Suprantama, kad naujo Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams nėra daug laiko ir neįmanoma rimtai ir iki galo jiems pasirengti, tačiau rinkimai įvyks ir prezidentas bus. Iš aštuonių pretendentų, jau pateikusių Vyriausiajai rinkimų komisijai savo pareiškimus, kol kas tik tris atpažįstame kaip tinkamus prezidento postui: Valdą Adamkų, Česlovą Juršėną ir Petrą Auštrevičių. Kiti lieka už atpažinimo ribos.
Tačiau šiame straipsnyje paliesiu tik vieną kandidatą - Vitą Tomkų, kuris save iškėlė kandidatu siekdamas, kaip jis teigia, ne tiek tapti prezidentu, kiek dar labiau sustiprinti neigiamas visuomenės nuostatas dėl Prezidentūros būtinumo Lietuvai. Jo argumentas paprastas: “Per dešimtmetį prezidento institucija taip susikompromitavo, kad šiandien politikai leidžia naktis įkalbinėdami vienas kitą iškelti savo kandidatūrą į rinkimus”. V. Tomkus tarsi ir siekia naudos Lietuvos valstybei, tarsi nori, kad mes turėtume patvarią ir nesusikompromitavusią politinę sistemą, tarsi gerų ir rimtų politikų sąrašas jau baigėsi, todėl, daroma išvada, - reikalingas tas, kuris perkirs tą prezidento institucijos reikalingumo Lietuvai Gordijaus mazgą. Tačiau galimos kelios hipotezės, kurios galėtų paaiškinti V. Tomkaus iniciatyvą.
Pirmoji - tarkime, žmogus ėmė ir įtikėjo savo svarbumu visuomenėje, ėmė ir pajuto save esant ypatingą, kitokį ir todėl vertą tapti naujuoju mesiju mūsų politinėje padangėje. Tada iš V. Tomkaus sulauksime dar ne vieno originalaus ir, kaip jam atrodys, paprasto bei visus sutaikančio sprendimo pasiūlymų.
Tačiau iš tikrųjų visiems aišku, kad žmonės, nesugebantys pasipriešinti savo reikšmingumo iliuzijai, dažniausiai atneša tik sumaištį ir dar didesnius konfliktus (nereikia toli ieškoti, turėjome vieną prezidentą, įžvelgusį savyje dieviškojo pašaukimo pradą). Taigi manykime, kad V. Tomkus mato save realistiškai ir žino esąs nuodėmingas.
Antroji - protingojo versija. Manykime, jog V. Tomkus supranta, kad jo ėjimas į prezidentus jam, kaip piliečiui ir kaip žmogui, yra pakankamai pavojingas žaidimas. Jei jis suvokia situaciją adekvačiai, jis taip pat supranta, kad jo kandidatavimas ir jo pasiūlymai nėra įgyvendinami, nes keisti visą valstybės politinių instituciją struktūrą yra ne pavienio politiko kompetencija.
Taigi turime pripažinti, kad protas šiame sprendime gali egzistuoti tik tada, jei šis protas mano, kad valstybėje reikalinga palaikyti sumaištį ir politinės sistemos dalyvių santykių netvarką. Taip pat neleisti daugumai politinius sprendimus darančiųjų atsikvošėti ir paversti juos žmonių akyse į valstybiškai beverčius bei politiškai susikompromitavusius veikėjus, kad vėliau galima būtų pasakyti - ne tik Prezidentūra, bet ir visa Lietuva nereikalinga žmonėms.
Tačiau toks protas turi labai nekęsti šios visuomenės arba bijoti jos. Visais atvejais toks protas yra geras įrankis tiems, kurie visada pasiryžę veikti prieš Lietuvos valstybę. Bet, manykime, kad V. Tomkus nesivadovauja mums priešiškų jėgų protu.
Trečioji - apsukriojo versija. Gudrumui proto nereikia, pakanka įžūlumo. Tada verslo interesai, tapę pagrindiniu pasaulio bei vertybių kriterijumi, gali pametėti “Respublikos” vyr. redaktoriui ir savininkui mintį, kad rinkimai galėtų tapti nebloga reklamine jo gaminamo produkto akcija. Nes visada yra malonu, kada pelnas auga, o konkurentai atsilieka.
Kita vertus, kai yra pinigų, tada ir atrodai esąs protingas ir netgi gražus. O jau ką kalbėti apie tiesiog malonumą atsidurti visų akivaizdoje ir pasimėgauti, kaip dalis nieko nesuprantančių ima pritarti ir palaikyti (nieko jiems nemokant) tavo verslo planą.
Tačiau ši idėja nėra nauja, ją pirmasis aprobavo Algirdas Pilvelis. Tai jis panaudojo “Lietuvos aidą” kaip priemonę susigrąžinti buvusį laikraščio tiražą. Tai jis sugalvojo savo laikraštyje spausdinti visas savo mintis, net nesusimąstydamas, ar kam rūpi, ką jis galvoja. Galų gale tai jis tokiu būdu įsiterpia į politinį lauką ir tampa reikšmingas bent jau rinkimų laikotarpiu.
Jei teisinga trečioji versija, tada Vitas Tomkus yra naujos kartos Algirdas Pilvelis, su visais iš to išplaukiančiais padariniais jam ir jo verslui.