Irena ZUBRICKIENĖ
Bebruliškės kaimą (Kazlų Rūdos savivaldybė, Marijampolės apskritis) pastarosiomis dienomis pasiekusi žinia, kad penkiolikmetė kaimo gyventoja Sandra Barauskaitė, Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos devintokė, teisėsaugininkams pagaliau prisipažino prieš vienuolika mėnesių pasmaugusi kaimynę Onutę Šumskaitę (17 m.), vietos gyventojų neįtikino - net piktai prajuokino. Onutės netekties skausmą iki šiol sunkiai tebeišgyvenantys jos artimieji mano, kad Sandra viena jokiu būdu negalėjo nužudyti nors ir smulkesnio sudėjimo merginos. Esą kažkam naudinga, jog žudike būtų pripažinta vienintelė nepilnametė. Atnaujintas įvykio tyrimas vėl sudrumstė bebruliškiečių kasdienybę.
Pasmaugta rankinės dirželiu
Daugiavaikėje šeimoje užaugusi Onutė Šumskaitė, Kazlų Rūdos K. Griniaus gimnazijos devintokė, buvo rasta nužudyta pernykštį Motinos dienos rytą. Merginos lavonas buvo neprofesionaliai paslėptas po samanomis, prie palyginti judraus eglyno tako. Onutei ir kitiems Bebruliškės kaimo vaikams tai buvo įprastas kelias į mokyklą ir atgal. Būtent mokykla ir buvo Onutės lemtingąja tapusios paskutinės kelionės tikslas: rytą iš namų išskubėjusi į pamokas mergina jose nedalyvavo. Kuklios ir pareigingos merginos dingimas namiškiams sukėlė šoką - svetur praleistų Onutės naktų, apie kurias jie nežinotų, iki tol nebūta. Nors sutrikę ir išsigandę, blogų nuojautų kamuojami prapuolėlės artimieji jau kitą rytą kreipėsi į Kazlų Rūdos policijos komisariatą, oficiali paieška buvo pradėta kur kas vėliau, kai kelias paras savarankiškai Onutės ieškoję jos namiškiai, padedami geranoriškai nusiteikusių kaimynų, ant miško keliuko aptiko merginos akinius nuo saulės. Čia pat pamačius įtartinas vilkimo žymes, netrukus buvo aptiktas ir Onutės lavonas. Visi stebėjosi: šitiek kartų kelias dienas vaikščiota tais pačiais takais, bet nei akinių, nei vilkimo pėdsakų nepastebėta. Buvo spėjama, kad merginos kūnas po samanomis pakištas daug vėliau negu jos buvo pasigesta.
Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad bene savaitę ieškota mergina mirusi prieš porą dienų. Kur ji galėjo būti dar dvi paras iki mirties, iki šiol neatsakyta. Tai neduoda ramybės Onutės artimiesiems ir skatina įvairias įvykio versijas. Nustatyta, kad nelaimėlė buvo sumušta ir pasmaugta jos pačios rankinės dirželiu. Nuo merginos pirštų kažkas buvo numovęs tris sidabro žiedus, nuo kaklo - panašią grandinėlę. Įvykį pradėję tirti pareigūnai iš karto teigė, kad nusikaltimą įvykdė arba labai neprofesionalūs nusikaltėliai (gal skubėjo?), arba tik norėta tai imituoti, siekiant suklaidinti.
Po 11 mėnesių - penkiolikmetės prisipažinimas
Tuoj po įvykio buvo sulaikyti trys įtariamieji: Onutės kaimynystėje gyvenančios seserys Jurgita Sartauskaitė (20 m.) ir tuomet keturiolikos tebuvusi Sandra Barauskaitė, iš kitų išsiskirdavusios lengvabūdišku ir nenuspėjamu elgesiu, bei abiejų geras pažįstamas Radmylas Šachlevičius (24 m.), iki tol teisėsaugininkų akiratyje nebuvęs Kaišiadorių rajono gyventojas. Atsirado liudininkų, girdėjusių, kaip prieš tragediją Sandra ne juokais buvo grasinusi Onutei susidorojimu. Liudininkai nupasakojo ir spėjamą pykčio priežastį: esą penkiolikmetė Onutėje įžvelgusi konkurentę, sulaukiančią itin daug dėmesio iš tame pačiame daugiabutyje gyvenančio Nerijaus (21 m.), į akį kritusio ir Sandrai. Žinant apie agresyvų Sandros bei jos vyresnėlės sesers Jurgitos būdą, ši versija kaimo gyventojams buvo visai reali. Radmylas buvo siejamas su įtariamosiomis kaip bendras, kartu nerūpestingai leidęs pastarąsias paras iki tragedijos Bebruliškės miške. Vaikinas Kazlų Rūdos krašte svečiuodavosi pas tėvą ir kitus giminaičius. Pastaruoju metu jis gyvena Vilniuje ir dirba barmenu vienoje kavinėje.
Bebruliškiečiai jau buvo prilipdę minėtai trijulei žudikų etiketes, tačiau suimtieji savo kaltę neigė. Teisėsaugininkai, pasigedę nusikaltimo įrodymų, visus tris įtariamuosius išleido į laisvę. Jie teliko liudininkais šioje baudžiamojoje byloje. Per pusmetį apklausus bene pusantro šimto žmonių ir nieko vertinga neaptikus, įvykio tyrimas buvo sustabdytas. Tačiau po trijų mėnesių Kauno apygardos prokuratūra, aptikusi pareigūnų neesminių darbo trūkumų, tyrimą atnaujino. Pareigūnų grupę, vadovaujamą Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Vitalijaus Krivičiaus, papildė naujos pajėgos iš Vilniaus - specialistai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro. Jie ne tik perėmė jau sukauptą kolegų marijampoliečių informaciją, bet ir patys pradėjo eiti nusikaltimo pėdsakais. Ne vieną kartą vilniečiai iš naujo apklausinėjo ir anksčiau įtartas seseris bei tą patį Radmylą. Šis vaikinas areštinėje ką tik praleido dešimt parų.
Tądien, kai Radmylas iš areštinės buvo išleistas, pareigūnų dar kartą apklausinėjama Sandra Barauskaitė nebeišlaikė - mergina prisipažino savo rankomis nužudžiusi Onutę Šumskaitę. Ji teigė, kad po triukšmingos nakties sugėrovų kompanijoje ji lemtingąjį rytą traukė miško keliuku namų link. Sutikusi Onutę ji neva sustabdė ją pasikalbėti dėl "meilės trikampiu" virtusios situacijos - dėl tuo metu prieš savaitę į karinę tarnybą išėjusio Nerijaus. Anot dabar prabilusios Sandros, Onutė grįžtelėjo su ja giliau į mišką, kur merginų pokalbis peraugo į rimtą konfliktą. Tuomet stipri, aukštaūgė Sandra puolusi Onutę daužyti, pargriovusi savo auką ant žemės ir pasmaugusi rankinės dirželiu. Merginos kūną nutempusi kiek atokiau nuo tako ir apdėjusi samanų kuokštais. Netrukus apie savo darbelį papasakojusi seseriai Jurgitai.
Įvykį tiriančiai grupei vadovaujantis prokuroras V. Krivičius nelinkęs komentuoti Sandros oficialios apklausos detalių ir džiaugtis tyrimo sėkme. Atvirkščiai - prokuroras, prieš kelias dienas "Akistatą" patikinęs, kad įvardinti merginos žudikus iki jos mirties metinių beveik nėra vilties, tą patį patvirtino ir pasklidus informacijai, jog penkiolikmetė jau prisipažino. "Akistatos" šaltinių duomenimis, Sandra nesulaikyta. Užtat į areštinę vėl atgabenta jos sesuo Jurgita Sartauskaitė, sausio mėnesį ištekėjusi už Marijampolės kolonijoje kalinčio varėniškio ir tapusi Valasinavičiene.
Laukimas virto košmaru
Bebruliškės kaime gyvenanti nužudytos Onutės sesuo Edita (25 m.) neslepia iki šiol esanti draskoma neapykantos Sandrai ir Jurgitai: joms, po įvykio apsigyvenusioms kitur, bet keliskart parvykusioms pas močiutę ir sutiktoms kieme, Edita teprašvokšdavusi nešdintis iš kaimo ir neaitrinti žaizdos. Onutei ir kitiems šeimos nariams Edita atstodavo motiną, nes prieš keletą metų mirė jų tėvas, o gimdytoja Gražina Šumskienė pasirinkusi vaikams nemielą gyvenimo būdą. Pastaruosius bene penkerius metus šeimos šilumą Onutė rasdavo kaimynės Stasės Sabataitienės, turinčios tris vaikus, namuose. Ši moteris buvo tapusi jau paauglės Onutės krikštamote, šiosios duktė Laima - geriausia Onutės bičiule, o sūnus Nerijus Maščinskas - širdies draugu. Stasės Sabataitienės teigimu, Onutė jai buvo kaip ketvirtas vaikas, o Nerijus ir dabar neneigia rimtai siejęs su ja savo ateitį. Todėl dabar Onutės netektis šiai šeimai yra didžiulis skausmas, pastarųjų metų kasdienybę pavertęs košmaru. Kol neišaiškintas nusikaltimas ir žudikai laisvėje, Onutės artimieji gyvena baimėje, kad kerštingų seserų Sandros ir Jurgitos nukreipti bendrai gali toliau sėti kaime skausmą ir netektį. Visiems žinoma, kokie draugai prabangiais automobiliais bet kuriuo paros metu atvykdavo į Bebruliškę ir išsiveždavo arba parveždavo seseris. Niekam nebuvo paslaptis, kad seserys girtaudavo, valkataudavo, keldavo ranką prieš jas užauginusią močiutę, Jurgita iš keršto buvo padegusi tame pačiame name, bet atskirai gyvenančios motinos buto duris. Kaimynų nuomone, seserų pasirinktas gyvenimo būdas - tai savotiškas jų kerštas motinai, dukteris apleidusiai nuo pat vaikystės. (Šiuo metu 36 metų Lina Sartauskienė, į pasaulį paleidusi šešis penkių vyrų vaikus, kurių jauniausiajam tėra penki mėnesiai, kaimynų teigimu, išsikrausčiusi iš Bebruliškės - esą nepakentusi aplinkinių paniekos ir vieną dieną, susidėjusi visą mantą, išvyko.)
Kaimiečių pretenzijos pareigūnams
Onutės Šumskaitės likimui neabejingi bebruliškiečiai mano, kad iki šiol nenustatytų žudikų sąjungininku tapo pirmosios klaidos, padarytos vos pradėjus tirti įvykį - pavėluota dingusios Onutės paieška, per menkos policijos pajėgos, o dabar neigiamai veikia dar ir negrįžtamai prarastas laikas. Nelaimėlės artimieji svarsto, kad Sandra, kuri dabar prisipažino, viena tikrai negalėjusi įvykdyti šio žiauraus nusikaltimo. Pirma, paskutinėmis dienomis iki tragedijos seserys Sandra ir Jurgita į savo žygius leisdavosi tarsi "sulipusios" - visur drauge. Antra, artimieji apžiūrėjo karste gulinčią Onutę ir stebėjosi, kaip žiauriai ji kankinta - suspardytas veidas, ant vieno šono likusios nudegimų žymės.
- Neabejojame, kad Sandra kalta, - kategoriškai nusiteikę Onutės krikštamotė Stasė, sesuo Edita, mylimosios netekęs Nerijus, - bet ji veikė tikrai ne viena. Žinoma, kai policija ir prokuratūra nuolat lipa ant kulnų, atsilaikyti tampa vis sunkiau, tad prisiimti kaltę labiau apsimoka nepilnametei, kuriai palankus Baudžiamasis kodeksas. O vyresnėlė Jurgita, santuokos dėka pasikeitusi pavardę, tūno sau rami! Užsiaugino plaukus, pakeitė jų spalvą ir dabar turbūt mano, kad tapo visai kitu žmogumi?
Prieš kurį laiką Jurgita Valasinavičienė, apklausta Kazlų Rūdos policijoje, vėliau pasiskundė prokuratūrai tuokart buvusi policininkų sumušta. Nesurinkus įrodymų, kelti bylą trijų policininkų atžvilgiu buvo atsisakyta. Įdomu, kad tą kartą Jurgita buvo apklausinėjama dėl savo ryšių su keliais vaikinais, įtartais sąvadavimu. Moteris neslėpė prieš trejus metus susipažinusi su keliais jaunuoliais, kurie neva pakankinę privertė ją padirbėti prostitute. Jurgitos teigimu, vėliau jie domėjosi, ar šioji nesurastų prostitucija tinkančių užsiimti merginų. Galbūt Jurgita į šį darbą ketino įtraukti tėvų rūpesčio stokojusią, bet gražiai nuaugusią ir simpatišką Onutę?
Bebruliškiečiai tebelaukia, kad kaimą sukrėtęs žiaurus nusikaltimas kuo greičiau būtų atskleistas ir kaltieji sulauktų atpildo, kad nebeliktų jokių abejonių. Šiuo metu Ruklos mokomajame pulke tarnybą bebaigiantis Nerijus Maščinskas apgailestauja, kad jo svajonės tevirto skausmu. Jeigu ne tarnyba, kuriai vaikinas dabar ketina pasišvęsti ir toliau, pernai jis būtų pats ėjęs karštomis Onutės nužudymo pėdomis, pats būtų tyręs aplinkybes pagal savo galimybes ir supratimą. Kaip sakė Nerijaus motina, tikėtis, jog "kaltiesiems pareis bausmė", niekada nevėlu. Jeigu ne teismo bausmė, tai likimo - tikrai.
