Rusijos diplomatų trijulės išsiuntimas man ir vėl primena, kad dalyvaujame didžiajame, geopolitiniame žaidime! Vadinamosios paribio valstybės visados domindavo Rusijos žvalgybą ir, pirmiausiai, dėl to, kad Maskvoje būdavo matomos kaip šukės, likusios subyrėjus imperijai. „Šukės” žeisdavo ir, ko gero, tebežeidžia imperines ambicijas.
Generolo Raštikio aplinkos žmonės man kadaise pasakojo apie Raštikių namo Panemunėje darbininką. 1940, SSRS aneksavus Lietuvą, jis vieną gražią dieną prisistatė savo buvusiai šeimininkei, apsivilkęs „enkevėdė" kadrinio karininko uniforma.
Tačiau tai, vis dar, “smetoniški” siužetai.Tuo tarpu Baltijos valstybių padėtis, joms įžengiant į NATO ir ES, man kažkuo primena Vakarų Berlyną — Rusijos rezidentūros lizdą šaltojo karo laikotarpiu. Nenorėčiau skleisti jokios šnipomanijos Lietuvoje, tai prieštarautų mano supratimams apie sveiką visuomeninę atmosferą, tačiau noromis nenoromis tenka pripažinti, kad mus stebi ir mumis, taip sakant, rūpinasi subtilūs Maskvos profesionalai. Akivaizdu, kad Rusijos lokys, bent jau mūsų gyvenamuoju metu bandys kuo tvirčiau apglėbti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Nesunku įsivaizduoti, tarkime, kokį nors apkūnų prozišką žmogelį, nei kiek neprimenantį Džeimso Bondo, bumbantį vietiniam politikui jaukioje Vilniaus kavinukėje, prie alaus: “Tepadeda tau Dievas,sūneli. Reik tų anų, “fiti miti”? Kiek? Čekšt – ir čekis pasirašytas! Su magaryčiomis! Ir vietinis politikas, kaip kad sakoma, pakabintas.
Tačiau tai vien tik vaizduotės žaismas. O štai jums ir faktai. “Dainuojančiosios revoliucijos” metais man į rankas pateko vienos knygelės, pažymėtos grifu “Siekretno”-- “Slaptai”, kopija. Knygelė buvo išleista KGB vyriausiosios Valdybos instituto Maskvoje, 1986 m. Joje buvo praktiniai patarimai, kaip verbuoti išeivius iš SSRS, gyvenančius Vakaruose, palydimi rimtų istorijos ir sociologijos išklotinių. Manau, kad vadovaujantis panašiais nurodymais specialių tarnybų darbuotojams yra aiškinama ir tai, kas „per paukštis" yra lietuvis ir su kokiu padažu jis, taip sakant, “valgomas”. Esu tikras, kad antiglobalizmas, antiamerikietiškumas, antisemitizmas ir ekstremizmas yra tie mygtukai, kuriais Lietuvoje, reikalui esant, operuoja “vyresnysis brolis”, lygiai taip pat, kaip kadaise, verbuojant agentus užsienyje, pokalbiams būdavo pasirenkamos karo prieš fašizmą, pagalbos trečiojo pasaulio šalims ir kovos prieš kolonijinį viešpatavimą temos. Vadinamieji “operatyviniai” darbuotojai, pasak man į rankas atklydusio leidinuko, privalo būti lankstūs ir įtaigūs eruditai. Jie kartais tokie ir būna. Čia nereikia imti pavyzdžiu nė pagarsėjusio plano “Striekoza” autorių. Konkrečiai kalbant, tenorėčiau priminti, kad ligi šiol nemažai amerikiečių tiki, jog į Džono Kenedžio nužudymą buvo įsivėlusi CŽV, o juk šios versijos paskleidimas, pasak “The New York Times" bei buvusio Rusijos žvalgybos archyvaro Dmitrijaus Mitrochino, kainavo Maskvai šešis šimtus tūkstančių dolerių, sumokėtų, be jokios abejonės, puikiems savo darbo žinovams.
Taigi, jeigu jau Rusijos diplomatai domėjosi Prezidento R. Pakso apkaltos užkulisiais, natūraliai kyla ir mintis, kad Rusija su institucine krize Lietuvoje sieja savo interesus rytiniame Baltijos krante. Galime, žinoma, pasiguosti mintimi, kad, praėjus dar keliems sekmadieniams, mus pridengs NATO skydas. Bet mus lydi epocha daug ilgesnė, negu tie keli pavasario sekmadieniai! Manau, kad kaip tik tuomet, kai ši šalis taps NATO nare, istorija parašys labiausiai intriguojančius šnipų romano puslapius.
Tačiau, jei tik įveiksime politinę sumaištį, įsivyraujančią Lietuvoje, mūsų strateginė partnerystė su Vakarais turėtų sąlygoti šviesesnę šnipų istorijos pabaigą, negu tai atsitiko praėjusio amžiaus keturiasdešimtaisiais!
www.lrt.lt
