Daiva NORKIENĖ
Septyniolikos metų Kazimieras K. ilgus mėnesius terorizavo gimtąjį kaimą. Kai neseniai iki sąmonės netekimo sumušė savo tėvą, artimieji iš baimės tylėjo. Kai motiną, pliką, basą, naktimis išvydavo iš namų, šeima nesipriešindavo. Bet kai prieš kelias dienas išžagino savo penkiolikos metų seserį, vaikėzo tironijai atėjo galas.
Gyvenimas "kaseniškai"
Visi gyvenimo reiškiniai priklauso nuo dviejų aplinkybių: laiko ir vietos. Tai, kad kelias dešimtis gyventojų turintys du kaimai paklustų vieno nesubrendėlio diktatui, atrodo nerealu. Tačiau pažiūrėkim, kur ir kada visa tai vyko. Didžiosios ir Mažosios Kuosinių kaimai yra pačiame Lietuvos pakrašty, prie sienos su Baltarusija. Čia susitelkę beveik vien tik kitakalbiai Vilniaus rajono gyventojai, seną lietuvišką Kuosinės pavadinimą tariantys savaip: Kasena. Lietuviški vietovardžiai čia - tik žemėlapiuose ir ant kelio rodyklių. Gyvenimo būdas, ko gero, irgi "kaseniškas": dirvonuojančias, piktžolėmis apaugusias prerijas čia tik kur ne kur perkerta suartas dirbamos žemės ruoželis, retos, per šimtus metrų viena nuo kitos nutolusios sodybėlės smenga į žemę dešimtmečiais neremontuojamos ir apleistos. Čia kiemų nejuosia tvoros, mat panamėse nematyti nei astrų, nei nasturtų darželių, nei burokų ar krapų. Sako, kažkur tarp miškų yra ir parduotuvė, ir mokyklėlė (tiesa, lenkiška), tačiau korespondentai jų nematė: ko gero, tai irgi nelabai žymūs ir socialinei kaimų dvynių padėčiai įtakos nedarantys objektai. Kai kurie, paklausti, kaip iš savo tolybių žiemą pasiekia civilizuotesnes vietas, atsakydavo: "Taigi yra slidės!" Susitaikę su santykiniu savo izoliuotumu, skurdu, bedarbyste, "kaseniškiai" bėdas priimdavo tarytum kokį privalomą lažą. Įprastas "kaimiškas" pramogas - išgerti ir pasimušti - gerokai paįvairino amerikoniškoji tragedija. "Ar matėte, kaip ant jų griuvo?! Kaip davė!" - savo džiaugsmo dėl žmones užgriuvusių dangoraižių neslėpė viena "kaseniškė". Tačiau, be abejo, ir minėtuose kaimuose yra kitaip galvojančių ir gyvenančių asmenų. Tačiau tai greičiau išimtys.
Kazimieras
Mažosios Kuosinės gyventojai Boleslavas ir Leonarda augina du vaikus: septyniolikos metų sūnų Kazimierą ir dvejais jaunesnę dukterį. Kaziukas šeimos gyvenimą buvo pavertęs pragaru.
Nedrąsi, smulkutė Leonarda kaime charakterizuojama kaip tvarkinga ir darbšti moteris. Kadaise, kol Kuosinėje klestėjo kolūkis, Leonarda šėrė veršelius. Savo atžalas (Kaziukui buvo penkeri, o jo sesutei - treji) tekdavo palikti vienus. Ji išslapstydavo visus peilius, ylas ir degtukus, gesindavo krosnyje ugnį ir neramia širdimi rakindavo vaikus troboje.
- Ištaikiusi valandėlę, lėkdavau namo jų žiūrėti, mokiau neišdykauti, rūpinausi, - prisimena Leonarda. - Kaziukas visuomet augo išdykesnis. Jam visada knietėjo padaryti ką nors uždrausta. Kai būdamas penkerių tėvo kelnių kišenėje aptiko degtukus, būtinai turėjo juos degti ir žaisti. Jį sustabdė mažoji sesutė.
Baigęs aštuonias ar devynias klases, Kaziukas metė mokslus ir įjunko gerti. Dirbti nepageidavo. Vanduo nuo jų sodybos - už puskilometrio, motina jį tempia karučiais ar rogėmis. Kartais pervargusi prašo sūnaus padėti, o tas: "Tau reikia, tu ir atsivežk". Vaikinas iš namų nešė daiktus, kuisdavosi svetimose piniginėse, todėl Leonarda ir jos moksleivė dukra litus ir centukus nešiodavosi kišenėse, o naktį slėpdavo lovoje. Kazio nebarė, nes bijojo. Nesugalvojęs, ką parduoti ir pragerti, vaikinas traukdavo į kaimą ir paprasčiausiai ką nori pasiimdavo. Vienoje sodyboje sena močiutė mums sakė:
- Kai kaiman atvažiuoja autoparduotuvė, kaipmat prisistato Kazimieras: "Pirk, bobut, cigarečių!" Turiu, neturiu pinigų, vis tiek perku jam pirmiausia, o tik paskui žiūriu savęs. Pas vienus kaimynus buvo atėjęs su peiliu, išplėšė pinigus, už tai paskui sėdėjo kolonijoje. Bet išėjo iš ten dar baisesnis.
Dėl vaikino įpročio kur nori, kada nori ir iš ko nori "pasiimti" pinigų, cigarečių, daiktų, kentėjo ne tik jo gimtasis, bet ir pusė aplinkinių kaimų. Gyventojai iš baimės duodavo pinigų ir tylėjo. Beje, tuo metu, kai Kazimieras sėdėjo kolonijoje, jo motina ir sesuo atsikvėpė.
- Išvijau savo girtuoklį vyrą ir mudvi su mergaite gražiai sau tvarkėmės, - prisimena Leonarda. - Tačiau grįžo Kaziukas, parsivedė iš kažkur ir tėvą. Kad turėtų su kuo pyktis ir gerti.
Sūnaus ir tėvo santykiai buvo labai savotiški: abu gerdavo, abu už šimtą litų pirko mašiną, o pykčiui užėjus ją drauge ir "subaladojo" (tyčia sudaužė). Paskui tėvas nuo sūnaus vis dažniau vaikščiojo mėlynas, o vargo pelytė motina naktimis vienmarškinė ir basa slapstėsi laukuose. Per Kazį nukentėjo ir viena Šumsko miestelio pardavėja. Šis nuėjęs ten lyg niekur nieko reikalaudavo degtinės, o pergąsdinta moteris jos duodavo už dyką. Vargšė bijojo net policijai pasiskųsti, tačiau jos darbdavys tai įvertino savaip: atleido ir priėmė drąsesnę.
Smaugė ir žagino
Paskutinė ir žiauriausia nepilnamečio niekdarystė įvyko prieš savaitę. Grįžo namo vidurnaktį. Kadangi sumuštas tėvas jau seniai gulėjo ligoninėje, nutarė prikibti prie motinos. Dar nuo slenksčio sušuko:
- Motin, kol aš dar geras, eik iš namų!
Vaikino "gerumas" iš tiesų buvo beribis: šaltą lietingą naktį be jokios priežasties išgrūdo pusplikę mamą į lauką ir liepė negrįžti. Bėgdama ši dar prašė: "Nurimk, sūneli, užvalgyk ko nors! Antai šilta vakarienė laukia... Nevyk manęs". Tačiau kaip sūnus sotinasi pagamintu viralu, žvarbstanti motina stebi pro langą. Nujausdama nelaimę, ji nesitraukė nuo trobos. Jei kas, manė, pasislėps sodo tamsoje. Prisikirtęs Kazimieras šoko ant savo sesers.
- Girdėjau, kaip ji klykia, kad paleistų, - su ašaromis pasakojo Leonarda. - Aš jų nemačiau, bet įtariau, kad jis nori išžaginti savo seserį. Ėmiau kumščiais belsti į sieną, tačiau triukšmas viduje nesiliovė. Tada puoliau bėgti per laukus pas artimiausią kaimyną. Tam penkiasdešimtmečiui nesakiau, jog pas mus kažkas jau vyksta (būtų bijojęs, nėjęs). Sakiau, kad vyro nėra, sūnus grįžęs išvijo mane ir prašiau nueiti pažiūrėti, ar viskas gerai dukteriai. Nuėjom, kaimynas atidarė duris, šūktelėjo, paklaikusi ašarodama mergaitė puolė į kiemą. Jeigu ne tas kaimynas, Kazimieras galėjo ją nužudyti. Vėliau sužinojau, kad grasindamas peiliu ir smaugdamas ją išžagino. Kai mes atskubėjome, vis dar tyčiojosi iš jos.
Maldauja neišleisti
- Nueikite į prokuratūrą ir paprašykite, kad tik Kazimiero neišleistų iki teismo! - žurnalistų meldė vos ne kiekvienoje aplankytoje Kuosinės troboje. - Jis mus taip iškankino.
Žmonės netgi džiaugėsi įvykusia nelaime, po kurios "Kazys turėtų sėsti ir čia negrįžti kelerius metus". Jo išniekinta sesuo slapstosi svetimuose namuose, į mokyklą eina iš ten. Ji bijo grįžti, nes jai vis dar vaidenasi Kazys, kuris "išeis iš kameros, grįš ir nužudys". Sadisto kankinama šeima gal dar ilgai būtų iš baimės tylėjusi, tačiau motiną ir merginą jau seniai apėmusi negera nuojauta, kad Kazimieras gali padaryti kažką baisaus ir nepataisomo. Vienkiemyje viena pasilikusi Leonarda naktimis prie durų dėdavo kirvį, kad atsigintų nuo svetimųjų. Sako, niekada ir nieko nebijojusi. Tačiau dabar ji šiurpsta vien nuo minties, kad gali sugrįžti jos pačios sūnus.
