Albertas ONIŪNAS
Airijos Dauno apygardos policija tebeieško Vitalijaus Sedovo (21 m.) ir Juliaus Aguonio (18 m.). Jie įtariami prieš kurį laiką žiauriai nužudę savo tautiečius - kaunietį Vitalijų Jasinską (32 m.) ir jurbarkietį Vaidą Franckevičių (27 m.).
Ieškomieji - kauniečiai
Manoma, kad V. Jasinskas su V. Franckevičiumi atvyko į Airiją su turistinėmis vizomis ir kelias savaites nelegaliai dirbo grybų auginimo bei perdirbimo fabrikėlyje. Kokiomis aplinkybėmis jie susipažino su V. Sedovu bei J. Aguoniu, dar nežinoma, tačiau yra duomenų, kad visi keturi nuomojosi butą Varenpointo miestelyje. Prieš dvi savaites V. Jasinsko ir V. Franckevičiaus kūnus, iki pusės nuogus, su daugybe durtinių žaizdų, pakelėje prie Varenpointo aptiko šunį vedžiojęs vietinis gyventojas. Apžiūrėjus lietuvių nuomotą būstą rasta grumtynių pėdsakų. V. Sedovas ir J. Aguonis buvo dingę. Pirmosiomis tyrimo dienomis buvo sulaikyti du lietuviai, tačiau su nužudymu jie nebuvo susiję. Nuspręsta juos, kaip nelegaliai dirbančius, iš šalies deportuoti. Pastaruoju metu detektyvai visą savo dėmesį sutelkę į V. Sedovo ir J. Aguonio paiešką. Išplatinti plakatai su įtariamųjų atvaizdais. Rastas automobilis "Mazda 626" su Kauno registracijos numeriais. Manoma, kad po nužudymo ieškomieji pabėgo į Londoną.
Tuo tarpu Kaune gyvenantys V. Jasinsko artimieji bei Raseinių rajono Girkalnio gyventojai Franckevičiai ruošiasi laidotuvėms.
Jaunėliui pavyko geriau
Genovaitė Franckevičienė "Akistatai" pasakojo, kad sūnus Vaidas vidurinėje mokykloje pasižymėjo geru elgesiu, yra gavęs visą pluoštą garbės raštų. Sportavo, buvo lengvaatletis. Baigė aukštesniąją mokyklą, baldų gamybos ir medžio apdirbimo specialybę. Kurį laiką dirbo vienoje Kauno bendrovėje, ten susipažino su V. Jasinsku. Abu tapo gerais draugais. Iš Kauno vykdavo į ilgalaikes komandiruotes Šiaurės Osetijoje, kur bendrovė statė įvairius objektus. Tačiau prieš kurį laiką atlyginimai sumažėjo, pragyvenimo šaltinio teko ieškotis kitur. Vaidas sėkmingai padirbėjo Londone - ten turėjo gerą darbdavį, drauge su jaunesniuoju broliu Mindaugu lankėsi Ispanijoje, tačiau darbo negavo. Vėliau Mindaugas Ispanijoje vis dėlto rado darbo, tačiau ne kaime, kur siautėja lietuvių reketininkai, o mieste, kur daugiau tvarkos ir kur nusikaltėliai intensyviai gaudomi. Motinai Mindaugas sakėsi su tautiečiais visiškai nebendraująs, todėl gyvenąs ir dirbąs palyginti ramiai. Na, o Vaidas prieš nepilnus porą mėnesių išvyko į savo paskutinę kelionę...
Paslaptingi skambučiai
V. Franckevičiaus žmona Vilma sako, kad su Vaidu susipažino prieš septynerius metus Kaune, šokiuose. Prieš beveik trejus metus susituokė. Mažajam Arnui dabar 2 metai ir 4 mėnesiai. Vaidas buvo įsitikinęs, kad tikras vyras privalo išlaikyti šeimą, todėl ir ieškojo geriau apmokamo darbo užsienyje. Airijoje ketino apsižvalgyti, kaip ir kokiomis sąlygomis ten dirbama. Išvažiuodamas elgėsi keistokai. Žmonos atvežtas į Kauną prašė kuo greičiau grįžti į Jurbarką, nelaukti, kol jis išvažiuos. Paskutinį kartą paskambinęs pasakė, kad Vilma jam buvo pats brangiausias žmogus. Tąsyk jaunoji moteris neatkreipė dėmesio į būtąjį laiką, nes toliau Vaidas kalbėjo normaliai, apie kokius nors rūpesčius neužsiminė. Tą šeštadienį, kai, kaip dabar jau aišku, Vaido nebebuvo gyvo, iš jo mobiliojo telefono kažkas paskambino Vilmai. Niekas nekalbėjo, tik buvo girdėti muzika, kažkokie tolimi vyriški balsai. Vėliau buvo ir daugiau naktinių skambučių, tačiau niekas nekalbėjo, ragelyje buvo tyla. Dabar Vilma mano, kad skambino žudikai, tik neaišku, kokiu tikslu.
Apie vyro mirtį Vilma galėjo tik nutuokti, nes sutartu laiku jis nebepaskambino. Kas iš tikrųjų įvyko, sužinojo iš spaudos. Nei Užsienio reikalų ministerija, nei policija nužudytojo žmonai nieko nepranešė. Tuo tarpu Arnas nuolat klausinėja, kur yra tėvelis, tik mama dar nesiryžta pasakyti, kad jo nebėra.
Nelegaliai - patogiau?
Žiniasklaida ne kartą skelbė apie Ispanijoje siautėjančius lietuvius, kurių pragyvenimo šaltinis - tautiečių reketas. Tai daryti patogu, nes nelegaliai dirbantys lietuviai pasiskųsti negali - bijo būti deportuoti iš šalies. Tuo tarpu Airijoje yra gana daug legaliai dirbančių lietuvių. Tokiems joks reketas negresia, be to, ir teisėsauga šioje šalyje dirba ne taip kaip Ispanijoje. Tad vis dėlto kodėl žmonės ryžtasi važiuoti Airijon su turistinėmis vizomis ir ieškotis darbo nelegaliai? Atsakymo į šį klausimą ieškojome oficialiai veikiančiose įdarbinimo įstaigose.
Kauno darbo biržos Klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Birutė Jančiauskienė paaiškino, kad norint legaliai dirbti Airijoje, galima pasinaudoti ir biržos paslaugomis. Reikia pateikti "Sodros" knygelę, kvalifikacijos pažymėjimus, mokėti anglų kalbą. Kuo aukštesnė kvalifikacija, tuo geriau. Tas pat ir su anglų kalbos mokėjimu, tačiau pavyksta įsidarbinti ir žmonėms, ne itin gerai šnekantiems angliškai. Dažnai darbdaviai patys atvyksta į Vilnių ir kalbasi su darbo ieškančiaisiais. Paprastai skelbiamas bedarbių konkursas. Vis dėlto per Darbo biržą pernai Airijoje įsidarbino tik 7 kauniečiai: duonos kepėjas, žuvies apdorotojai, krovėjai, suvirintojai, baldų surinkėjai.
Įsidarbinti nelengva, bet galima
Šiuo metu šalyje yra 30 privačių įdarbinimo agentūrų, teikiančių įdarbinimo užsienyje paslaugas. Kauniečiai, norintys dirbti Airijoje, savo mieste gali kreiptis į 4 agentūras. Kalbėjomės su vienos iš šių agentūrų vadybininku, nepanorusiu, kad būtų skelbiama jo pavardė. Pasak Antano, po praėjusio rugsėjo įvykių JAV Airijoje buvo uždarytos kelios stambios gamyklos, todėl darbo vietų sumažėjo. Atitinkamai buvo sugriežtinta darbo ieškančių kitataučių priėmimo tvarka. Anksčiau leidimas dirbti būdavo išduodamas per 25 darbo dienas, o dabar Darbo reikalų ministerija nusprendė, kad leidimas turi būti išduodamas ne greičiau kaip per 60 darbo dienų. Toks leidimas kainuoja iki 400 eurų. Be to, darbdavys, ne mažiau kaip mėnesį privalo skelbtis vietos spaudoje. Jei per tą laiką neatsiranda norinčiųjų tą darbą dirbti airių, galima priimti kitų šalių piliečius. Šiuo metu krizė jau praėjusi, darbo vietų atsiranda vis daugiau. Negalima sakyti, kad daugiausia Airijai reikia statybininkų, nors pas mus dažnai taip galvojama. Patys airiai yra susibūrę į nedideles statybininkų brigadas. Jos yra mobilios, apsirūpinusios visais reikalingais įrankiais. Labai reikia suvirintojų, tačiau rasti šios srities specialistų, mokančių anglų kalbą, yra sunku. Taip pat reikia miško pjovėjų, mokančių dirbti su šiuolaikine miško pjovimo technika.
Alternatyva - ieškotis darbo pačiam
Legaliai dirbančio lietuvio ir airio atlyginimų skirtumas labai nežymus. Štai grybų fermose labiau laukiamos lietuvės nei vietinės moterys, nes pastarosios nesurenka visų grybų, dirba ne taip kruopščiai kaip darbą branginančios atvykėlės. Airei moteriai darbą rasti lengva, todėl stengtis nebūtina. Apskritai airiai nėra sėslūs - gyvena ten, kur dirba. Praradęs darbą airis nė kiek neišgyvena, išnuomoja savo butą kur nors Dubline ir keliauja po šalį ieškodamas kito darbo.
Antanas pareiškė esąs įsitikinęs, kad nelegaliai Airijoje dirbančių lietuvių tėra mažuma, o Anglijoje tokių - praktiškai visi. O ir tie patys po kurio laiko pradeda dirbti legaliai. Daroma taip: įvažiuojama į šalį su du mėnesius galiojančia turistine viza, susirandamas darbdavys, kuriam per kelias savaites būtina įrodyti, kad moki gerai dirbti. Po to tas darbdavys prašo valdžios išduoti leidimą dirbti konkrečiam darbininkui. Šis grįžta į Lietuvą ir laukia iškvietimo. Tokiu būdu naudojasi daugelis, mat taip yra greičiau. Darbinantis per agentūrą mažiau rizikos, mažiau pastangų, tačiau sugaištama daugiau laiko. Gali tekti laukti leidimo ir 3, ir 6, ir daugiau mėnesių.
Angliškai - nors šiek tiek
Pasak įdarbinimo specialisto, nereikia pernelyg sureikšminti anglų kalbos mokėjimo. Visiškai nebūtina kalbėti literatūrine anglų kalba, kad galėtum dirbti kiaulių ar grybų fermoje. Dažniausiai pakanka suprasti, ką tau nori pasakyti darbdavys, ir mokėti keliasdešimt žodžių atsakymui. Kartais įdarbinami žmonės, kurie apskritai nemoka angliškai. Buvo netgi kuriozinis atvejis: kai du neblogai angliškai kalbančius kauniečius įdarbinęs airių ūkininkas po kurio laiko pasipiktinęs vėl kreipėsi į agentūrą ir šįkart paprašė darbininkų, visiškai nemokančių anglų kalbos. Mat tie kauniečiai, ne kažin kiek tepadirbę, susirado aires panas ir pabėgo iš fermos nežinoma kryptimi. Taip ir pražuvo airio už leidimą lietuviams dirbti sumokėti pinigėliai. Iš esmės pakanka anglų kalbos žinių, gautų vidurinėje mokykloje, šiek tiek jas atšviežinus.
Depresijos ir viskio aukos
Antanas mano, kad kalbos apie lietuvius reketuojančią mafiją tinka Ispanijai, bet jokiu būdu ne Airijai. Legaliai dirbantis žmogus turi oficialų rezidento statusą, bet kada gali kreiptis į policiją nebijodamas būti deportuotas. Tiesa, šiuo atveju kalbama apie šalies provinciją, mat Dubline dėl didelių butų nuomos kainų agentūra nedirba.
Aktualesnė yra tarpusavio santykių problema. Praleidus daug laiko svečioje šalyje, ne vieną ima kamuoti depresija, o prisigėrus nebrangaus airiško viskio kyla įvairių konfliktų, kaip, beje, ir Lietuvoje. Pasitaiko buitinių nužudymų. Toks įspūdis Antanui susidarė ir apie pastarąjį atvejį, skaitant airių spaudą. Buvo pranešimas apie autoavarijoje žuvusius du lietuvius - einančius iš darbo juos partrenkė automobilis. Tragiška, bet tam tikra prasme natūralu. Keliai Airijoje siauri, todėl vietiniai, kuriems tenka vaikščioti pėsčiomis, įsigyja ryškias, tamsoje šviečiančias liemenes, kainuojančias apie 100 litų. Taupūs lietuviai jų neįsigijo...
