Tarp dviejų mamyčių
Vaikų pagarbą motinai išsaugojo jų teta
Nelaisvės šešėlyje
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Dara Mičiulienė (25 m.) Suvalkėlių kaime (Kalvarijos savivaldybė, Marijampolės apskritis) esančių savo motinos namų, kuriuose nebuvo lygiai ketverius metus, duris kasdien vėl varsto nuo šių metų vasario vidurio. Tris vaikus pagimdžiusi jauna moteris visą tą laiką praleido Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje - anot pačios, "nuo skambučio iki skambučio" atliko Marijampolės teismo jai skirtą bausmę. "Akistatos" korespondentė pasidomėjo, kaip sekasi vakarykštei kalinei gyventi nevaržomai tvorų, režimo ir nereguliuojamai įkalinimo įstaigos prižiūrėtojų. Smalsu, kaip ilgai namuose nematytą mamą priėmė jos vaikai.
Nesibaido darbo
Paaugliškos išvaizdos Darą, namiškių nuo mažens Danute vadinamą, radome prie motinai priklausančio ūkinio pastato - abidvi pjovė malkas. Aplinkui lakstė Danutės pirmagimis Mindaugas (7 m.) ir dvejais metais jaunesnis Ramūnas. Iš pradžių moteris truputį sutriko - o jeigu čia pirmaklasio Mindaugo mokytoja? Danutė prisipažino, kad dar morališkai nepasiruošusi su ja susipažinti, sakė besibaiminanti, ar mokytoja nepuls auklėti ir smerkti motinos, spėjusios paragauti kalinės duonos. Kol kas visas naujienas apie pirmoką į namus parneša Danutės sesuo Asta (22 m.), nuo aštuoniolikos metų tapusi įkalintos sesers vaikų oficialia globėja.
Danutė, dar kalėdama Panevėžyje, buvo girdėjusi, kad laisvėje vis daugiau žmonių praranda turėtus darbus, o susirasti naujus labai sunku. Antrą mėnesį prie namų besijaukinanti moteris ir pati jau įsitikino - dabar pragyventi kur kas sunkiau negu buvo prieš ketverius metus. Nepuoselėdama, anot pačios, tuščios minties kada nors susirasti nuolatinį darbą, nes jokio specialaus išsilavinimo neturi, Danutė viliasi, kad tuoj bus vasara. Iš pradžių pakaksią darbų aplink namus ir motinos ūkelyje, o paskui tikisi sau ir vaikams užsidirbti padėdama ūkininkams, didesnius sklypus turintiems kaimynams. Svarbiausia, kaip pati sakė, nebijoti darbo, tada neprapulsianti.
Prajuokino kalines
Danutė ir dvejais metais už ją vyresnė sesuo Danguolė Naruševičienė už grotų atsidūrė po to, kai abi Marijampolės teismo buvo pripažintos iš anksto suplanuoto žiauraus nusikaltimo organizatorėmis. Šiandien Danutė sako, kad tai nebuvęs rimtas planas - tik pajuokauta. Esą Danguolės vyras buvo nedoras, nejuokais meilindavosi ir Danutei, tad abiejų gyvenimą nuspalvino tamsiomis spalvomis ir buvo nebepakenčiamas bei nenuspėjamas. Apgautos seserys dviem savo bendrams užsiminė, kad nedorėlį esą reiktų pašalinti. Nusikaltimo vykdytojai sutiko pasidarbuoti už pažadėtus 300 litų ir magnetofoną. Tačiau nelaimėliui, dviejų užpuolikų priremtam tamsiose fermose ir pradėtam smaugti, pavyko išsilaisvinti ir pabėgti. Vyriškis, atpažinęs savo skriaudėjus, nenutylėjo. Apkaltintos buvo ir Danguolė su Danute. 1997 m. pradžioje abu "smogikai", pasikėsinę nužudyti, buvo nuteisti šešerių ir aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmėmis (šiandien vienas jų - jau laisvėje), o abiem seserims buvo atseikėta kalėti po ketverius metus.
Pasak Danutės, ši istorija ir ypač teismo nuosprendis gerokai pralinksmino Panevėžio kolonijoje sutiktas kalines. Esą seserys net rankų neprikišo prie nusikaltimo auka tapusio vyro, lemiamu momentu nė viena jų šalia nebuvo, o pareigūnams pavyko jas nubausti gana griežtai. Dauguma nuteistųjų patikėjo seserų pasakojimu tik tuomet, kai jų nusikaltimas ir teismai buvo plačiai aprašyti spaudoje. Danutei iki šiol labai pikta, kad pritaikytas sunkus straipsnis užkirto kelią pasinaudoti amnestijomis ar malone, į laisvę išeiti anksčiau paskirto laiko.
Praeitimi negyvena
Danutė sutinka, kad ketveri nelaisvės metai jos biografijoje įrašė nemažai praradimų, tačiau dabar vien tik apie tai galvoti ir save graužti, kaip pati sako, būtų "visai kvaila". Netrumpoje kelionėje iš Panevėžio kolonijos į namus ji stengėsi galvoti tik apie ateitį. Motinos Danutė buvo nemačiusi trejus metus - norėtųsi jai padėti pasiremontuoti butą, pagelbėti prie sunkesnių darbų. O kokia dovana būtų įmanoma atsidėkoti jaunėlei seseriai Astai, kuri, tuomet būdama vos aštuoniolikos, užmetė savo jaunystės svajones ir, pati neturėdama vaikų, tapo iš karto dviejų sesers mažylių antrąja motina? Tai tik jai ačiū, kad sūneliai nuolat matydavosi su savo gimdytoja ir neužmiršo jos veido.
Dienomis praeities slogius prisiminimus slopindama darbais, vakarais Danutė vis dėlto pasakoja Astai, kokias kančias teko patirti už grotų. Nelengva būta kasdien ramiai prasilenkti su nuteistosiomis, besistengiančiomis įvairiai "užmušti" pilką ir nuobodžią, įsikyrėjusią kasdienybę. O dar ir darbuotojų skaudinantis bendravimas su "žemesnio lygio būtybėmis". Danutė sako, kad visuomenei piešiamas vienoks nelaisvės gyvenimo vaizdas - melagingai nuspalvintas, o iš tikrųjų yra visai kitaip, bet tai patirti gali tik kaline tapusi moteris. Tai sako pastebėjusi ir Asta, dažnai lankydavusi seseris.
"Dovanos" iš "zonos"
Gal kolonijoje netrumpai auklėta Danutė grįžo bent jau perkainojusi moralines vertybes? Net to ir neklausus, bet šiek tiek pabendravus, tampa aišku - parsivežė labai negiliai tūnantį keršto jausmą, ūmiai besikaitaliojančias nuotaikas, sunkiai valdomą karingumą. Štai ką kalbėjo smulkutė moteris, paklausta, ar grįžusi greitai pradėjo drąsiai vaikščioti po kaimą, ar niekas jai neprikaišioja praeities:
- O ko man gėdytis - ar aš ką nužudžiau? Kol kas niekas neužkabinėja, neįžeidinėja, bet jeigu užkabintų, nežinau, kap baigtųsi. Gana - prisikentėjau kolonijoje. Aš išmokau už save pakovoti. To prireikė, kai, būdama nelaisvėje, pasigimdžiau Algimantą, trečiąjį savo sūnų. Beveik dvejus metus jis buvo kartu su manimi. Tokių kaip aš ten tada buvo keturiolika. Viena, su kuria gyvenau, kažkodėl nekentė mano vaiko - tai jis jai nelaiku prabunda, tai per garsiai verkia. Aš taip kovojau dėl savo sūnaus, kad net buvau pasiryžusi papjauti tą kalinę, tik kitos, tada laiku duris uždariusios, mane sulaikė. Kai paskui mus atskyrė į skirtingus kambarius, baigėsi ir mano pragaras. O dabar labiausiai nekenčiu žmogaus, per kurį sėdau. Geriau būtų, kad jo nesutikčiau. Tikiuosi, neužkabins manęs, o tai… Suprantu, kad teistumas mane įklampino visam gyvenimui - antrą kartą labai greitai pasodintų net už smulkmeną. Aišku, stengsiuosi į ten negrįžti, bet neatsižadu.
Be kita ko, pasak Danutės, kolonijoje liko ir jos sveikata. Dabar vis labiau kamuoja negalavimai dėl paūmėjusios skydliaukės, nuolat vaistais raminti nervai irgi "paveda" - štai koks "kraitis" iš nelaisvės.
Dvi mamos
Mums bekalbant, aplinkui visą laiką sukinėjosi ir mažieji Mindaugas bei Ramūnas. Vos tik jie sušukdavo: "Mama", atsisukdavo abi seserys. Taip būna kaskart. Asta, teta, berniukus augina lygiai ketverius metus. Tikroji mama jais rūpinosi mažiau: Mindaugu - pusketvirtų metų, o jaunėliui nė dvejų tada nebuvo, kai gimdytoją suėmė. Didžiausias abejų motinų skausmas - pernai sausį netikėtai susirgęs ir staiga miręs Danutės nelaisvėje pagimdytas Algimantas. Prie jo jau buvo pripratusi ir Asta, nes mažylį, tikrosios motinos paaugintą, parsivežė ir globojo beveik metus. Apie prarastą kūdikį Danutė kalba drėkstančiomis nuo ašarų akimis: esą būtų neištvėrusi jo mirties, jeigu pati tuokart būtų buvusi šalia, nes mylėjusi jį jau subrendusios moters meile, todėl dabar belikusi vienintelė paguoda - sūnelio kapas. Nelaisvėje Danutė išsiugdė iki tol buvusį nepažintą jausmą - visa širdimi neapkęsti moterų (žinoma, ir vyrų), skriaudžiančių, kankinančių vaikus. Tokias ji sako baustų pati savomis rankomis - tai jau nerašyti "zonos" įstatymai.
Abi Ramūno ir Mindaugo mamos gyvena to paties keturbučio atskiruose butuose. Vaikai - iki šiol pas Astą, nes jos pastogėje geresnės, jiems jau įprastos sąlygos. Danutė planuoja susikurti savo kampą ir tuomet sūnelius pasiimti. Su savo sutuoktiniu, kalėjusiu už tą patį nusikaltimą ir neseniai grįžusiu iš kolonijos, bet gyvenančiu atskirai, moteris savo ateities nesieja - tikisi skyrybų, tik kol kas neturi tam pinigų. Šeimyninės laimės, kurios sakosi pati nepatyrusi, ji linki seseriai Astai. Netikėtai susiklosčiusių gyvenimo sąlygų itin greitai subrandinta jauna mergina, anksčiau puoselėjusi svajonę tapti galbūt vokiečių kalbos mokytoja, atrodo, ją jau palaidojo dėl sesers Danutės vaikų. Asta sakė, kad pačios vaikams tektų turbūt ne didesnis dėmesys nei globojamiems sūnėnams - kitaip mylėti ji nemokėtų.
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Broliukai turtingesni už kitus vaikus - turi net dvi mamas
- "Zonos" patirtis Danutę ir subrandino, ir nubaudė
2001 03 16
