiai žinome.
Tačiau atrodo, kad Paksas ir toliau bando du kartus (ar nebus tai jo magiškas skaičius?) įlipti į tą pačią upę.
Jam sunku susitaikyti su politinės įtakos praradimu ir sugrįžimas į liberaldemokratų partijos pirmininko pareigas yra vienas iš bandymų atgaivinti žlugusią politinę karjerą. Politinė trumparegystė?
Paksas ne kartą prasilenkė su politine realybe: jam nebuvo nei tarptautinės šalies izoliacijos, nei neveiksnios prezidentūros nei didelio nepasitenkinimo jo prezidentavimu. Vien ko verta utopinė svajonė iškovoti 50 ar pusę vietų Seime.
Gal vieniems jis atrodo maksimalistu ir užsispyrusiu žemaičiu, bet tai veikiau panašu į politinę šizofreniją. Įdomiausia tai, kad tai persimeta ir liberaldemokratų partijai, kuri ilgą laiką nenorėjo pripažinti akivaizdžių savo lyderio klaidų ir aklai net iki koktumo jį gynė.
Partijoje, perrinkusioje Paksą vadu, tebeegzistuoja lyderio kultas ir tvirtos rankos ilgesys. Pakso nepakantumas nuomonių pliuralizmui, seniai vieša paslaptis.
Tačiau jis norimas partijoje, kuri pasimetusi po rinkimų. Jos elitas bėga iš svyrančio libdemų laivelio. O kur dar libdemų perbėgimai pas valdžios partijas savivaldybėse? Tik vado disciplina gali sutramdyti pakrikimą.
Kita vertus, negalima pamiršti, kad būtent Pakso vardas liberaldemokratams davė daugiausia balsų lyginant su ankstesniais rinkimais, tiek procentiškai tiek grynuoju rinkėjų skaičiumi.
Liberaldemokratų įsitikinimas, kad politiškai neveiksnus lyderis temps partiją yra mažų mažiausiai trumparegiškas. Pirma, nepatenkintų valdžios politika parama perėjo Darbo partijai, kuri tebeišlieka rinkėjų simpatijų lydere.
Antra, ką gali nuveikti politikas, kuris už Konstitucijos ir prezidento priesaikos sulaužymą niekada nebegalės užimti rimtų pareigų valstybėje? Konstitucinio teismo išaiškinimas yra precedentas ir teisės šaltinis.
Be to, Pakso perrinkimas partijos pirmininku reiškia, kad partija ir toliau išlaikys radikalų įvaizdį. O su radikalais mažai kas nori turėti ką bendra. Tai reiškia, kad politinėje sistemoje ir toliau turėsime antisisteminių bruožų turinčią partiją, kurios bendradarbiavimo galimybės su kitom politinėm jėgom bus ribotos. Jos laukia išbandymas per 2002 vietos rinkimus.
Rinkėjų nuomonė - geriausia panacėja politinei šizofrenijai.
