Irena ZUBRICKIENĖ
- Kuo toliau, tuo labiau slegianti nežinia kankina, rodos, nė kiek ne mažiau už pačią netektį, nes niekaip neateina ramybė, kai galų gale patikėčiau, jog savo sūnaus tikrai nebeturiu, - sakė Patašinės kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Rima Raginskienė (62 m.). - Žilviną palaidojom prieš beveik septynis mėnesius, bet iki šiol nežinome, kodėl jis mirė. Tai - ne tik didelio atstumo problema.
Viliojo uždarbiai užsienyje
Žilvinas Raginskas (35 m.), jauniausias iš trijų Rimos vaikų ir vienintelis sūnus, Lietuvoje nesusiklosčius jo šeimyniniam gyvenimui, prieš keletą metų patraukė laimės ieškoti į užsienį. Kurį laiką jam labai gerai sekėsi Italijoje, Liuksemburge. Praėjusių metų balandį Žilvinas, paatostogavęs gimtinėje, nutarė paieškoti "gilesnių vandenų" - buvo girdėjęs, kad kur kas lengviau įvairių darbų galįs susirasti Anglijoje. Tai buvo jo pirmoji kelionė į šią šalį.
Nuvykęs Žilvinas apsistojo Londone, su kitu lietuviu išsinuomojo pastogę. Iš pradžių darbo paieškos vyrui nesisekė - jis apie tai pasakojo namiškiams telefonu. Paskui padirbo statybose, bet neilgai. Kalbėdamas su namiškiais, Žilvinas neslėpė rūpesčio, slogios nuotaikos, tad mama ragino jį parvažiuoti į Lietuvą.
Netrukus Žilvino nuotaikos pasikeitė - jis susirado darbą reklamos agentūroje. Kadaise Vilniuje, baleto mokykloje, šokėjo karjeros siekusiam Žilvinui ši įvairesnė ir kiek kūrybiškesnė veikla, rodės, buvo prie širdies. Vyras dažnai skambindavo į Lietuvą ir vis užsimindavo grįšiąs lapkritį. Ar jau visam laikui, ar tik atostogų, nedetalizuodavo. Jis apskritai mažai pasakodavo apie save - pokalbio laiką daugiau išnaudodavo naujienoms iš tėviškės.
Nors Žilvinas buvo išsiskyręs, tačiau bendraudavo su gimtinėje likusia savo vienturte dukrele Kamile (12 m.) - jai dažniausiai rašydavo SMS žinutes. Praėjusių metų spalio 1-ąją Kamilė, kaip vėliau paaiškėjo, skaitė paskutinę savo tėčio žinutę - po penkių dienų, spalio 6-ąją, Ž. Raginskas buvo rastas nebegyvas viename Londono parkų, netoli savo namų.
Mirties priežasties motina nežino
Jau kitą dieną žinia apie Žilvino mirtį pasiekė Lietuvą. Čia pareigūnai, deja, negalėjo papasakoti, kokiomis aplinkybėmis, kodėl parke buvo rastas Žilvinas, nuo ko jis miręs, nes patys tebuvo gavę šykštų pranešimą iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM). Nieko daugiau Rima ir jos dukterys nesužinojo ir susisiekusios su Lietuvos ambasada Londone. Balsas iš tolimos šalies teragino pačius atvažiuoti ir "domėtis vietoje".
Žilvino palaikus artimieji galėjo pasiimti tik bemaž po dviejų mėnesių - paskutiniąją lapkričio dieną. (Kaip ir buvo žadėjęs, grįžo lapkritį...)
- Tiek laiko, man rodos, pakanka, kad būtų ne tik įvardinta žmogaus mirties priežastis, bet ir nustatytos esminės aplinkybės, liudijančios apie paskutiniąsias jo gyvenimo dienas, - įsitikinusi Žilvino motina. - Todėl į Londoną su žentu važiavome tikri, kad pavyks savo mįslingose mintyse susidėlioti visus taškus. Tuos du mėnesius buvau gyva tik įvairių versijų kūrimu ir viltimi, kad Londono parke rastas negyvas vyras - ne Žilvinas.
Apie tai, kiek kainavo kelionė, kaip teko surinkti reikiamus keliolika tūkstančių litų, kaip sekėsi ieškotis laikinos pastogės pirmą kartą regėtame Londone ir kaip reikėjo atlaikyti naują užgriuvusių rūpesčių laviną, susidūrus su tokia pačia biurokratija, kaip ir Lietuvoje (dar reikia prisiminti ir kalbos barjerą), anot Rimos, galėtų būti atskiro ilgo straipsnio tema. Moteris teigė, kad dvi planuotos kelionės dienos, užsitęsusios iki devynių parų, - bene pats, švelniai tariant, nemaloniausias jos gyvenimo prisiminimas. Liūdniausia, kad gedulingos kelionės vargas ir įdėtos pastangos ką nors sužinoti nuėjo veltui - Rima su žentu parsivežė Žilvino palaikus, tačiau be atsakymų, kodėl mirė jaunas, niekada sveikata nesiskundęs vyras.
- Iki šiol teturime laikiną mirties liudijimą, garantavusį mums teisę palaidoti sūnaus palaikus, tačiau jame parašyta, kad mirties priežastis nenustatyta, - pasakojo Rima. - Jeigu nenustatė per du mėnesius, morge turėdami Žilvino kūną, tai manėme, kad bent gausime oficialų atsakymą kiek vėliau, jau būdami Lietuvoje. Deja...
Pasėta nužudymo versija
Žilvino palaikai Londone buvo kremuoti - anot Rimos, tokia buvusi sūnaus valia, kažkada pagarsinta, rodės, nereikšmingame šeimos narių pokalbyje. Į Lietuvą parkeliavo tik urna su pelenais, kuri netrukus buvo įleista į kapavietę šalia prieš penkerius metus mirusio Žilvino tėčio.
Dar tvarkydama sūnaus palaikų kremavimo reikalus, Rima, ambasados darbuotojams nurodžius bei patarus, susitiko su krematoriume dirbančia lietuve. Ši iškart pasakė, kad Žilvinas - smurto auka. Tokios žinios ją esą pasiekė iš morgo, kur lietuvio kūnas buvo laikomas du mėnesius. Kitų aplinkybių lietuvaitė nežinojo.
- Kadangi sūnaus veidas morge man nebuvo parodytas (matyt, pagal veidą nebuvo galima atpažinti), iki šiol kartais smilkteli abejonė, kad palaidojau ne savo vaiką, - atviravo Rima. - Tačiau veju šią mintį šalin, nes kūną pati atpažinau pagal išskirtinę tatuiruotę, sūnaus turėtą ant kojos. Aš apibūdinau tą piešinį - viskas atitiko. Pati mačiau jį ant mirusiojo kūno. Tik tai man leidžia save nuraminti, kai apninka dvejonės.
Ž. Raginsko asmens tapatybė buvo patvirtinta dar ir pagal pirštų atspaudus, kurių pėdsakų buvo likę jo nuomotame bute. Todėl vyriškio artimuosius graužia tik neatsakyti klausimai: kaip, kodėl ir kas nutraukė Žilvino gyvenimą? Atsakymų jie vis dar bando ieškotis Lietuvos ambasadoje Londone, tačiau paskambinę teišgirsta įprastą frazę: naujų žinių nėra. Neseniai Rimą Raginskienę kiek sutrikdė minėtos ambasados darbuotojos klausimas, ar ji atvyktų į Londone vyksiantį teismą. Atstovė nenurodė jokios teismo datos, negalėjo atsakyti, ar jau žinoma tikroji tiesa apie Žilvino mirtį - tik vėl sudrumstė laukimą. Todėl Rima atsisakė dar vienos varginančios kelionės. Moters teigimu, tikrai važiuotų, jeigu žinotų, kad toje kelionėje bus sudėti visi taškai, tačiau apie tai juk net nebuvo užuominų. Samdytis advokatą ir vykti į nežinią Rima teigė neturinti galimybių (laikas, pinigai, jėgos). Moteris sakė, kad tik laikas, vis dar alsuojantis viltimi sužinoti tiesą, ir anūkų pulkelis bei rūpestingos dukros yra jos teigiamų nuotaikų šaltinis.
Abejoja, ar palaikai - sūnaus
Kankinanti nežinia dėl užsienyje gyvenusio sūnaus likimo jau bene trejus metus nepaleidžia ir Kelmės gyventojos Antaninos Daugirdienės. Šios motinos nuotaikos dar šiurpesnės: birželio pradžioje sulaukusi į Šiaulius iš Ispanijos pargabentų sūnaus Egidijaus Navardausko (28 m.) palaikų, ji nėra tikra, kad palaikai - Egidijaus.
E. Navardauskas, prieš išvykdamas uždarbiauti į Ispaniją, gyveno Šeduvoje (Radviliškio r.). Jis buvo vyriausias iš dešimties Antaninos vaikų. Motina, sužinojusi, kad Egidijus vėl, jau ketvirtą kartą, ruošiasi į Ispaniją, ir išgirdusi apie šioje šalyje siautėjančias lietuvių nusikaltėlių gaujas, prašė Egidijaus niekur nevažiuoti - likti Lietuvoje. Sūnus ramino mamą: būsiąs paskutinis kartas. Jis išvyko kartu su šeduviškiu Remigijum Barkausku.
Po kurio laiko Egidijus su Remigijumi išvyko ieškoti darbo, bet abu dingo. Po kelių dienų Remigijus atsirado, bet tikino nieko nežinąs apie prapuolusį Egidijų.
Buvo paskelbta tarptautinė E. Navardausko paieška. Vyriškio namiškius prislėgė nežinios nuotaikos. Tai truko net devynis mėnesius: 2004-ųjų liepą Kelmę pasiekė žinia iš Ispanijos, kad šios šalies kalnuose buvo rasti suirę nuogo žmogaus palaikai, apkrauti akmenimis. Buvo įtariama, kad tai Egidijaus kūnas. Jo namiškiai, kol nebuvo galutinių ekspertizės išvadų, vis dar puoselėjo viltį, kad palaikai - ne Egidijaus. Radinio identifikavimo procedūra truko net 14 mėnesių. Tačiau ir dabar Egidijaus artimieji vis dar abejoja.
Norėdami būti tikri, kad parsigabeno saviškio palaikus, jie neseniai kreipėsi į rajono prokuratūrą dėl pakartotinės palaikų ekspertizės. (Teisėtvarkos organams leidus, Lietuvoje tai daroma nemokamai.) Tai jiems pavyko ne iš karto, tačiau dabar ikiteisminis tyrimas jau atnaujintas.
Sūnaus palaikų vyko dukart
Skaudžių išgyvenimų teko patirti ir 2004-ųjų rugsėjį Ispanijoje nužudyto klaipėdiečio Gintaro Jarulio (35 m.) motinai Elenai Jarulienei. Moters lyg ir nekankino nežinia dėl sūnaus nužudymo aplinkybių, tačiau ji ilgai negalėjo palaidoti savo sūnaus, nes jo palaikų parsivežti jai neleido. Pačios E. Jarulienės teigimu, ji tiesiog buvo klaidinama, kažkam siekiant kuo daugiau pinigų išlupti iš skausmo prislėgtos lietuvės. Tais metais ši istorija buvo vienas didžiausių žiniasklaidoje pagarsintų skandalų.
Klaipėdietis G. Jarulis Ispanijoje uždarbiavo ketverius metus - dirbo pas ūkininkus. 2004-ųjų rugsėjį Gintaras buvo sumuštas ir pasmaugtas, o jo kūnas paslėptas griovyje netoli jo namų. Ispanijos teisėsaugininkai sulaikė du įtariamus lietuvius - Renatą Repinską (23 m.) ir Rolandą Povilaitį (31 m.). Šie po keletą kartų teisti Tyrulių (Radviliškio r.) gyventojai neseniai buvo atvykę į Ispaniją ir kuriam laikui apsistoję pas pažįstamą G. Jarulį (Tyruliuose gyveno ir G. Jarulio motina). Klaipėdietis buvo nužudytas dėl pinigų. Įtariamieji tai prisipažino.
Nužudytojo motina, sužinojusi kraupią žinią ir netrukus surinkusi dalį pinigų sūnaus palaikams parsigabenti, skubiai išvyko į Ispaniją, kaip buvo raginama ambasados darbuotojų (esą kiekviena diena didina užmokestį, kad svečioje šalyje saugomi palaikai). Pinigų tuokart neužteko, tad moteris išvykusi tik surinko visus būtinus dokumentus, kad Gintarą būtų galima palaidoti Ispanijoje. Ji tikėjosi vėliau sukaupti daugiau pinigų, tada sūnaus kūną kremuoti ir parsigabenti į Lietuvą bei palaidoti šeimos kape šalia Klaipėdos, Lėbartuose. Tokius E. Jarulienės planus tuokart staiga pakeitė Lietuvos ambasados Ispanijoje darbuotojai - jie patikino, kad Ispanijoje kaip tik yra lietuvis vairuotojas, parvešiąs kelis karstus iš karto. Vis dėlto Gintaro palaikai tuokart nebuvo parvežti, nes, pasirodo, tai daryti uždraudė Ispanijos teisėsaugininkai, dėl vykstančio tyrimo nurodę palikti kūną keliems mėnesiams. Išvargusi, rūpesčių ir skausmo slegiama moteris į Lietuvą turėjo sugrįžti tuščiomis.
Tyrulių seniūnijos seniūnas Rimantas Liukumas "Akistatai" sakė, kad E. Jarulienės sūnaus palaikams pargabenti prireikė antros kelionės. Kol moteris galėjo palaidoti Gintarą Lietuvoje, prireikė vos ne metų.
Nelaimių užsienyje daugėja
Juodoji statistika apie užsienyje mirusius lietuvius, plūste plūstančius į savo svajonių šalis, tampa vis kraupesnė. Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose, išduodančiose leidimus mirusiųjų palaikus parvežti į Lietuvą, tokie faktai skaičiuojami keliais šimtais per metus. Statistika teigia, kad kasmet skaičiai paauga šimtu ir daugiau. Štai vien Ispanijoje, kurią lietuviai labai pamėgę, ambasados darbuotojai kiekvieną savaitę gauna po 3 - 6 prašymus dėl palaikų pargabenimo į Lietuvą. Statistika žiauri: grubiai skaičiuojant, Europoje kasdien miršta daugiau negu vienas lietuvis, išvykęs laimės ieškoti į kurią nors užsienio šalį. Tačiau URM pripažįstama, kad realus užsienyje mirusių Lietuvos piliečių skaičius yra žymiai didesnis, nes ne visų mirusiųjų palaikai būna parvežami į Lietuvą - dalis jų laidojami užsienyje.
