Apie svajonę, kuri neišsipildys
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės savivaldybės Obšrūtų kaime gyvenanti Ona Luščikienė (62 m.), kartu su vyru Vincu užauginusi keturias dukras, savo gyvenimą jau seniai pašventė nuo gimimo neįgaliam anūkui Antanui Arūnui Kavaliauskui (23 m.). Rodos, anoks čia didvyriškumas - visi seneliai anūkams skiria daugiau dėmesio negu galėdavo skirti savo vaikams. Tačiau Ona Luščikienė stebina kitkuo: galinti skųstis, kaip sunku gyventi teturint vieną ranką, moteris tikina seniai nelaikanti savo negalios problema ir kruopščiai prižiūri nevaikštantį bei nekalbantį dabar jau mirusios dukters Valės sūnų.
Užsitęsusi kūdikystė
Arūnu namiškių vadinamas vaikaitis serga įgimtu cerebriniu paralyžiumi. Ona Luščikienė įsitikinusi, kad nelaimingą vaikelio gyvenimą nulėmė gimdymo trauma, "palaiminta" nedėmesingų medikų. Visa dešinioji Arūno kūno pusė suparalyžiuota, ligonis negali judintis, kaip norėtų, vaikščioti, jį sunku net pasodinti į invalido vežimėlį. Anot močiutės, jos Arūnėlis - tai suaugusio žmogaus veidą ir amžių turintis kūdikis. Jis nieko nekalba, ar ką nors galvoja - belieka spėlioti, beveik nedemonstruoja savo nuotaikų. Įprasto maisto nekramtantį ligoniuką močiutė maitina įvairiomis tyrelėmis, košėmis, kitais labai susmulkintais produktais. Be to, Arūnas serga dar ir epilepsija. Be vaistų nepraleidžia nė dienos - būtų nuolat kankinamas priepuolių. Nuo mažens jis gyvena savo senelių namuose.
- Nors Arūnas augo pas mane, tikrosios motinos dėmesio ir pagalbos niekada nestokodavo, - tvirtai paaiškino Onutė, tarsi ši tema jai būtų itin skaudi. - Dabar tai jau tik aš galiu atstoti vaikui motiną, nes Valytė prieš dvejus metus nuskendo. Net nežinau, kur dabar Arūno tėvas - jis niekada sūnumi nesirūpino. Paskendus Valytei, našlaičiais liko dar du jos sūnūs. Abudu sveiki, pripažįsta brolį, tačiau jų, gyvenančių kitur (jaunėlis Tomas gyvena su savo tėvu, o Remigijus tarnauja kariuomenėje), susitikimai būna gana reti.
Net ir netardamas nė žodžio Arūnas sugeba parodyti, ką jam reiškia mylimas žmogus. Kai namuose nebūna močiutės, prie kurios pripratęs labiausiai, vaikinas tūno pasodintas, nunarinęs galvą, retkarčiais pakeldamas ilgesingai ieškančias akis. Vos tik pasirodo jo mylimiausioji globėja, Arūnas pradeda vograuti, judinti rankas, jo akys tampa iškalbingos. Toks nebylus anūko džiaugsmas, Onos Luščikienės žodžiais, - tai vienintelis laimės spindulėlis jos nelaimių pakalnėje.
Žmogus gimęs kovoti
Tokią tiesą, ją patyrusi savo kailiu, linkusi propaguoti Onutė Luščikienė. Kai, būdama vos šešiolikos, merginukė prarado visą kairiąją ranką (ją sumaitojo ir nutraukė grūdų kuliamoji mašina), gyvenimas tada atrodė beprasmis. Susitaikyti, kad visą laiką bus vienarankė, Onutei buvo labai sunku. Gyvenimo džiaugsmą jaunutė moteris vėl patyrė tuomet, kai iš kariuomenės grįžęs jos draugas Vincas nenusisuko nuo invalide tapusios merginos ir pasiūlė abiem kartu dalintis gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Gausi šeima, namų ruoša, darbas kolūkyje - tai irgi mažutes kovas primenanti Onos Luščikienės kasdienybė. Po to - kova už Arūnėlio gyvenimą.
Naujas išbandymas Luščikų šeimą užpuolė prieš porą metų - netikėtai paskendus dukteriai Valei. Onutei tai buvo kaip likimo ironija: pačiai - šešiasdešimtmečio šventė, o dukteriai - paskutinioji jos, dar tik keturiasdešimtmetės, gyvenimo diena. O dar kankinančios kalbos, pasiekusios gedinčią motiną - esą Valė pati įkristi į tvenkinį negalėjusi! Jaunos moters mirties aplinkybės taip ir liko mįslingos. Šioje savotiškoje kovoje Onutė bene pirmą kartą gyvenime linkusi pasiduoti be mūšio - ne jos jėgoms "išrišti" tiesą.
Po dukters žūties O. Luščikienė tapo oficialia neįgalaus anūko globėja. Šią tvirtą moterį pažįstantiems Igliaukos seniūnijos ir ambulatorijos darbuotojams nekilo jokių minčių prieštarauti - juk ir anksčiau Arūnas gyveno tik Onutės dėka. Ir neapsigavo - ligonis globėjos prižiūrėtas, gyvena tvarkingoje aplinkoje.
Nerimą veja šalin
Paklausta, ar silpnumo valandėlėmis nekankina savęs spėlionėmis, už ką jai skirta tokia sunki gyvenimo dalia, Onutė suskubo atsakyti, jog "tokioms kvailystėms jai ir laiko nebelieka". Ir tikrai - pilna veiklos močiutės diena dažniausiai prasideda ketvirtą valandą ryto. Trys hektarai daržais paverstos žemės, karvė, du buliai, penkios kiaulės, pulkas žąsų, vištų ir ančių, triušiai - visa tai neleidžia garbaus amžiaus moteriai ilgiau padrybsoti lovoje. Tiesa, visų darbų naštą Onutė dalijasi su vyru, ne nuošaly ir tame pačiame kieme gyvenanti dukra Daiva, tačiau viena ranka gyvenimą "reguliuojančiai" moteriai tai nėra mažai. Kur dar kasdieninis patalynės ir drabužių skalbimas? Juk Arūnėlio, kaip ir visai mažo vaikelio, nepasodinsi ant puoduko. Sauskelnės - šiokia tokia paguoda, tačiau "šito gero" invalidui vaikinui reikėtų du kartus daugiau negu dabar skiriama. Onutė džiaugiasi šiltais orais - tuomet žlugtą ji velėja prie balos. Dešinioji ranka moteriai, pačios teigimu, atstoja dvi - ištreniruota ir stipri, nors pastaruoju metu vis greičiau pavargsta. Viena ranka moteris ir karvę pamelžia, ir bulves nuskuta. Jeigu sunkiau ką suimti ar skalbiant nugręžti, į pagalbą Onutė "šaukiasi"... dantis ir smakrą.
Didžiausias Onos Luščikienės nerimas - kad nepablogėtų jos sveikata ir Arūnėlis neliktų be priežiūros. Moteris įsitikinusi, kad "valdiškose" įstaigose jos neįgaliam anūkui būtų ir "valdiškas" dėmesys. Todėl net pykteli, kai kas nors pradeda įrodinėti, esą senatvėje reikalinga ramybė ir kitų žmonių dėmesys, o ne aktyvus, varginantis bėgimas nuo ryto iki vakaro.
- Žmogaus kartų gyvenimą saldina svajonės, - atsidusdama tarsi priminė O. Luščikienė, - todėl jų turiu ir aš. Labiausiai norėčiau, kad mano Arūnėlis kada nors prakalbėtų! Žinau, kad taip niekada nebus, tačiau savo svajonę palaidosiu tik mirdama. Kol būsiu gyva, vaikas bus prie manęs.
Audriaus VISOCKIO nuotraukos:
- Vienarankė O. Luščikienė - pavyzdinga nekalbančio ir nevaikštančio anūko Arūno globėja
- O. Luščikienė: "Tai mano bėda - aš ją ir velku"
