Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kauno onkologijos dispanserio poliklinika. Iš gydytojo - onkologo kabineto ką tik išėjo dviejų jaunų gražių moterų už parankių prilaikoma senutė. Na, ne tokia ji ir sena - gal kokių septyniasdešimt penkerių... Aiškiai buvo matyti, kad močiutė lyg nesava: akys kupinos nerimo ir siaubo... Sėstelėjo ji šalia kabineto ant pacientų suolelio ir nuo darbų sudiržusiom rankom užsidengė akis.
- Mama, neverk, - pritūpė šalia viena iš lydinčiųjų. - Ko dabar? Ašaromis nieko nepakeisi - jei daktarai sakė, kad reikia kuo skubiau Operuoti, tai ir gulkis!
Šiai atitarė ir antroji moteris. Tačiau močiutė tik dar balsiau ėmė raudoti.
Tarpusavyje susižvalgiusios ir kiek palaukusios, dukterys vėl ėmė motiną raminti, įtikinėti, kad negalima delsti nė dienos, kad operacija - neišvengiama.
- Kaip aš gyvensiu visa supjaustyta? Kaip reikės karvę pamelžti, kiaules pašerti? - kūkčiodama vardijo nelaiminga motina. - Geriau jau sava mirtim mirti, negu lįsti po žeme išmėsinėtai...
Tai išgirdusios, kelios šalimais sėdėjusios, pas gydytoją dar nepriėjusios moterys net susigūžė iš netikėtumo. Baisu. Bet tikra. Visų čia sėdinčiųjų panaši dalia...
- Na ką tu, mama! - net pyktelėjo viena iš dukterų, ta, kuri buvo labiau išsipuošusi, apsisiautusi brangiais kailinukais. - Paprašysiu tavo kaimynę - tikrai apeis visus gyvulius. Paliksiu pinigų - kad vaistų nupirktų ar, jei kas, kad man į mobilųjį paskambintų. Sumokėsiu ir už operaciją - tau niekas nekainuos.
Močiutė pakėlė ašarotas akis. Skausmingas žvilgsnis tarsi išdavė - ne kaimynės pagalbos ir užuojautos ligos pakirstai motinai reikia, ne vaistinėje parduodamų vaistų... Dukterų reikia šalia!
- Sakot, pasirūpintumėt? - pabandė nusišypsoti (o gal tik suvaidino pralinksmėjusią) žilagalvė senutė. - Taigi kad abi baisiai užimtos esat! Va, Vilytė vadovauja...
- Baik, mama! - vienu metu motinos kalbą nutraukė abi dukterys. - Paliksim, kiek reikia, pinigų - gydytoja ir naktį nuo lovos nesitrauks. Pamatysi! Ir mobilųjį telefoną atvešim, kasdien paskambinsim - ko tu dar galvoji?
- Sakot, paskambinsit? - lyg netikėdama dukterų tvirtinimais, perklausė senutė. - Bet kad aš tuo aparatu nemoku naudotis. Ką aš žinau, kur ten spausti. Dar sugadinsiu - šitokį pinigą kainuoja... Ne, nereikia man to telefono. Jau geriau kokį kartą per savaitę pačios atvažiuokit...
- Tai žinoma, mama! - garantavo dukterys. - Ir mes atvažiuosim, ir tavo anūkes atsiųsim!
- Bet... kad... po operacijos turbūt ilgai nevaikščiosiu. Gal kažkuriai reikėtų nors pirmąją parą pabudėti, - atidžiai tyrinėdama, kaip į tai reaguos dukterys, lėtai dėliojo žodžius močiutė.
- Mama, juk sakėm, kad susitarsim su daktarais, nusamdysim slaugę. Taigi mes ne medikės - geriau, kad šalia būtų seselė. Sumokėsim tiek, kad apie tave visi šokinės!
Močiutė ilgai tylėjo. Staiga ir vėl įsikniaubė į nėriniuotą nosinaitę.
- Mama, na nustok! Neverk! - vėl abi jaunos ponios puolė motiną raminti. - Pati supranti - nieko nepakeisi. Džiaukis, kad dar siūlo operuotis. Vadinasi, šansų yra!
Viena močiutės dukterų staiga žvilgterėjo į laikrodį:
- Jėzau, reikia lėkt į biurą!
Turinti neatidėliotinų reikalų prasitarė ir antroji.
- Na, mama, einam. Pamatysi - viskas bus gerai!
Močiutė vėl išsitraukė nėriniuotą nosinaitę. Apsivalė ašaras, giliai atsiduso. Tada lėtai lėtai pakilo nuo suolelio, įsikibo dukterims už parankių ir tarsi nesavomis kojomis pamažu pamažu nužingsniavo Priėmimo skyriaus link...
