Dvigubi ir trigubi žiauraus likimo kirčiai
Kai giltinei vieno per mažai...
Gyvenimas ant žūties griuvėsių
Irena ZUBRICKIENĖ
- Artimiausių žmonių netektys, nors ir kaip sunkiai tai pakeliama, neturi atimti žmogaus noro gyventi. Tai sakau ne psichologijos vadovėlių prisiskaičiusi, o iš savo patirties. Lygiai prieš septynerius metus palaidojau kartu paskendusias tuomet vieninteles savo dukreles. Atrodė, kad ant žemės nebeliko vietos ir man - viskas tapo beprasmiška, nebesvarbu, nebeįdomu, nebereikalinga... Bet laikas apgydė žaizdas, ir šiandien aš vėl galiu jaustis esanti laiminga motina. Likimas man po tragedijos buvo dosnus, - didžiulę netektį išgyvenusi Piliakalnių kaimo (Marijampolės savivaldybė) gyventoja Vida Kovzonienė (34 m.) aplankyta bėrė taip sklandžiai, tarsi skaitytų iš savo gyvenimo knygos.
Paslaptį nusinešė į kapus
Kaip netoli nuo močiutės namų esančiame vandens telkinyje tuokart nuskendo sesutės Brigita (9 m.) ir Oksana (6 m.), iki šiol tebėra paslaptis, nes nėra įvykio liudininkų. Vida drausdavo dukrelėms maudytis vienoms, nors šiaip abi buvusios labai savarankiškos. Kad vasaros karštis mergaičių nealintų, motina kieme visuomet laikydavo vandens pripildytą vonelę, kurioje Brigita ir Oksana "galėdavo mirkti be priežiūros". Lemtingąją dieną Vida su kitais namiškiais laukuose ravėjo runkelius, o dukreles paliko su močiute. Šioji spėjo ir nusnausti, ir vėl pakilti - anūkių balsų kieme nebebuvo girdėti. Iš laukų grįžę talkininkai, ne juokais susirūpinę prapuolenėmis, keliomis kryptimis leidosi jų ieškoti. Motinos nuojauta Vidą atvedė prie jos vaikystės kūdros - čia su bendraamžiais smagiai maudytasi keletą metų. Tuokart bala, kažkada iškasta gaisrininkų reikmėms, jau buvo apaugusi, nebemiela, visų užmiršta. Savo nerimą, ieškant prapuolusių dukrelių,Vida iki šiol prisimena detaliai, tarsi nelaimė būtų aplankiusi tik šiandien. Sutrikusios moters žvilgsnis krypęs balos link - vanduo jai atrodęs vietomis įtartinai burbuliuojantis. Kartu paieškose dalyvavęs Vidos brolis įlipo į vandenį ir tuoj pat kojomis užkliudė vienos dukterėčios kūną. Tai buvo Vidos jaunėlė. Matyt, netikėdama tuo, ką išvydo, nelaimėlė apglėbė ištrauktą dukrelę ir bėgte pasileido per kaimą. Mažylei niekas jau negalėjo padėti. Tuo metu dėdė, pagraibstęs giliame tvenkinyje šakėmis, tuoj pat užčiuopė ir antrosios skenduolės kūną. Kaip vėliau aiškino teismo medicinos ekspertas, šiosios plaučiuose aptiktas skaidresnis vanduo tarsi išdavė, kad ji, vyresnėlė, pradėjo skęsti pirmiau, o tuomet vandenyje atsidūrė ir Oksana - ji buvo prisisiurbusi jau drumsto vandens. Vidai ir šiandien neaišku, kaip įvyko tragedija - niekas negirdėjo jokių pagalbos šauksmų. Belikę spėlioti, ar mergaitės panoro pasipliuškenti vandenyje, ar netyčia įkrito - galbūt mažoji, pamačiusi skęstančią vyresniąją, nemąstydama šoko jai į pagalbą... Tuokart prie dviejų karstelių svyravusios Vidos žodžiuose tegalėjai išgirsti vienintelę frazę - "kad nors viena gyva būtų likusi". Moteris aimanavo, kad likimas negailestingas - jeigu pradėjo juodą darbą, tai jį ir pabaigs. Mat Oksana, anot jos mamos, anksčiau jau buvo skendusi du kartus - trečias kartas buvo pražūtingas. Esą ko likimas nepasiėmė per pirmuosius du kartus, per trečiąjį nusinešė su kaupu - dvi gyvybes iš karto.
Geriausias vaistas - artimųjų dėmesys
Kai nuskendo dukrelės, Vida jau negyveno su savo vyru, tačiau dar nebuvo išsituokusi. Po laidotuvių moteris išgirdo apie save visokių kalbų - esą tokiu tragišku mergyčių likimu buvo suinteresuotų asmenų (jeigu tikėti kalbomis, ketinta net ekshumuoti kūnelius), esą motina jų visai neprižiūrėdavo. Anot Vidos, neišimsi širdies ir nepadėsi ant delno, kad visi pamatytų, jog dukrelės jai buvo visas gyvenimas. Netekties skausmą, dėl žiaurių apkalbų sumišusį su kartėliu, moteriai padėjo išgyventi jos draugas Egidijus, netrukus tapęs širdies draugu. Jauna moteris, negalėdama vartyti praeitį liudijančių nuotraukų, troško kuo greičiau dar kartą patirti motinystės džiaugsmą. Po dukterų laidotuvių namuose spengusi tyla Vidą varė iš proto. Tad jau kitais metais Egidijaus ir Vidos pastogėje sukrykštė Dovilė - dabar jau šešiametė panelė. Dar po trejų metų - Roberta. Vida tyliai džiaugėsi gamtos svarstyklėmis - ji glaudė tiek pat šviesiaplaukių galvelių, kiek neseniai buvo praradusi! Gal kas nors ir nusistebėjo, gal kas ir pasmerkė, tačiau Vida, anot pačios, buvo griežta pati sau: esą dairytis atgal beprasmiška - reikia žvelgti į priekį. Tuoj po Robertos porai gimė Deimantė, o dar po dvejų metų, ką tik praėjusio birželio pabaigoje, pasaulį išvydo ketvirtoji Vidos ir Egidijaus dukrelė Rugilė. Gimdymų ir kaime nesibaigiančių darbų išsekinta jauna moteris sako, kad už netektį jai atlyginta su kaupu, tačiau gandrai virš jų sodybos tebeskraidžioja - dabar ir vėl du gandralizdžiai gyvi!
- Ir verkiau, ir kaukiau viena likusi, - apie tolstančią ateitį pasakojo Vida. - Jeigu ne Egidijaus dėmesys ir kantrybė, jeigu ne mamos ir kitų namiškių šiltas žodis ir supratingas žvilgsnis, būčiau tikrai paskendusi savo skausme. Dabar net ir kitiems netekties prislėgtiems ir gyvenimo gaires tarsi praradusiems žmonėms kartais esu guodėja - sako, jeigu tu pakėlei dvigubą savo vaikų netektį, išsikapstysiu ir aš. Svarbiausia, kad būtų ką veikti, kuo rūpintis. Vis ką nors planuoju. Įgyvendinu ir vėl planuoju. Kol tas tikslas nepasiektas, nėra kada pesimistiškai į praeitį dairytis. Nemanau, kad iš skausmo gyvenimą užbaigti, sakykim, savižudybe ar kritimu į gilią duobę būtų išeitis - tai juk lengviausia. Tik ar verta, ar moralu?..
Per mėnesį - trejos laidotuvės
Kaip išgyventi? Ar verta gyventi? Kodėl paliko vieną kaip pirštą? Kodėl likimas toks žiaurus?.. Šie klausimai dabar įkyriai kamuoja ir Kalvarijos savivaldybei priklausančiame Brazavo kaime gyvenančią Rasildą Kapočienę (40 m.). Neseniai skaudžios lemties ištikta moteris šiandien negali patikėti, kad laikas grąžins sielos ramybę. Rasildos netekties skausmas - trigubas: pirmosiomis birželio dienomis ji palaidojo avarijoje žuvusius vyrą Algerdą (39 m.) ir sūnų Nerijų (20 m.), o lygiai po mėnesio - ir toje pačioje avarijoje nukentėjusią dukterį Aušrą (19 m.). Iš buvusios keturių asmenų šeimos per vieną mėnesį teliko vienintelė Rasilda.
Kraupioji avarija įvyko už kelių kilometrų nuo Kapočių namų - judriame Lietuvos ir Lenkijos pasienio kelyje. Neblaivaus Kęstučio Grybausko (29 m.), gyvenusio Kalvarijoje, vairuojamas ir nesuvaldytas automobilis BMW trenkėsi į sunkiasvorę mašiną ir nuo smūgio po ja net palindo. Krovininio automobilio vairuotojas nenukentėjo, o BMW ekipažui kelionė baigėsi tragiškai: K. Grybauskas, tėvas ir sūnus Kapočiai žuvo vietoje, o Aušra Kapočiūtė buvo sunkiai sužalota.
Rasilda Kapočienė, gedėdama prie abiejų savo šeimos vyrų karstų, guodėsi vienintele mintimi - kad tik po traumų išsikapstytų Aušrelė. Moteriai šiandien mistiškai atrodo pranašišku tapęs duobkasių elgesys: pasamdyti iškasti dvi duobes kapavietėje jie, esą kažko lyg nesupratę ar kažką nugirdę, iškasė iš karto tris. Tuokart šios duobės neprireikė - ją teko atkasti bene po mėnesio, kai Aušra Kapočiūtė, porą savaičių gydyta Kauno klinikose ir panašiai tiek laiko praleidusi jau namuose, staiga mirė - tiesiog užduso.
Lemtis ar gydytojų klaidos?
Po vyro ir sūnaus laidotuvių lankydama Kauno klinikose gydomą dukterį Rasilda iš medikų girdėjo tik viltingus žodžius - esą netrukus sugis po sužalojimų operuotas raktikaulis, nebevargins patirti šonkaulių lūžiai ir išgis nuo jų pažeistas plautis. Spėriai sveikstančiai merginai buvo reikalingos teigiamos emocijos, todėl medikai patarė Rasildai kurį laiką neprasitarti apie namuose buvusias laidotuves. R. Kapočienė, kad Aušra neįtartų, į Kauną važiuodavo dėvėdama šviesius drabužius (dėl to tuoj pat sulaukė kaimo žmones esą papiktinusių apkalbų), o palatos duris praverdavo su prievarta išspausta šypsena. Aušra nuolat klausdavo, kodėl jos neaplanko ir net nepaskambina tėtis ir brolis, su kuriais ji buvo labai artima. Rasilda trumpai atsakydavo, kad jie "sulaužyti guli Marijampolėje" ir tuoj pat pakeisdavo pokalbio temą. Šitaip meluoti moteris tesugebėjo savaitę - sveikstanti Aušra pati panoro paskambinti į Marijampolės ligoninę, o išvažiuojančiai motinai nuolat įdėdavo lauktuvių tėčiui ir Nerijui. Nebesugebėdama išsisukinėti Rasilda, medikams iš anksto paruošus Aušrą, pasakė dukteriai žiaurią tiesą.
Tuomet Aušra pasišovė kuo greičiau vykti į namus - būti šalia mamos. Kauno gydytojai neprieštaravo - išleisdami nurodė po kelių dienų pasirodyti vietos medikams, kad ištrauktų po operacijos likusius siūlus. Dar patarė labai prisižiūrėti - neperšalti, nepersitempti. Jokių kitų pacientės sveikatos problemų kauniečiai medikai nepastebėjo, komplikacijų nenuspėjo.
- Kartu su Aušra namuose būdavo tokia mergaitė, nes aš dirbdavau, - pasakojo R. Kapočienė. - Vos tik pareidavau, duktė nepaleisdavo manęs iš akių - vis kartu ir kartu. Užsimindavau apie tai, kad galbūt geriau būtų iš savo sodybos išsikraustyti, bet Aušra draudė - juk viskas tėvo ir brolio rankomis padaryta, tiek visko priplanuota! Ji jau visai neblogai jautėsi, tik pradėjo kamuoti dusulio priepuoliai. Kreipėmės į Kalvarijos gydytoją Birutę Kažemėkaitę, bet ji nieko rimto neaptiko. Aušra dusdavo jau prie gydytojos kabineto durų, bet manydavom, kad erzina sumišęs keliolikos rūšių kvepalų kvapas. Vos tik Aušra atsistodavo prie atviro lango, jai iškart pagerėdavo.
Lygindama kelias Aušros plaučių nuotraukas gydytoja tikino nematanti jokių negerumų ar pakitimų. Ji paskyrė merginai atsikosėjimą lengvinančių vaistų, valerijonų ir vadinamąją "pypkę" - purkštis į gerklę, kai dusina. Dusuliui nepraeinant, R. Kapočienė užregistravo dukterį privačioje klinikoje Marijampolėje, tačiau vizitas buvo paskirtas tik po geros savaitės.
Lemtingąją naktį dėl dusulio priepuolių Aušra net negalėjo užmigti - vis pyko, kad trūksta oro, skundėsi neva smaugiama. Iškviesti greitosios pagalbos medikai matė, kaip devyniolikmetė kankinosi - buvo kamuojama keistų, epilepsijai nebūdingų traukulių (paauglystėje Aušra susirgo epilepsija, tačiau pastaruoju metu šios ligos priepuoliai jos jau nevargindavo), dusinama krito, spardėsi ir rankomis draskė žemę. Pervežant į Marijampolės ligoninę, merginą ant motinos rankų ištiko klinikinė mirtis. Reanimacijos skyriaus gydytojai pacientę gaivino devynias valandas, tačiau jų pastangos buvo veltui. Teismo medicinos ekspertas, ilgai negalėdamas nustatyti A. Kapočiūtės mirties priežasties, išvargintų jos artimųjų prašymu mirties išvadoje užrašė - dėl epilepsijos.
Rasilda Kapočienė netiki, kad dukterį pasiglemžė jau buvusi primiršta epilepsija - net ir patys priepuoliai būdavę kitokie. Jos nuomone, Kalvarijos medikai tiesiog nesugebėjo nustatyti dusulio priežasčių, kažką pražiūrėjo. Šį atvejį dabar tiria Marijampolės prokuratūros pareigūnai. Juo operatyviai susidomėjo ir Marijampolės apskrities administracijos atsakingi darbuotojai. Jų sudaryta šešių gydytojų komisija, dirbusi porą savaičių, nenustatė Kalvarijos gydytojos B. Kažemėkaitės darbo klaidų, o vertinti kauniečių medikų darbą - ne jų kompetencija. Tai greičiausiai atliks teisėsaugininkai ir ekspertai. Nors R. Kapočienė neturi jokių pretenzijų Kauno klinikų gydytojams, marijampoliečiams medikams rūpi, ar tikrai Aušra iš Kauno buvo išleista visiškai išgydyta.
Ant gyvenimo griuvėsių
Per mėnesį visus savo šeimos narius išlaidojusi Rasilda savo skausmą išgyvena savaip - gūžiasi namuose, vengia net į kaimo parduotuvę nueiti. Gedinčiai moteriai, jos pačios teigimu, nepakeliamai sunku atlaikyti aplinkinių perdėtą dėmesį - rodos, visi ir žvilgsniais, ir pirštais rodo, kad "štai čia ta, kuri iš karto pasilaidojo vyrą ir vaikus". Rasilda norėtų tapti kurčia visų tebesakomoms užuojautoms ir dviprasmiškiems klausimams: "Ar tu dar gyva?", "Kaip tu tai pakeli?" Dėl to moteris metė turėtus viešuosius darbus. Dabar ji tūno namuose - apžiūri jau gana išblizgintą kiekvieną kertelę, remontuoja kambarį, apeina savo ūkį, o vakarais įsiskverbia į knygų pasaulį. Liūdnos mintys moters nepalieka turbūt nė vieną minutę, tačiau ji stengiasi prisiminti savo vaikus ir vyrą gyvus - varto albumus ir šypsosi viena sau. Jeigu pastebi į kiemą įsukant nepažįstamus asmenis, Rasilda linkusi jiems net nesirodyti - bendrauti su svetimais žmonėmis ir "aiškintis", kaip ji pajėgia išgyventi, nenori. Moteris visada laukia artimiausių savo giminaičių, gyvenančių Marijampolėje ir Kalvarijoje. Šie, nesulaukę Rasildos atsiliepiant telefonu, tuoj pat prisistato pažiūrėti, kas atsitiko. Naktimis ji taip pat vis dar baiminasi likti viena. Likimo palaužtos moters nepalieka ir žuvusio sūnaus geriausias draugas - ateina padėti jai vyriškuose darbuose. Pasak pačios, iki šiol ji buvo tik namų šeimininkė - už namo sienų viskuo rūpindavosi vyras ir sūnus. Po jų laidotuvių lyg tyčia sugedo bulvių tarkavimo mašina, pradėjo sproginėti elektros lemputės, po Aušros laidotuvių iš rikiuotės išėjo skalbimo mašina, prakiuro vamzdis. Anot Rasildos, dabar ji jaučiasi taip, tarsi būtų išmesta ant gyvenimo griuvėsių.
- Niekas manęs nesuprato, kai po pirmųjų laidotuvių dar buvau stipri ir net atrodžiau laiminga - aš džiaugiausi, kad nors Aušra liko gyva! - atviravo Rasilda. - Dievo meldžiau, meldžiau, bet, pasirodo, jis buvo kurčias. Dabar man jau jokios gyvenimo tragedijos nebaisios. Žodis "ateitis" iš mano žodyno iškrito.
Audriaus VISOCKIO nuotraukos:
- Vidos Kovzonienės netekties skausmą užpildė nesibaigiantys rūpesčiai "antrosios kartos" dukrelėmis
- Tris šeimos narius palaidojusi Rasilda Kapočienė įsitikinusi, kad po avarijos išgydyta duktė mirė dėl medikų žinių ir dėmesio stokos
- Prie avarijoje žuvusių Algerdo ir Nerijaus Kapočių gedulingų portretų netrukus prigludo ir Aušros Kapočiūtės nuotrauka
2002 08 02
