Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Pirmąkart Kristina į Londoną išvyko genama smalsumo. Rūpėjo pamatyti vieną didžiausių pasaulyje miestų ir įvairiataučius jo gyventojus, sužinoti, ką veikia, kuo užsiima jaunimas... Nors Kristina anuomet vyko pas ten jau apsigyvenusią motiną, ne paslaptis, mintyse ir pati planavo - jei pavyks - užsidirbti pinigų. Juolab kad kosmetologės profesija, kurios Kristina iki tol mokėsi Kauno lengvosios pramonės ir verslo mokykloje, per daug nežavėjo ir jauna mergina šio darbo su ateitimi nesiejo...
Įsidarbinti nebuvo sunku
Pasak Kristinos, nors daug kalbama, kad anglai sunkiai įsileidžia net turistus, pačiai jai realiai to pajusti neteko. Tris kartus mergina vyko į Angliją, ir visąlaik pasienio tarnyboje teužtrukdavo po kelias minutes. Girdi, pareigūnai įdėmiai nužvelgdavę, pasiteiraudavę, kur ir kokiu tikslu važiuojanti (anot Kristinos, reikia nutaisyti rimtą veidą ir iš anksto sugalvoti, ką kalbėti), ir palinkėdavę gero kelio.
Pirmąkart į Londoną nukakusi prieš trejetą metų, Kristina apsigyveno pas motiną ir gerą savaitę paskyrė pirmajai pažinčiai su miestu ir jo gyventojais. Vėliau, padedant mamytei, mergina įsidarbino viešbučio restorane - aptarnaudavo pusryčiaujančius turistus. Tuomet Kristina ne kaži ką temokėjo angliškai, tačiau dėl kalbos problemų nekilo. Mat kiti kolegos taip pat buvo ne vietiniai - rusai, bulgarai. Kristina restorane dirbdavo tik nuo 7 iki 11 valandos, už valandą jai buvo mokama po 3,45 svaro sterlingų (apie 18 litų). Tai, anot Kristinos, vienas žemiausių tarifų - vietinis jaunimas tokį darbą vargu ar sutiktų dirbti ir už gerokai didesnį užmokestį...
Ar buvo labai sunku įsidarbinti? Kristina tik papurto galvą. Nereikia, girdi, jokių dokumentų - pasakai vardą, pavardę, šiuos duomenis užsirašo, o gale mėnesio gavęs čekį nueini į banką ir atsiimi algą.
Žinoma, galima įsigyti ir asmens tapatybės dokumentą - jį turintiems svetimtaučiams suteikiama teisė įsidarbinti legaliai. Tokį dokumentą anksčiau gaudavo beveik visi užsieniečiai, paprašę Anglijoje politinio prieglobsčio, tačiau kai imigrantų srautas ėmė didėti, tokių dokumentų išdavimas buvo imtas riboti.
Lietuvį sutiksi ir gatvėje, ir metro
Nors neoficialioji statistika skelbia, kad per kelerius pastaruosius metus į Londoną galėjo išvykti kone šimtas tūkstančių lietuvių, ar šie skaičiai realūs, niekas negali tiksliai pasakyti. Iš tiesų, pasak Kristinos, vaikštinėdamas Londono centre gali užsimiršti esąs Anglijoje, nes čia knibždėte knibžda atvykėlių - anglų labai nedaug. Apstu ir lietuvių, kurių sutinki tiek gatvėje, tiek metro. Kristina dažnai važinėdavo su motina, tad tarpusavyje bendraudamos lietuviškai gana dažnai pajausdavo besišypsančius tautiečių žvilgsnius.
Nei vietiniai, nei svetimšaliai neslepia, kad Londonas - tarsi tramplinas į sotų rytojų, kuomet čia laikinai apsigyvenus užsidirbama nemažai pinigų ir jau galima kurti ateities planus: tęsti mokslus, įsigyti butą, kurti šeimą ir pan.
Daugiausia Londone ieškančiųjų laimės - trisdešimtmetį perkopusios moterys. Jos dažniausiai dirba aptarnaujančioje sferoje: užima viešbučių kambarinių, restoranų virtuvių ar salės darbuotojų vietas, dirba auklėmis ar tvarko pasiturinčių anglų šeimų namus. Jaunesnės merginos, žinoma, turi geresnes perspektyvas: išvaizdžios panelės lengviau priimamos dirbti baruose, o jei dar pramokusios anglų, rusų ir kitokių užsienio kalbų, gali net gauti viešbučio administratorės darbą (mat vietinis jaunimas užsienio kalbų mokymuisi laiko negaišta).
Lietuvių imigrantai vyrai į Londoną atvyksta užsidirbti automobiliui, butui, šeimai išlaikyti. Vasarą viename didžiausių Europos didmiesčių apstu uždarbiaujančių studentų, daug jų dirba žemės ūkyje.
Darbdaviai lietuviais patenkinti
Nuvykusi į Londoną antrąkart Kristina pasiieškojo geresnės darbo vietos - įsidarbino jaukiame bare (barai Anglijoje, anot Kristinos, yra tragiški, kaip mūsuose žemo lygio aludės, o šis buvo kur kas aukštesnio lygio). Mergina jau neblogai kalbėjo angliškai, todėl netrukus iš salės darbuotojos buvo perkelta dirbti barmene.
Pasak Kristinos, lietuvės Anglijoje yra gerai užsirekomendavusios - labai darbščios, tvarkingos, išvaizdžios, todėl darbdaviai jų nesibodi. Iš tiesų, jei jau dirbi - neatsisėsi, neužsitrauksi cigaretės - tam yra reguliarios keliolikos minučių pertraukėlės.
Kristina negirdėjo, kad kas nors prastai atsilieptų ir apie Londone ar jo apylinkėse dirbančius lietuvius vyrus. Turintiesiems įvairias statybines profesijas ir nebijantiesiems darbo čia, anot Kristinos, tikras rojus, mat tokie darbai Anglijoje - vieni geriausiai apmokamų (per mėnesį galima uždirbti po kelis tūkstančius svarų sterlingų). Darbdaviai ypač vertina ir "gaudo" aukštos kvalifikacijos stalius, tiesa, reikėtų neblogai kalbėti angliškai ir geriau turėti savo įrankius - Anglijoje jie labai brangūs. Jei toje pačioje vietoje dirba keli lietuviai, iš kurių bent vienas susikalba angliškai, viskas "okei".
Įgriso angliškas maistas
Kristina lengvai pritapo prie angliškosios rutinos, tačiau iki šiol neįpranta prie, anot jos, šlykštaus angliško maisto. Mat čia labai populiarūs pusgaminiai, pagaminti iš "sintetinių" medžiagų. Tokie maisto produktai yra labai kaloringi, tad lietuvės moterys, nors ir labai sunkiai dirba, iškart priauga nereikalingų kilogramų.
Dauguma karštų patiekalų apipilami, pasak merginos, iš tolo dvokiančiu padažu - neįmanoma nuryti kąsnį... Anglijoje salotos nepopuliarios - kone prie visų patiekalų patiekiami virti žali žirneliai. Jei pageidauji kitokių daržovių, atneš, tačiau ir jos, anot Kristinos, primins popierių - ne kvapnų lietuvišką pomidorą ar agurkėlį. Pasirodo, dauguma daržovių užauginamos, kaip juokavo Kristina, ne žemėje, o trąšose, gal todėl ir esti tokios neskanios. Antai kadaise studentai pasakojo, kad gavo darbo nurinkti salotų lauką. Pasižiūrėjo į tą lauką - dar nė stiebelių nematyti! Fermeris nusikvatojo - rytoj rytą bus. Naktį per tą lauką praskrido keli lėktuvai, pribarstė trąšų - ir iš tikrųjų rytą salotos jau buvo ne tik išdygusios, bet ir kaip reikiant sulapojusios!
Anglijoje nepopuliarūs ir prieskoniai - patiekalas daugiausia pagardinamas pipirais ir druska. Kai Kristina bendradarbius bandė pradžiuginti savo pačios pagamintu patiekalu, ne visi anglai išdrįso naujovės paragauti. Tad į restorano meniu įtraukti kitokius, nei įprasta anglams, patiekalus, Kristinos žodžiais, yra gana rizikinga - greičiausiai niekas jų nepirktų. Populiariausi patiekalai Anglijoje - žuvis su keptomis bulvytėmis ir dešrelės su bulvių koše.
Anglai į alkoholį nespjauna
Bare, kuriame dirbo Kristina, taikomos įvairios nuolaidos. Pavyzdžiui, jei užsisakai ne vieną, o du karštus patiekalus, kainuoja gerokai pigiau; jei perki ne 50, o 100 gramų kurio nors alkoholinio gėrimo, irgi moki mažiau.
Beje, anglai labai daug geria. Po darbo didžioji jų dalis skuba ne namo, o į artimiausią barą, restoraną, užeigą. Plempia alų, vyną, stipresnius gėrimus. Tas pat - ir savaitgaliais. Tačiau jei šeima į restoraną (barą) susiruošia su nepilnamečiais atžalomis, alkoholinių gėrimų niekaip neišprašys parduoti. Tokia tvarka - vaikai neturi matyti, kaip girtauja jų tėvai. Be to, vakare į barus įleidžiami tik vyresni nei 18 metų jaunuoliai.
Londone yra ir lietuviškų prekių
Kristina džiaugėsi, kad neseniai Londone atidarytos kelios rusų parduotuvės, kuriose esą galima nusipirkti ir "normalių" maisto produktų. Ten yra ir lietuviško maisto - pomidorų padažo, silkės, alaus ir net "Alitos" šampano. Kristina jau žino, kur parduodamos "valgomos" bulvės, kur galima nusipirkti panašaus skonio, kaip ir Lietuvoje, šakočio. O visai neseniai viena lietuvė pradėjo kepti lietuvišką duoną. Nors ji nėra pigi - 2,20 svaro už standartinį kepaliuką, skonis nepalyginamas su vietine. Apskritai maisto produktai kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, tik vienintelė "smulkmenėlė": pas mus - litais, o ten - svarais. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir to, kad Anglijoje - žymiai didesnis darbo užmokestis.
Šiose rusų parduotuvėse galima įsigyti ne tik maisto produktų, bet ir lietuviškos spaudos - pardavinėjama "Akistata", "Lietuvos rytas". "Akistata" kainuoja 1 svarą sterlingų.
Laisvalaikio buvo nedaug
Kristina minėtame bare dirbdavo visą dieną, į nuomojamą butą sugrįždavo tik apie 19 valandą vakaro. Tad vėl lėkti į Londono centrą (mergina su lietuviu draugu gyveno vadinamojoje trečiojoje didmiesčio zonoje, tolokai nuo centro) dažnai nebūdavo nei noro, nei jėgų. Daugiau laisvo laiko būdavo savaitgaliais - tuomet Kristina apsilankydavo diskotekose, nueidavo į naktinius klubus, nuvažiuodavo prie jūros.
Londone nėra įprasta vaikinui priskresti prie patikusios merginos. Pasiūlys pabendrauti, atsisakysi ir be jokių problemų atstos. Daugiau nelįs, neįkyrės, nepriekabiaus. Diskotekose dviese šokama labai retai - daugiausia susiburiama į ratą ir judama pagal muzikos ritmą.
Anglų jaunimą, anot Kristinos, galima iš tolo pažinti. Tai tarsi "vieno kirpimo" vaikinai ar merginos: panaši apranga (aptrinti džinsai, apskurusi bliuzelė), vienodas apavas ("Nike" arba "Adidas" kedai); vaikinai - daugiausia šviesūs, neaukšti, merginų ausys aplipdytos virtinėmis auskariukų...
Gyvendama Londone Kristina įsitikino, kad vietos jaunimui labai trūksta tvarkos. Anglės panelės esą gal ir gražiau atrodytų, jei dažniau trinktųsi galvą, nepamirštų skoningai pasidažyti, pasidarytų manikiūrą. Tačiau daugumai jų tokie dalykai visai nesvarbu... Gal dėl to anglai, taip pat ir svetimšaliai, labai daug dėmesio skiria jaunoms lietuvaitėms, kurios, anot Kristinos, išsiskiria gražiu veideliu, dailia figūra, nepriekaištingomis manieromis.
Gražiai atrodančiai Kristinai vaikinų dėmesys net buvo įgrisęs. Užkalbina gatvėje ar metro, bruka į rankas telefono numerį, kviečia išgerti kavos... Kristina prisipažino baimindavusis naujų pažinčių (be to, ji Londone gyveno su draugu), o štai kitos pažįstamos lietuvės, anot merginos, bemat įsigydavo naujų draugų ir neblogai su jais sutardavo, kai kurios net yra sukūrusios šeimas. Tiesa, pasitaiko nemažai atvejų, kuomet šeima su londoniečiu kuriama vien dėl išskaičiavimo - kad būtų lengviau šalyje legalizuotis.
Kas Londone, anot Kristinos, tikrai nepriekaištingai dirba - tai policija. Kas kelios minutės gatvėse išgirsti kaukiančias sirenas - policininkai skuba į iškvietimą. Merginos žodžiais, jie į nelaimės vietą atvyksta taip greitai, tarsi ekipažas būtų važinėjęs kažkur netoliese...
Londone - prastas oras ir netvarka
Dar vienas dalykas Kristinai nepatiko Londone - tai staigiai besikaitaliojantis oras. Ir nors nepasitvirtino ankstesnės žinios, neva Londonas amžinai skendi rūke, Kristinai įgriso kasdien nesiskirti su drabužių pilnu krepšiu. Mat per vieną dieną, anot merginos, praeina keli sezonai: gali prireikti ir apsinuoginti iki trumpų rankovių, ir užsimesti storą megztinį. O jau apie basutes net vasarą gali pasvajoti tik labai retai: čia šviečia saulė, čia jau kaip iš kibiro pila lietus...
Londoną išmaišiusios Kristinos žodžiais, miestas yra gražiai sutvarkytas tik ten, kur lankosi turistai, kur yra žymiausi istoriniai, architektūriniai paminklai, parkai. Kitur - netvarka ir nešvara, pilka ir nyku, jokios žalumos. Grįžusi atostogų į Kauną Kristina sakė pasijutusi kaip miške!
Tad ko į Londoną visi taip veržiasi? Pasak Kristinos, tik dėl pinigų - čia bedarbystės ir nepriteklių iškankintas lietuvis gali gauti palyginti neblogai apmokamą darbą. Žinoma, ne visiems iš karto pasiseka - kartais prisieina to darbo ieškotis mėnesius, silpnesnieji gali net pulti į depresiją, tačiau pabandyti verta. Kur kas patikimiau į Londoną vykti čia jau įsikūrus pažįstamiems ar draugams - nereikia ieškotis buto, yra kur bent laikinai apsistoti, lengviau susiieškoti darbą.
