Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Tretysis asmuo Virginija Grigaliūnienė, laikraščio "Akistata" korespondentė, darbovietė: Žemalės g. 16, LT 3040 Kaunas
Atsiliepimas į kasacinį skundą (kasacinė byla Nr. 3K - 3 - 1128/01) C/b Nr. 2 - 12523/2000 sprendimas Kauno miesto apylinkės teismas Teisėja J. Vitunskienė
C/b Nr. 2A - 462/2001 Kauno apygardos teismas Koleg. pirm. E. Monkevičius
Kauno m. apylinkės teismas (teisėja J. Vitunskienė) 2000 m. gruodžio 19 d. išnagrinėjo c/b Nr. 2-12523 "Dėl garbės ir orumo gynimo ir moralinės žalos atlyginimo". Ieškovo Dano Donato Visocko ieškinys atsakovui - V. Žutauto leidybinei įmonei "Kriminalistika" ir trečiajam asmeniui Virginijai Grigaliūnienei buvo atmestas. 2001 m. balandžio 3 d. Kauno apygardos teismas (pirm. E. Monkevičius) išnagrinėjo c/b Nr. 2A - 462/2001 ieškovo Dano Donato Visocko apeliacinį skundą ir jį atmetė, palikdamas galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Savo kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ieškovas Danas Donatas Visockas prašo pirmos instancijos teismo sprendimą ir Kauno apygardos teismo nutartį naikinti ir priimti naują nutartį. Tretysis asmuo Virginija Grigaliūnienė kategoriškai nesutinka su ieškovo kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui minimais motyvais, kurių pagrindu, ieškovo nuomone, reikėtų naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir Kauno apygardos teismo nutartį. 1. I997 m. birželio 20 d. V. Žutauto leidybinės įmonės "Kriminalistika" laikraštyje "Akistata", satyros ir humoro skyrelyje buvo išspausdinta publikacija "Kaskadininkas". Ieškovo nuomone, šioje publikacijoje esantis sakinys "Žinodami korespondento D. Visocko įprotį šokinėti iš dideliu greičiu važiuojančio automobilio" neatitinka tikrovės ir žeidžia ieškovo garbę bei orumą, nes paskleistos žinios apie ieškovą neva neatitinka bendražmogiškos moralės ir protingo bei normalaus žmogaus akimis vertinamos kaip žeminančios asmenį visuomenės akyse, t. y. žeidžia žmogaus garbę. Po tokių žeminančių garbę žinių paskleidimo, pasak ieškovo, atsiranda savęs vertinimo kompleksai, pasireiškiantys pergyvenimais ir nepatogumais prieš artimuosius ir kitus asmenis, žurnalisto pašnekovus, galinčius būti rašinių herojais ir pan. - taip neva žeidžiamas ieškovo orumas. Publikacija "Kaskadininkas" pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai išnagrinėta ir išsiaiškinta. Liudytojai, prieš tai raštiškai įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teismui neparodė, kad tuo laiku redakcijos vairuotoju dirbęs E. Petraitis visiems redakcijos darbuotojams patvirtino turėjęs rimtų problemų su korespondentu D. D. Visocku, tarp kurių buvo minima ir komandiruotė 1997 metų gegužės 12 dieną, kuomet pergėręs korespondentas D. D. Visockas iš niekur nieko su vairuotoju sukonfliktavo ir bandė iššokti iš važiuojančio automobilio. Vairuotojo E. Petraičio nusiskundimų korespondentas D. D. Visockas tada nepaneigė, už netinkamą elgesį darbo metu gavo drausminę nuobaudą, šios nuobaudos neužginčijo teismine tvarka. Civilinėje byloje liudiję asmenys, leidybinės įmonės "Kriminalistika" laikraščio "Akistata" redakcijos buvę ar esami darbuotojai, kaip minėta, buvo parašytinai įspėti dėl melagingų parodymų teismui davimo, be to, visų jų duoti parodymai tarpusavyje sutapo, tad jais netikėti teismui nebuvo pagrindo. Be to, korespondentas D. D. Visockas visam redakcijos kolektyvui jau iki šio atsitikimo buvo pažįstamas kaip nedrausmingas, neprognozuojamo elgesio, linkęs išgerti, o išgėręs - konfliktuoti, asmuo, todėl netikėti vairuotojo E. Petraičio išsakytais priekaištais korespondento D. D. Visocko atžvilgiu kitiems kolektyvo darbuotojams taip pat nebuvo jokio pagrindo. Kita vertus, vairuotojas E. Petraitis ir korespondentas D. D. Visockas nebuvo susipykę, tad vairuotojui tyčia apkalbėti korespondentą nebuvo reikalo. Analogiškas atvejis, kaip ir su vairuotoju E. Petraičiu, tą patį 1997 metų gegužės mėnesį buvo nutikęs ir kitam vairuotojui, R. Šmigelskiui. R. Šmigelskis teismui patvirtino, jog, grįžtant iš komandiruotės, būdamas neblaivus, korespondentas D. D. Visockas staiga iš niekur nieko ėmė pykti ir bandė iššokti iš važiuojančio automobilio. Ieškovas savo kasaciniame skunde Aukščiausiajam Teismui melagingai tvirtina, kad tuo metu, kai laikraštyje buvo išspausdinta minėta publikacija, pas jį augo du nepilnamečiai vaikai, iš kurių vėliau neva tyčiojosi bendraamžiai. Iš tikrųjų ieškovas jau daugiau nei dešimt metų su savo pirmąja žmona išsiskyręs ir gyvena atskirai, o abu jo vaikai likę gyventi pas motiną. Mūsų žiniomis, patys vaikai bodėdavosi bendrauti su savo tėvu, kuris dažnai vaikščiodavo su mėlynėmis paakiuose ir trenkiantis alkoholiu. Teismui melagingai pranešama ir apie tai, jog dėl šios publikacijos labai išgyveno ieškovo motina. Juodupėje, Rokiškio rajono miestelyje, iš kurio kilęs ieškovas D. D. Visockas, ir kuriame iki mirties gyveno ieškovo motina, ieškovas visiems puikiai pažįstamas iš neigiamos pusės: miestelio gyventojai tvirtino ne kartą ir ne du jį matę išgėrusį besišlaistantį gatvelėmis ir kalbėdamiesi su kitais į Juodupę atvykusiais "Akistatos" korespondentais stebėjosi, kaip tokios žlugusios moralės korespondentą "Akistata" neatleidžia iš darbo. 2. 1999 metų gegužės 14 d. "Akistatos" laikraštyje buvo išspausdinta publikacija "Tauta pagerbia ketvirtąją valdžią". Prie jos išspausdinta D. D. Visocko nuotrauka, o po ja - užrašas: "Korespondentė R. Pečeliūnienė susidomėjusi kolega D. Visocku, demonstruojančiu, kaip gerti losjoną". Nesuprantama, kodėl ieškovas tvirtina, neva tai neatitinka tikrovės. Juk nerašoma, kad korespondentas D. D. Visockas gėrė losjoną - tik kad demonstravo. Būtent tai - kad pavaidino, pademonstravo, pamatęs, kad esąs fotografuojamas, grįžęs namo ieškovas pasisakė ir savo sugyventinei Tarankevičienei, kuri tai patvirtino teisme. Ieškovas D. D. Visockas melagingai tvirtina, neva jis tuo metu nematė, kad jį fotografuoja. Korespondentė V. Grigaliūnienė visos šventės metu fotografavo, ir D. D. Visockas to negalėjo nematyti. Be to, kad buvo fotografuojamas su losjono buteliuku rankose, ieškovas vėliau patvirtino ir savo sugyventinei Tarankevičienei, o ši tą patį - teismui. Ieškovo nuomone, korespondentė V. Grigaliūnienė negalėjo fotografuoti, nes tuo laiku laikraštyje dirbo du fotografai. Gerbiamam teismui pranešu, jog bene nuo pirmųjų darbo laikraštyje dienų turiu valdišką fotoaparatą ir juo fotografuoju. Jei redaktoriui pasirodė tinkamesnė spaudai, įdomesnė mano nuotrauka, jis ją ir išspausdino. Jokio atskiro įsakymo dėl fotografavimo vieno ar kito redakcijos renginio metu redaktorius nepasirašinėja - pakanka žodinio paliepimo, kam fotografuoti, kas tą dieną ir buvo padaryta. Beje, minimą Spaudos dienos renginį fotografavo ir redakcijos fotografai, tačiau vyriausiajam redaktoriui, matyt, jų nuotraukos nelabai patiko, todėl nebuvo spausdinamos. Būtent dėl to korespondentė R. Pečeliūnienė ir negalėjo žinoti, kurio iš fotografavusių redakcijos darbuotojų nuotraukas vyriausiasis redaktorius išrinks spaudai. Ieškovas klaidingai tvirtina, neva trečiajam asmeniui V. Grigaliūnienei pravartu įrodinėti, kad ji ruošė šį straipsnį ir tuo tikslu fotografavo. Iš tiesų korespondentė V. Grigaliūnienė minimo straipsnio nerašė - prie jo tik buvo išspausdinta jos daryta nuotrauka. Todėl nesuprantamas ieškovo teiginys, neva korespondentė V. Grigaliūnienė turėjo tikslą ieškovą apjuodinti. Kaip ir nesuvokiami iš piršto laužti kaltinimai tuo, jog R. Pečeliūnienė yra V. Grigaliūnienės sesuo. Kuo tai siejasi su bylos medžiaga? Minima Spaudos dienos šventė buvo organizuota redakcijos kiemelyje, joje dalyvavo svečių. Tai buvo viešas - ne uždaras renginys. Minima šventė vyko 1999 metų gegužės 7 dieną, o publikacija apie ją buvo išspausdinta tų pačių metų gegužės 14 dieną, vadinasi, ieškovas D. D. Visockas, po šventės grįžęs namo, pilnai galėjo pasipasakoti savo sugyventinei Tarankevičienei apie "pavaidinimus" dėl losjono demonstravimo, ką ši liudytoja teismui ir patvirtino. Ieškovas skunde tvirtina, neva šia publikacija buvo pažeisti VIĮ reikalavimai - minima nuotrauka buvo išspausdinta be ieškovo sutikimo, nesant teisėto visuomenės intereso. Ieškovas tvirtina nesąs viešas asmuo, tačiau teisme pats patvirtino aktyviai dalyvaująs politiniame šalies gyvenime (priklausąs Lietuvos laisvės sąjungai), o, kaip žinia, visuomenė turi teisėtą interesą apie bet kurį politiką būti informuota. Kaip ir apie žinomą visuomenėje žurnalistą, ką teisme patvirtino ir pats ieškovas (laiko save žinomu visuomenėje). 3. 1997 metų liepos 11 d. "Akistatos" numeryje buvo išspausdinta publikacija "Apetitas". Prie šios publikacijos spausdinama ieškovo nuotrauka su užrašu "Didžiausias redakcijos gėrėjas D. Visockas vaišinasi spanguoline". Teisme dalyvavę liudytojai - ilgamečiai redakcijos darbuotojai - išsakė savo nuomonę, kad buvusį korespondentą D. D. Visocką iš tikrųjų laikė didžiausiu redakcijos gėrėju, nes daugiau už šį korespondentą išgeriančių redakcijoje nebuvo ir nėra. Ieškovas nepagrįstai piktinasi, kodėl teismas neatsižvelgė į buvusio darbuotojo G. Jankaus išsakytą nuomonę, neva šis korespondento D. D. Visocko nelaikė didžiausiu redakcijos gėrėju. Viena vertus, tai yra G. Jankaus nuomonė, o, antra vertus, tuo metu G. Jankus, kaip ir D. D. Visockas, priklausė vienai ir tai pačiai partijai - Lietuvos laisvės sąjungai, todėl visiškai suprantama, kad bendrapartietis kolegą linkęs užtarti, pateisinti. Tai, kad ieškovo pusės liudytojai nepatvirtino, jog ieškovas buvo didžiausias redakcijos gėrėjas, nieko nuostabaus, kadangi jie tame pačiame redakcijos kolektyve nedirbo ir negalėjo to žinoti. Apskritai visose trijose minėtose publikacijose apie ieškovą Daną Donatą Visocką yra išreikšta redakcijos kolektyvo nuomonė. Argi negalima jos neturėti? Ieškovas D. D. Visockas savo skunde neteisingai tvirtina, neva Kauno miesto apylinkės teismo teisėja J. Vitunskienė kadaise dirbo Kauno apygardos prokuratūros atstove spaudai, todėl darbiniais ryšiais buvo susieta su "Akistatos" redakcija. Pabrėžiame, jog buvusi Kauno apygardos prokuratūros atstovė spaudai J. Vitunskienė niekada nėra rašiusi straipsnių "Akistatos" laikraščiui, niekada neteikė jokios informacijos, ką patvirtina ir pats ieškovas, tik po keleto metų sužinojęs, kuo teisėja kadaise dirbusi, nes jos pasirašytų publikacijų laikraštyje "Akistata" niekada nebuvo spausdinusi, taigi ir jokio honoraro jai nebuvo išmokėta. Todėl ieškovo tvirtinimas, neva pirmos instancijos teismo sudėtis buvusi neteisėta, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovo nuomone, ieškovas be jokio pagrindo reikalauja naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir Kauno apygardos teismo nutartį, todėl prašau ieškovo kasacinį skundą atmesti.
2001 m. liepos 25 d. Virginija Grigaliūnienė
