Penki mitai apie sveikatos priežiūrą
Daiva NORKIENĖ
Kiekvienas iš mūsų jau girdėjo apie kvotas vaistams, apie tai, kad Lietuvoje jie brangesni negu Vakarų Europoje. Ir kad dešimtmečius jūsų gyvenvietėje veikusią ambulatoriją uždaro todėl, jog sveikatos apsaugai trūksta pinigų. O iš to, kad pakaitomis į Vilnių mitinguoti važiuoja tai medikai, tai ligoniai, darosi aišku: sveikatos priežiūros sistemoje artinasi kažkokia katastrofa. Tačiau mūsų žinios apie sveikatos apsaugos bėdas dažnai iškreiptos.
Išsklaidyti kai kuriuos mitus padės Valstybinės medicininio audito inspekcijos direktorė Vitalė Vinickienė.
Pirmasis mitas: Lietuvos žiniasklaida teisingai atspindi tai, kas vyksta sveikatos sistemoje.
- Kai žurnalistas aukšto valdininko pasiteirauja apie tai, ar būtina priimti tą ar kitą įstatymą, apie kitas sveikatos apsaugos bėdas, paprastai pasinaudojama tuo, jog jis baigęs kitokius mokslus. Žurnalistui sako: čia per daug sudėtinga, jūs nesuprasit. Ir ima guostis įvairiomis bėdomis. O kad tos medicinos bėdos yra labai gerai valdomos, kad jas - kaip gėlių darželį - tyčia puoselėja ir laisto daugelį metų! Apie tai nutylima. Situacija tikrai tokia pat daugelį metų, bet kaip ji galėtų pasikeisti?! Visuomenė nežino tikrosios padėties, jai niekas apie tai nepraneša. Labai retai valdininkų pasisakymuose išgirstu dalykinę mintį.Visa kita, kas plačiai tiražuojama iš jų lūpų, yra... kaip čia pasakius, lyg Kašpirovskio eros Renesansas. Lyg masinė hipnozė. Kartais net man norisi atsisėsti, apsičiupinėti ir įsignybti, kad suprasčiau, jog nesapnuoju. Žinokit, kad visuomenę pasiekia tik labai gerai perfiltruota informacija.
Antrasis mitas: sveikatos apsaugai katastrofiškai trūksta lėšų.
- Jūs mane tikinate, kad sveikatos apsaugos bėdos kyla dėl lėšų trūkumo. O aš sakau, kad jų yra ir visada buvo net per daug, jeigu šitiek žmonių ištvirkino! Bet koks kiekis pinigų šitaip administruojamas ištirps. Padarykite nedidelę ekskursiją po vaistines, pažiūrėkit į jų interjerus: visur marmuras, prabanga. Tada ir suprasite, kur nueina sveikatos priežiūrai skiriami pinigai.
Pasiteiraukit apie tai, jums vėl sakys: jūs nesuprantat. O čia nėra ko nesuprasti! Tai iš sveikatos vadybos pradžiamokslio... Pažiūrėkit į štai šią lentelę apie asmens sveikatos priežiūrai skiriamų išteklių paskirstymą ir naudojimą. Matote - kairėje lentelės pusėje nurodyti keturi vienodai svarbūs paslaugos gaviniai: pacientas, materialiniai ištekliai (medicininė įranga ir medikamentai), žmogiškieji ištekliai (profesionalai) ir finansiniai ištekliai. Teisingai paskirsčius ir naudojant išteklius, turime gauti rezultatą: paciento būklės pagerėjimą, paciento pasitenkinimą. Tačiau išstumkime iš šio "žaidimo" pacientą ir atsiras niša "guviems berniukams". Atsiras galimybė lobti, darytis milžiniškus pelnus. Kaip? Kai nėra orientuojamasi į paciento gydymo kokybę, į gerus rezultatus (tarkime, Ligonių kasos apskritai neturi tokio rodiklio kaip gydymo kokybė), tai dauguma lėšų plaukia materialiniams ištekliams (medikamentams, medicininei įrangai pirkti).
Trečiasis mitas: sveikatos apsaugos biudžetą galėjo išgelbėti tik kvotos kompensuojamiesiems vaistams.
- Jūs teisingai sakėte, kad Lietuvoje kai kurie medikamentai gerokai brangesni negu išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Ir netgi brangesni negu kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Apie tai aš jums jau sakiau: kai "nėra" "paciento", sveikatos priežiūrai skirtos lėšos plaukia ten, kur naudinga "guviems berniukams". Tačiau be to, kad buvo įvestos kvotos kompensuojamiesiems vaistams, yra ir kita bėda, kurios jūs dar nepastebėjote. Daugelis puikių, tačiau pigių vaistų į Lietuvą neįvežami ir neregistruojami! Antai paimkime vargšą studentą, kuriam nuo nemigos, įtampos ir streso prieš egzaminus įskausta galva. Maždaug prieš porą metų nuo migrenos kentęs studentas (ar kitas žmogus) galėjo nueiti į vaistinę ir nusipirkti efektyvių vaistų - Klotamo. Klotamas puikiausiai malšindavo net labai sunkias migrenos formas, jo kursas kainavo apie 27 litus. Maždaug prieš porą metų Klotamas išnyko iš vaistinių, mat buvo uždrausta jį įvežti į Lietuvą, čia jis neberegistruojamas. Mums jis "netinka", nors Latvijoje ir Estijoje yra registruojamas ir mūsų kaimynams geras. Ką vietoje Klotamo gali įsigyti migrenos kankinamas mūsų studentas? Yra ir kitų preparatų, kurie - du tris kartus brangesni. Ar gali studentas pirkti dešimtis litų kainuojančias tabletes? Ar ryjant jos nestringa gerklėje? Paprasti žmonės suvokė, kad norėdami gauti pigaus ir efektyvaus Klotamo, turi eiti ne į vaistinę, o į turgų...
Kodėl biudžete staiga pritrūko pinigų kompensuojamiesiems vaistams?.. Jūs manęs paklauskite, o kas apskritai pas mus atsako už aprūpinimą vaistais? Aš jums atsakysiu - Dievulis! Turėtų būti asmuo ar asmenys, kurie atliktų medikamentų veiksmingumo tyrimus, skaičiuotų, atsižvelgtų į kainas. Ir įsileistų tiktai tokius, kurie yra ir pagal mūsų kišenę, ir efektyvūs. Kai nėra žmogaus, atsakingo už vaistų spektrą, tada prasideda tarsi būrimas iš kavos tirščių... Ligonių kasa, turėdama tikslią apibendrintą informaciją, kad tas nebrangus vaistas daro tokį pat poveikį kaip ir anas brangus, turėtų mokėti už tą, kuris pagal mūsų kišenę, o ne už tą, kurį parduoti kažkam yra pelningiau. O dėl kvotų, tai tokio žodžio apskritai nėra įstatymuose - nei Konstitucijoje, nei Sveikatos priežiūros įstatyme...
Ketvirtasis mitas: mažų miestelių gydymo įstaigos uždaromos, nes blogai dirba, o joms išlaikyti trūksta pinigų.
- Aš nežinau, kas ir iš kur ištraukė, kad viename ar kitame miestelyje medikai blogai dirba. Paprasčiausiai periferinės gydymo įstaigos paliktos lėtai mirti. Ir kažkam turbūt skauda galvą, kad jos tai daro pernelyg lėtai. Lėšos plaukia į tris "Romas": Vilnių, Kauną ir Klaipėdą.
Antai kartą tikriname Skuodo ligoninę, kuri esą prastai dirbanti, todėl jai sumažinta lėšų. Tikriname, tikriname, o įrodymų, kad ten blogai gydomos, tarkime, nosies-gerklės ligos, nėra. Tada klausiu Ligonių kasoje, iš kur jie žino, kad ten blogai gydoma? Ligonių kasa neturi nė vieno veiklos rodiklio, kuris būtų susijęs su poveikiu žmogaus sveikatai. Tai kaip jie gali sakyti, kad, tarkime, Skuode prastai gydoma gerklė?
Tada aš jų klausiu: Ligonių kasos, gal Skuode darbingi žmonės išmirė, o gal visi ėmė dažniau sirgti nei pernai, užpernai, kad prireikė "nukirpti" lėšų? Tačiau Ligonių kasos apskritai apie pinigus nekalba arba kalba paslaptimis. Kartą netekome kantrybės. Sakome: pasiskųsim dėl Ligonių kasų slapukavimo aukščiau. Nusiunčiau Privalomojo sveikatos draudimo tarybos prie LR Vyriausybės tuometiniam pirmininkui R. Aleknai raštą. Jis skambėjo taip: "Valstybinė medicininio audito inspekcija raštu kreipėsi į šalies Teritorinių ligonių kasų vadovus, kad būtų sudaryta galimybę susipažinti su Teritorinių ligonių kasų turima informacija. VMAI vykdo planinį stacionarinių oftalmologijos, otolaringologijos, akušerijos-ginekologijos paslaugų ekspertinį tyrimą. Tikslas: nustatyti minėtų paslaugų hospitalizacijos pagrįstumą, kokybę, kvotų kriterijus ir kaip tai atitinka pacientų poreikius. Tačiau kai nuvykome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą, direktorius G. Kacevičius į rašte pateiktus klausimus atsisakė atsakyti, nes Valstybinės ligonių kasos vadovybė jam griežtai nurodė tokios informacijos mūsų įstaigai neteikti". Ką, jūs manote, atsakė R. Alekna? Ogi nieko. Tyla! Kai žinai, jog esi neteisus, geriausia tylėti, nes bet koks atsakymas jau yra raštiškas įrodymas...
1996 metų birželį Europos šalių sveikatos apsaugos ministrai (žinoma, ir mūsiškis) pasirašė Liublijanos chartiją, kurios vienas iš punktų skamba: "Vyriausybė visuomenės aptarimui turi įvairius su sveikatos apsaugos reforma susijusius klausimus, užtikrinti vienodą išteklių pasiskirstymą ir tai, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų vienodai prieinamos visiems gyventojams" (kalba netaisyta - D. N.). Kitas punktas: "Gyventojų balsas ir pasirinkimas turi būti tiek pat svarbus, suformuojant sveikatos priežiūros paslaugas, kaip ir ekonominiai, vadybiniai, profesiniai sprendimai, priimami kituose lygiuose". Na pažiūrėkite, kas šiandien klausosi žmonių nuomonės. Niekas! Girdėjau, kad prezidentas gauna po 70 000 skundų, kurie ne grupuojami pagal esmę, ne sisteminami ir ne aptarinėjami, o pundeliais perrišami ir atiduodami apskųstiesiems. Tarkime, kažkas apskundė sveikatos ministrą, o jo skundas atiduodamas... jam pačiam.
Labai norėčiau pamatyti Finansų ministerijos lentelę, kur būtų nurodyta, kiek lėšų skiriama sveikatos apsaugai. Tačiau konkrečių skaičių nemačiau nei aš, nei jūs pamatysit. Mums kalba tik apie procentus, kurie esą sumažėję. Tačiau tas procentas nenukrito taip žymiai, kad sukeltų šitokias bėdas, kokios yra. Sveikatos apsaugos lėšas išskirsto toks kolegialus organas Privalomojo sveikatos draudimo taryba. Tai ji skirsto ir valdo pinigų srautus. Ar teisingai skirsto? Tai - kelerius metus nesikeičiančios sudėties "pateptųjų", asų būrelis. Ar teisingai paskirsto? Žinokit: kolektyvinė atsakomybė - jokios atsakomybės.
Penktasis mitas: žmogų nugydžiusį mediką "nubaudžia" atestacija.
- Žinokit, kad atestacijas daktarams daro tokie patys daktarai. Tai yra žmonės, žinantys, kad anksčiau ar vėliau ir patys gali pakliūti į panašią situaciją. Taigi kaltieji paprastai pripažįstami esą tinkami tęsti savo veiklą - niekas neatima nei licencijos, nei diplomo.
Antai neseniai tyrėme porą atvejų, įvykusių su Plungės ginekologu. Viena moteris nukraujavusi mirė, kitai buvo pašalinta gimda, žuvo kūdikis. Nustatėme, kad tragedijos įvyko dėl ginekologo kaltės. Buvo skirta atestacija. Ir, kaip jau sakiau, žmogus ir toliau lyg niekur nieko dirba.
Taip pat teko girdėti, kad įsitaisė į darbą iš Šilutės ginekologas, kuris girtas ketino operuoti ir vaikėsi kraujuojančią pacientę. Šilutėje buvo atleistas, priėmė kitur. Kol tokia padėtis, pacientas bejėgis. Jis neturi pasirinkimo. Ir eina pas tokius gydytojus - su vienintele savo gyvybe, vieninteliu vaiku ar viena gimda... Mūsų inspekcija yra bejėgė ką nors pakeisti, nors jau dirbame su keliais advokatais ir tikimės, jog pavyks teismui suruošti bent kelias bylas. Ir tam vaikinukui, apie kurį jūs rašėte, tam, kuris po negydyto sinusito patyrė kelias smegenų operacijas, stengsimės padėti. Žmonės pamažu mėgina iš kaltų medikų prisiteisti jų sveikatai padarytą žalą.
Vitalė Vinickienė teigė, kad šis rašinys "Akistatoje" daug kam turėtų tapti akistata su jų sąžine. Pašnekovė apgailestavo, jog Lietuvoje nėra tikrų biurokratų. Mat šis žodis iš tikrųjų yra geras: jei valdininkai būtų tikri biurokratai, tai nežiūrėtų į besikreipiantį žmogų kaip į trukdytoją, o išsiaiškinę jo bėdą jam raštu atsakytų. Tačiau kol kas, anot ponios Vitalės, valdininkai dirba, kad užimtų vietą, dėl posto, dėl pelno ar garbės.
- Valdininkai yra lašelis, darantis iš savęs didelį kibirą, - sakė V. Vinickienė, save laikanti gera biurokrate, mat nebijo nuolat vyresnybei uždavinėti nepatogius klausimus.
Buvo metas, kai Valstybinės medicininio audito inspekcijos galėjo visai nelikti: tokį uždavinį sau buvo iškėlęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas K. Kuzmickas, po kelių skandalų netekęs pareigų. Kadaise VMAI kas savaitę tikrindavo vis nauja komisija.
Po to, kai V. Vinickienė kelis kartus pasisakė televizijoje, kai "Akistatai" davė interviu "Klanas" , labai pagausėjo besikreipiančiųjų. Dabar į inspekciją kas dieną kreipiasi maždaug dešimt nepatenkintųjų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe.
