Gedulą temdo nuoskaudų virtinė
Irena ZUBRICKIENĖ
- Našle likau dėl kaltininko, kurį nuteisė teismas, bet dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau kalta aš, esą įkišusi už grotų jauną vaikiną, - savo nuoskaudos neslėpė Mockų kaimo (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) gyventoja Danutė Matusevičienė (44 m.), namų šeimininkė. - Jau beveik metus esu nesiliaujančių apkalbų objektas, o per teismo posėdį buvau tardoma aš, bet ne mirtiną avariją padaręs vairuotojas.
Paskutinės Antaninės
Beveik 23 metus trukusią Danutės ir Antano (49 m.) Matusevičių santuoką išardė tragiškas įvykis. Pernai, birželio 13-ąją, kai Lietuvoje buvo sveikinamas ne vienas Antanas, mockiškis Antanas, lentpjūvės vairuotojas, su bendradarbiais irgi šventė Antanines. Prieš pat vidurnaktį bičiulis parvežė Antaną į Mockus ir išleido visai netoli jo namų. Nelaimėliui buvo likę pareiti keliasdešimt metrų, tačiau Danutė vyro nebesulaukė, nieko įtartino negirdėjo, nieko blogo nenujautė.
Ankstų rytą po Antaninių pas Danutę atėjo kaimynas ir pasakė, kad visai netoli, prie kelio, griovyje, guli jos Antanas. Abu skubiai nuėję prie gulinčiojo, įsitikino, kad vyras nebegyvas. Įvykio vieta išdavė, kad čia įvykusi avarija: mėtėsi automobilio detalių duženų, buvo likusios stabdymo žymės.
Įvykį pradėję tirti Kalvarijos policininkai irgi nė kiek neabejojo, kad Antanas Matusevičius - iš įvykio vietos pasprukusio automobilio auka. Pagal ant kelio likusias mašinos žibinto šukes pavyko nustatyti automobilio markę - "VW Golf", o tada jau vietos gyventojai padėjo "suskaičiuoti", kas iš aplinkinių važinėja tokiais automobiliais. Šitaip buvo prisikasta iki kaimyniniame Būdviečio kaime (Lazdijų r.) pas močiutę gyvenančio Povilo Struskausko, tuokart vos prieš kelias savaites atšventusio savo 18-ąjį gimtadienį. Užkluptas vaikinas, jau girdėjęs, kad A. Matusevičius rastas nebegyvas, prisipažino, kad išties jis naktį toje vietoje kliudė esą iš kelkraščio staiga į kelio važiuojamąją dalį išėjusį pėsčiąjį. Močiutės vardu įregistruotas "Golf"as" tuo metu jau buvo už keliasdešimties kilometrų - juk Povilui, sumaniusiam nuslėpti įvykį, reikėjo skubiai nugabenti mašiną remontuoti, kad niekas nepastebėtų sudužusio žibinto ir nerastų kitų pėdsakų.
Buvo paliktas numirti
Povilas pasakojo per Antanines buvęs kitame kaime su savo draugu Mantu Balaliu. Kadangi Povilas dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tik buvo pradėjęs lankyti vairuotojų mokymo kursus, į svečius jo močiutės mašiną vairavo tokią teisę turintis Mantas. Su bičiuliais buvo išgertas butelis degtinės. Povilas tikino negėręs, todėl prieš vidurnaktį, kai jau susiruošė važiuoti į namus, prie mašinos vairo sėdo jis pats. Buvo rūkas - prastas matomumas, todėl kelkraščiu pėdinantį vyrą vaikinai pamatė tik tada, kai iki jo jau buvo belikę apie 50 metrų. Mantas pradėjo raginti draugą stabdyti, šis stabdė, tačiau pėsčiąjį mašina vis tiek užkliudė.
Keleivis, kaip jis sakė teisme, bijojo išlipti iš automobilio, nes suprato, kad žmogų sužalojo. O vairuotojas Povilas išlipo. Anot jo, pamatęs, kad į griovį nuriedėjęs vyras juda ir kažką murma, akimirksniu sumetė, jog reikia dingti. Mat baiminęsis, jog išaiškės, kad jis važiavo dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo.
Palikę sužalotą nelaimėlį, vaikinai paspruko, net anonimiškai nepranešę nei medikams, nei pareigūnams. Automobilį Povilas paliko laukuose, netoli namų. Kitą dieną jį apžiūrėjo ir perdavė broliui, kad nugabentų meistrams.
- Povilą tik dėl to ir kaltinu, kad paliko sužalotą žmogų nelaimėje, - kalbėjo našlė D. Matusevičienė. - Jis sako, kad buvo ištiktas šoko, todėl nemąstė. Bet juk palikti automobilį atokiau ir skubiai rūpintis jo remontu sveiko proto dar užteko! Labai skaudu dėl jaunuolio tokio poelgio - juk medikai pateikė aiškią išvadą, kad Antanas būtų išgyvenęs, jeigu jam skubiai būtų suteikta kvalifikuota pagalba. O jis, nesulaukęs pagalbos, mirė, nes nukraujavo dėl daugybinių sužalojimų ir šonkaulių perdurto plaučio. Beje, kai kam kaime kalbant, jog Antanas žuvo būdamas visiškai girtas, reikėtų žinoti, jog ekspertai lavono kraujyje aptiko tik 0,95 promilės alkoholio (tai atitinka lengvą girtumo laipsnį).
Kruvinas vairuotojo pažymėjimas
Danutės nuomone, kaltas ir įvykio liudininkas - Povilo keleivis Mantas. Juk jis irgi viską matė, viską suprato, bet nieko nedarė, kad apie sužalotą žmogų tuoj pat sužinotų medikai, policininkai ar šiaip neabejingi kaimo žmonės. Be to, jis ir kitą dieną tylėjo, kai žinia apie pėsčiojo mirtį bei ieškomą pasprukusį automobilį jau buvo plačiai pasklidusi. Taigi nepranešė apie nusikaltimą, slėpė jį. Tačiau Povilą teisme kaltinęs Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Giedrius Šalaševičius "Akistatai" paaiškino, kad įstatymais numatyta atsakomybė už tai, jog nukentėjusį žmogų paliko be pagalbos, taikytina tik to įvykio kaltininkui, o ne liudininkui. Lygiai taip pat šios tragedijos liudininkas liko laisvas ir dėl galimų kaltinimų nuslėpus nusikaltimą, nepranešus apie jį: mat pagal įstatymus už tai baudžiama tik tada, kai padarytas sunkus arba labai sunkus nusikaltimas, o eismo įvykis prie tokių nepriskiriamas.
- Šįkart liudininkas lieka nubaustas tik morališkai, - teigė prokuroras ir pasvarstė: - Jeigu jis yra sąžinės nepraradęs žmogus.
Prokuroras taip pat teigė, kad joks įstatymas nepažeistas ir dėl to, jog Povilas Struskauskas, jau būdamas kaltinamasis baudžiamojoje byloje dėl mirtinos avarijos, po mėnesio sėkmingai išlaikė vairavimo egzaminus ir įgijo vairuotojo pažymėjimą. Esą nesuimto žmogaus pasirinkimo laisvė negali būti varžoma, kol jis nepripažintas esąs kaltininkas. Tik teismas pripažįsta žmogaus kaltę - ir tik po apkaltinamojo nuosprendžio sustabdoma vairuotojo galimybė vairuoti.
Neramios dienos tęsiasi
Vienuolikos klasių išsilavinimą turintis avarijos kaltininkas Povilas nesitikėjo, kad jam, pirmą kartą stojusiam prieš teismą, padariusiam netyčinį nusikaltimą, įsidarbinusiam pagalbiniu darbininku vienoje bendrovėje ir turinčiam pasamdyto vieno iš geriausių Marijampolės advokatų paramą, teks vykti į pataisos namus, tačiau šią bylą išnagrinėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininkas Dainius Gudas nusprendė kitaip: už padarytą avariją ir paliktą numirti nelaimėlį įvykio kaltininkui P. Struskauskui skiriama 3 metų laisvės atėmimo bausmė ir uždrausta 3 metus vairuoti transporto priemones. Nuteistasis buvo suimtas teismo salėje, nors jis dar turi teisę apskųsti šį nuosprendį Kauno apygardos teismui.
- Nenorėčiau dar kartą būti tokios akimirkos, kai suimamas jaunas žmogus, liudininkė, - neslėpė našlė D. Matusevičienė. - Matyt, valstybės kova su "karu keliuose" ne be reikalo paskelbta. Pati esu vairuotoja, Antanas vairavo 30 metų, du vyresnieji mūsų sūnūs vairuoja - suprantu, kad eismo nelaimė gali nutikti bet kada. Be to, Povilas buvo mūsų vaikų draugas, o jo mama kadaise mokėsi vienoje klasėje su mano vyru. Aš nesiekiau, kad jis būtų pasodintas, juk yra ir kitokių bausmių, bet teismas nusprendė taip. Didžiausia Povilo klaida - kad paliko sužalotą Antaną be pagalbos.
Prisiminti teismo dienas Danutei labai sunku dar ir dėl to, kad teisme buvo kone daugiau gilinamasi ne į negalėjusiojo vairuoti poelgių detales, o į asmeninį Danutės gyvenimą. Svarstant klausimą dėl jos pateikto civilinio ieškinio, teko atsakinėti į klausimus, ar jiedu su Antanu tikrai pykdavosi, ar nebuvo pasidalinę turto, ar Antanas tikrai daug padėdavęs ūkyje ir panašiai.
- Negaliu nuslėpti, kad vyras išgerdavo, kad pastaruoju metu kelias savaites buvome apsipykę, bet skirtis tikrai nesiruošėme, - pasakojo Danutė. - Juk tris sūnus užauginome, abu puoselėjome savo namus, abu rūpinomės ūkiu. Esu onkologinis ligonis, prieš 4 metus sužinojusi apie šią kraupią diagnozę, o prieš pat vyro žūtį antrąkart operuota. Laimei, šiuo periodu man kiek geriau, bet juk ta liga tebėra manyje, o po laidotuvių dar prisimetė ir diabetas. Kas turi ūkio, tas supranta, kiek gali jame dirbti viena ligota moteriškė. Žinoma, po nelaimės ūkio atsisakiau.
Povilui nuosprendį paskelbęs teismas nepatenkino Danutės civilinio ieškinio (iš viso - per 43 000 litų) - jis pripažintas, bet perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (vėl vyks kiti posėdžiai), tačiau moteris skundėsi, kad kaime piktų liežuvių jau buvo apšnekėta kaip esą praturtėjusi iš nelaimės.
- Labai skaudu šitaip gyventi, kai netekties gedulas dar sumaišomas su bjauriomis apkalbomis ir melu, - guodėsi Danutė. - Nežinau, kodėl yra tokių piktų žmonių. Man iš tiesų gaila ir Povilo motinos, dėl sunkios ligos neišlipančios iš lovos, gaila ir jį užauginusios močiutės, bet ji gi žinojo ir matė, kad teisių neturintis anūkas važinėja automobiliu. Ji turbūt puikiai supranta, kad už padarytą nusikaltimą laukia bausmė. Apmaudu ir tai, kad Povilas tik teisme, per posėdžio pertrauką, sugebėjo ištarti: "Atsiprašau"...
Nerimo tebegraužiama moteris, negalėdama ramiai rikiuoti savo kasdienybės darbų ir rūpesčių, netgi nepatingėjo apsilankyti pas būrėją. Danutė, prisiminusi, kad kadaise kita būrėja jai išbūrusi ankstyvą našlystę, šįkart atrodė laimingesnė, nors būrėjos pranašysčių neišdavė. "Patys didžiausi mano skausmai - jau praeity", - tepasakė pastarosios būrėjos nudžiuginta Danutė ir nusijuokė, lyg pati netikėtų tuo, ką sako.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Danutė Matusevičienė negalėjo atleisti vyro žūties kaltininkui tik už tai, kad jis paliko sužalotą nelaimėlį mirti
