Rugpjūčio pradžioje tarptautinis media magnatas Ruperthas Murdochas įsigijo The Wall Sreet Journal, didžiausią ir neabejotinai įtakingiausią verslo dienraštį Jungtinėse Valstijose. Sandėrio kaina – penki milijardai JAV dolerių. Nors ir vadinamas verslo laikraščiu, šis leidinys jau seniai tapo ne tik įtakingu (jį skaito Pasaulio ir Amerikos verslo elitas), bet ir masiniu, kadangi šiais laikais JAV investicijomis biržose domisi milijonai smulkių investuotojų. Jiems reikia tikslios ir teisingos informacijos, ne pranešimų, rašomų atsižvelgiant į savininkų verslo interesus.
Dienraštis (teisingiau, jame dirbantys žurnalistai bei kai kurie akcininkai) ilgai priešinosi sandėriui. Žurnalistai baiminosi, jog naujasis savininkas negerbs The Wall Sreet Journal tradicijų - kokybiškoje spaudoje įprastos žurnalistų autonomijos, redakcinės nepriklausomybės bei profesinės etikos, o diktuos, ką ir kaip reikia rašyti. Ypač kai tai bus susiję su paties R. Murdocho verslo interesais kur nors Kinijoje.
Amerikoje spaudos magnatai (Catherine Graham (The Washington Post) ar Sultsberger šeimos atstovai (The New York Times) dažnai kišosi į savo leidinių redakcijų darbą. Kita vertus, laikraštis buvo vienas iš svarbiausių jų verslų, todėl šie leidėjai tai darė pakankamai apdairiai, atsižvelgdami į žiniasklaidos nepriklausomybę, o kartais ir aukodami pelną vardan rytojaus reputacijos. Bet The Wall Street Journal žurnalistai apie tokias tradicijas nenorėjo net girdėti. Mat jie dirbo laikraštyje, kurio savininkai Bancroftų šeima per visus 105 laikraščio leidimo metus nesikišo į redakcinę dienraščio politiką. Todėl žurnalistai pareikalavo iš pirkėjo - 67 milijardus JAV dolerių vertos korporacijos News Corp. ir jos vadovo Rupertho Murdocho - spaudos laisvės garantijų.
Laisvosios rinkos bei privačios nuosavybės šauklys leidosi įtikinamas, jog dienraščio žurnalistų motyvai negali būti ignoruojami. Tokios kultūrinės vertybės, kaip profesiniai principai, įstaigos reputacija (ir jos sklandus darbas), susiklosčiusios vidaus tradicijos pasirodė svarbesnės, nei greitas pelnas ir asmeninės galios realizavimas. R. Murdochas pažadėjo nesikišti į redakcijos darbą. Po ilgų derybų buvo sukurtas specialus komitetas, turintis lemiamą žodį sprendžiant, ką ir kaip laikraščio žurnalistai turi rašyti. Daugiausiai iš laikraščio darbuotojų susidedanti komisija taip pat gali vetuoti savininkų sprendimus atleidžiant darbuotojus ra juos priimant į darbą.
Kiek ilgai tęsis tokia padėtis ir kaip baigsis ši istorija nežino niekas. Skeptikai įsitikinę, jog anksčiau ar vėliau R. Murdochas neiškęs ir paims vadžias į savo rankas. Optimistai šioje istorijoje įžvelgia įrodymą, kad kova už visuomenės interesus yra įmanoma. Net tokioje srityje, kur atrodo turėtų valdyti tik privačios nuosavybės ir pelno siekimo principais grįsta logika.
Buvę The Wall Street Journal savininkai nutarė parduoti laikraštį tik po kelių nuostolingų metų. Daugelyje Rytų ir Centrinės Europos šalių prekyba žiniasklaidos priemonėmis primena vieną iš pasirengimo rinkimams etapų. Lietuva irgi nebuvo išimtis. Kas gali paneigti, kad artėjantys rinkimai vėl neišjudins žiniasklaidos rinkos.
O mums kodėl nepasvajoti, kad iš The Wall Street Journal pardavimo istorijos pasimokys ir potencialūs žiniasklaidos priemonių pirkėjai, ir ten dirbantys žurnalistai. Nes kaip sakė šviesios atminties privačios žiniasklaidos pirmeivis Hubertas Grušnys - prekyba žiniasklaidos priemonėmis turėtų skirtis nuo prekybos bulvėmis turguje.
Autorius yra UNESCO biuro Maskvoje komunikacijos ir informacijos patarėjas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
