Remigijus RAINYS
Prieš kiek daugiau nei penkerius metus daugelį šalies gyventojų sukrėtė kaunietės Loretos poelgis. Be stogo virš galvos likusi moteris mėgino nužudyti tris savo vaikus ir nusižudyti pati. "Akistata" pasidomėjo, koks tolesnis šios moters ir jos vaikų likimas.
Apiplėšimas
Dabar jau prieš dešimt metų su vyru išsiskyrusi Loreta su dviem sūnumis ir dviem dukromis pradžioje gyveno nuosavame keturių kambarių bute Ukmergės gatvėje. Moters uždarbis Savivaldybės vaikų globos namuose, kur ji dirbo naktine aukle, buvo nedidelis, jo nepakako sumokėti net už komunalinius patarnavimus, o dar reikėjo išmaitinti ir aprengti būrį sparčiai paauglystėn kopiančių vaikų. Skolos didėjo ne dienomis, bet valandomis, tad buvo likusi vienintelė išeitis - parduoti butą ir ieškotis ankštesnio būsto. Nekilnojamojo turto agentūra, su kuria moteriškė sudarė sutartį, už praskolintą keturių kambarių butą sumokėjo tik 7 000 JAV dolerių ir pusmečiui išnuomojo nedidelį butelį nuošalioje Plento gatvėje.
Deja, tuomet atrodžiusia pasakiška suma Loreta džiaugėsi mažiau nei pusdienį. Per pietus iš pirkėjų gavusi pinigus, pavakarę moteris buvo apiplėšta. Plėšikai puikiai orientavosi bute, žinojo apie per pietus įvykusį pardavimo sandorį bei Loretos slaptavietę. Moteris ligi šiol įtarinėja tuomet jau kartu negyvenusį sūnų iš pirmosios santuokos, bet viešai apie tai kalbėti nenori. Šiaip ar taip, nusikaltėliai nebuvo surasti, o vyresnėlis nuo to laiko motinos daugiau neaplankė.
Neviltis
Į butą Plento gatvėje teko kraustytis tuščiomis kišenėmis, vėl kiekvieną dieną karštligiškai svarstant, kuo maitinti vaikus. Įtampą kėlė ir beprotiškai sparčiai artėjanti pusmečio nuomos pabaiga, todėl Loreta gyveno nuolat ištikta streso. Suėjus terminui daugiavaikei šeimai nebuvo leista ilgiau pasilikti nė vienai dienai, todėl susidėjusi daiktus moteris su vaikais patraukė į jau anksčiau nusižiūrėtą vienaaukštį namelį Vaidoto gatvėje. Apšiurusiame būste jau ilgokai niekas negyveno. Išsikuopę patalpas, išnešę lauk šiukšles ir kažkieno paliktą cementą, "naujakuriai", žinodami, kad įsikraustė į svetimas valdas, dar tą pačią dieną ėmė ieškoti tikrųjų šeimininkų. Loreta apsilankė Panemunės nuovadoje, tačiau ten sužinojo tik tiek, kad namo šeimininkas miręs ir savo turtą palikęs ar tik ne anūkui. Moteris kreipėsi ir į gretimame name įsikūrusio knygyno vedėją, kuri žinojo naujųjų savininkų telefoną ir jiems paskambino. Šeimininkai jau kitą dieną prisistatė su policija ir buvo nepermaldaujami: moteris su trimis vaikais turinti išsikraustyti nedelsiant. Tuo metu vyriausiajam Loretos sūnui Ksaverui buvo 17 metų, dukroms Živilei ir Mildai - 16 ir 14 metų. Po ilgų derybų šalys sutarė, jog šeima namelį paliks jau kitą rytą. Tuomet Loretai kilo mintis surengti "paskutinę vakarienę" ir pasitraukti iš gyvenimo, o kartu išsivesti ir vaikus. Nebebuvo jokios vilties kibirkštėlės, kad, teturint tik kelis litus, už kuriuos neišeitų net sočiau pavalgyti, iki ryto pavyktų susirasti naują pastogę. Moteris iš pradžių ketino nusižudyti viena, tačiau labai gerai suvokė, kas laukia našlaičiais likusių vaikų, mat pati dirbo globos namuose. Tad nusprendusi išeiti iš gyvenimo pabandė išsivesti ir vaikus. Nuo skausmo rankoje motinai pjaunant venas pabudusi Živilė klykdama pažadino brolį. Ksaveras suspėjo laiku iškviesti greitąją pagalbą.
Loreta buvo nugabenta į psichoneurologinę ligoninę, o jos vaikams pirmoji pagalba buvo suteikta Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologijos punkte. Netrukus vaikus pasiėmė jų tikras tėvas, buvęs Loretos sutuoktinis Ksaveras. Po skyrybų taip ir nesukūręs naujos šeimos vyriškis buvo įsigijęs dalį kuklaus namelio Prancūzų gatvėje, todėl visi sutilpo dviejuose nedideliuose kambarėliuose.
Nepakaltinama
Loretos likimą nulėmė gydytojų psichiatrų sprendimas, jog ji serga dvasine liga ir yra nepakaltinama, todėl buvo priverstinai gydoma uždaruose psichoneurologinių ligoninių skyriuose. Pusę metų Utenoje stebėta moteris vėliau buvo perkelta į Rokiškį, kur uždarame stacionare gydėsi net trejus metus. Loreta sakė jautusis kaip kalėjime, tik su ligoninėms būdingu baltu atspalviu. Baltos paklodės, balti medikų chalatai ir sekinantis "baltas" nuobodulys, praskaidrinamas kasdieninių pasivaikščiojimų gryname ore. Gelbėjo tik knygos. Loreta perskaitė visus ligoninės bibliotekoje buvusius meilės ir nuotykių romanus. Vėliau knygų paskaityti iš namų jai atnešdavo seselės ir sanitarės.
Retsykiais buvęs vyras atveždavo aplankyti vaikus, kurie, nors ir atleido mamai už tokį poelgį, tačiau su ja elgėsi gana santūriai. Didesnį prieraišumą rodė tik jaunėlė Milda, kuriai tos kraupiosios nakties pasekmės buvo pačios sunkiausios. Mergaitė irgi susirgo dvasine liga ir tapo antrosios grupės invalide. Milda tikina, kad Dievas jos pagailėjo ir ištrynė iš atminties visus negerus praeities prisiminimus. Galbūt todėl Kauno suaugusiųjų mokymo centro vienuoliktokė įsitraukė į jai po nelaimės pagalbos ranką ištiesusios "Tikėjimo žodžio" bažnyčios veiklą. Milda kėlė daug rūpesčių tėvui, nes kone kasdien iš namų bėgdavo į sektą tai drauge su fanatikais studijuoti bibliją, tai iki išsekimo melstis. Milda su "Tikėjimo žodžiu" ryšių nenutraukia iki šiol, bažnyčios atstovai aplanko ją ligoninėje, retkarčiais duoda truputį pinigų ir labdaros būdu gautų rūbų.
Be išeities?
Tvirčiausiai į savarankišką gyvenimą kimba Ksaveras, susiradęs darbą vienoje kompiuterių firmoje. Informatiką studijavęs vaikinas tapo neblogu specialistu ir uždirba daugiau nei juo vis dar tebesirūpinantis tėvas. Šiemet kvalifikuota slaugytoja taps ir Živilė.
Kai Loretą perkėlė gydytis į Kauno psichiatrijos ligoninę, su ja labiausiai suartėjo Milda, nors lankė ir kiti vaikai bei buvęs vyras. Praėjus metams moteris buvo išleista į namus, tačiau likimo ratas antrosios grupės invalide pripažintą moterį vėl sugrąžino kone į tą pačią padėtį: gyventi nebuvo kur. Nelaimėje nepaliko jau septyniasdešimties metų sulaukusi Loretos mama. Ji dukrą apgyvendino savo nuomojamame mažulyčiame vieno kambarėlio ir virtuvės butelyje Aukštojoje Panemunėje. Buto nuomą apmokanti motina retkarčiais aplanko Loretą, atveža maisto produktų, mat pastaroji gauna tik kuklią 220 litų invalidumo pašalpą, o nuo pernykščio spalio pas ją apsigyveno ir Milda. Loreta su nerimu laukia pavasario, kai motina vėl sugrįš į Kauną ir trise čia bus itin ankšta, juo labiau kad senoji nori ramybės ir gyventi viena. Ji sutiktų imtis bet kokio darbo. Darbo biržoje Loretos neregistruoja, mat ji - antrosios grupės invalidė. Todėl bent kartą per savaitę moteris leidžiasi į klajones po įstaigas ir firmas, siūlydama savo paslaugas. Ji sutiktų dirbti ir valytoja, ir kiemsarge, kad tik prasimaitintų ir galėtų išsinuomoti bent palaikį kambarėlį, tačiau išklausę jos istoriją bendrovių vadybininkai paprastai neigiamai atsako iš karto, net neleidę pasikalbėti su firmos vadovais. Trečiojo išvarymo į gatvę Loreta teigia nebeatlaikysianti.
