Procesai, prasidėję apkaltos procesu, galėjo tapti visuotinio viešosios erdvės apsivalymo pradžia. Deja, netrukus išryškėjusios eksprezidento oponentų silpnybės (ypač nenoras tuos pačius aukštus standartus taikyti sau patiems (http://www.blogas.lt/liutauras/24076/)) bloškė Lietuvą į tariamų ir laikinų vertybių erdvę.
Dabar pašalinis kasdien kelių alternatyvių informacijos šaltinių nenagrinėjantis stebėtojas gali tapti puikiu tiek vienos, tiek ir kitos pusės manipuliacijų objektu.
Bene daugiausiai emocinių diskusijų „prie arbatos puodelio“ (nes viešai daugelis vis dar prisibijo savo nuotraukų pirmuosiuose puslapiuose) pastaruoju metu sukėlė „Respublikos“ leidinių grupės pradėta diskusija dėl George‘o Soroso (Džordžo Sorošo) finansuojamų organizacijų veiklos. Pagrindinis kaltinimas su Atviros Lietuvos fondu (ALF) (http://www.osf.lt/lt/main.htm) susijusioms organizacijoms – jos puoselėja tik filantropo skleidžiamas idėjas, uzurpuoja viešąją erdvę ir blokuoja kitaip mąstančius. Oponentai teigia, kad „Respublikos“ pozicija visiškai nepamatuota (http://www.bernardinai.lt/index.php?1576191876), naudojamos neetiškos priemonės, o priešiškos publikacijos esą liautųsi vos tik ALF sutiktų pirkti daugiau reklamos ploto grupės leidiniuose.
Tenka apgailestauti, kad ši diskusija iš tiesų virto purvo drabstymusi. Tiek „Respublikos“ leidinių grupė nesirinko priemonių, tiek oponentai nesugebėjo viešai deklaruoti savo interesų. O padėtį galėtų neutralizuoti tiesus ir aiškus atsakymas į ALF mestus kaltinimus – tiek ir tiek lėšų gavome (http://www.osf.lt/lt/ataskait/2002/MetineAtaskaita_2002.pdf) iš to ir to, tiek ir tiek iš ano, o taip ir anaip visus pinigus išleidome, tokias institucijas, iniciatyvas ir asmenis parėmėme. Visuomenė, turėdama aiškią informaciją, jau galėtų spręsti pati, kurioje barikadų pusėje yra teisybė. Todėl skaudu, kai puikią į lietuvių kalbą išverstų knygų seriją finansavęs, nuolatos lietuvių mokslus bei studijas užsienyje rėmęs ir įvairaus pobūdžio diskusijas skatinęs ALF slysta tuščioje vietoje...
Kita pastarųjų metų įvykių virtinė – tai politinės minties griūtis. Suprantama, politinės partijos, per metus teturinčios 13 mln. litų (http://www3.lrs.lt/c-bin/getgr?C1=bin&c2=247277&c3=9122) savo veiklai finansuoti, politinės minties galiūnų iš tiesų neįpirks. Tačiau dabartinė padėtis, kai daugiausia Seimo narių turinčią partiją valdo diplomo neturintis melagis, senstelėjęs politbiuro narys negali paaiškinti, kaip žmona uždirba pinigus, sostinės meras nesugeba atsistoti į vieną dujų barikadų pusę, primena Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metus.
Tiek tada, tiek dabar pagrindinė kliūtis – vertybių stoka, bijojimas jomis grįsti savo kelią į politiką ir viešąjį gyvenimą. Mums vėl reikalingas naujas Tadas Kosčiuška (http://en.wikipedia.org/wiki/Tadeusz_Ko%C5%9Bciuszko), sugebėjęs priešintis net dviems anuometinėms tironijoms – Maskvos ir Londono, galbūt net Jonušas Radvila (http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Muziejusirpadaliniai/RjonusasR.htm) – ant svarstyklių padėjęs visos didikų giminės gerovę ir garbę. O dabartiniai Lietuvos lyderiai pasimetė tarp politines kampanijas remiančių interesų, nesugeba formuluoti aiškios Lietuvos ateities plėtros vizijos, siekia pardavinėti turimą turtą, o ne kurti ir išnaudoti naujas galimybes.
Bene prasčiausia padėtis – eilinių piliečių mąstymo vingiuose, kuriuos sužlugdė tarybinė sistema. Logiška, kad nuo 30 ir 5 proc. (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1290) Lietuvos gyventojų turintis sumažėti kaimo gyventojų skaičius kažkur turi persikelti, tačiau liūdina, kad dauguma pasuko ne į miestus, o į užjūrius, kur pritaiko savo menkas žemės ūkio žinias. Dar blogiau, kad susigundę trumpalaikiais kolumbų siūlomais blizgučiais jie aukoja savo esmines vertybes – šeimas, palieka seneliams auginti vaikus, atsisako savo tėviškės, o kartais – net savigarbos.
Džiugu, kad Europos pamatas – krikščionybė – išlieka doroviniu vedliu tiek tikintiesiems, tiek ir pasyviai pritariantiems jos idėjinėms vertybėms. Naujausias Vatikano pareiškimas (http://www.bernardinai.lt/index.php?744254794) dėl homoseksualizmo pavojų darniai visuomenei – puikus pavyzdys, kaip amžinosios vertybės turi ir gali likti gyvenimo pagrindu.
Šie pavyzdžiai – tik atsitiktiniai atmintyje iškylantys vaizdiniai. Daug svarbesnės tos kasdienybės dalys, kai patys renkamės tarp ramaus vakaro ir principingos kovos visą nemigos naktį. Kovos už principus ir vertybes. O indų plovėjų trūks visada (http://www.caterer.com/).
Autoriaus internetinis dienoraštis (http://www.blogas.lt/liutauras/)
