Pažintis su lietuvišku demonu
1986 metais, dar sovietų klestėjimo laikais, buvau nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Atlikti skirtą bausmę buvau paskirtas į Vilniaus GRPDK, (dabar - 1-oji GRPDK). Praėjęs privalomą medicininę komisiją ir atbuvęs dvi savaites karantine, buvau įdarbintas šaltkalviu remontininku. Darbo zonoje dėl darbo trūkumo pagal specialybę nedirbau, tad turėdamas marias laiko slampinėjau po "zoną", ir tiek. Bet vieną dieną mus, visus nedirbančius, surinko cecho viršininkas ir paskyrė kito cecho meistro Danilevičiaus globai. Dirbome ketvirtame aukšte prižiūrimi meistro - perrinkinėjome medinius kurpalius. Meistras, parodęs, ką ir kaip daryti, išėjo savais reikalais, o mes dirbome toliau. Sausio mėnuo buvo labai šaltas, ceche nei apšildymo, nei elektros nebuvo, tad išsivirti puodelį arbatos nusprendėme senų seniausiu būdu - ant "fakelo". Greitai iš rankšluosčio susukau "fakelą" ir jį uždegęs ėmiau virinti vandenį. Bet čia lyg iš pragaro pasigirdo gergždžiantis balsas. Pakėlęs galvą pro lango plyšį pamačiau šių laikų iškrypėlį maniaką Kazį Jonaitį, šiuo metu sėdintį Lukiškių kalėjime. Jis pradėjo rėkti ant mūsų už tai, kad verdame arbatą ant atviros ugnies. Nekreipdamas dėmesio pasiunčiau jį "ant trijų raidžių" ir jau po kelių minučių susėdę gėrėme arbatą. Tuoj į mūsų mažą cechelį įbėgo keturi kontrolieriai, lydimi Kazio Jonaičio. Pastarasis, net drebėdamas iš pasiutimo, išsprogdintomis akimis žvelgdamas pro akinių viršų, rodė į mane kontrolieriams ir šaukė: "Tai jis metė į mane plytgalį. Maža to - vos neuždegė cecho!"
"Mentai" užsirašė mano pavardę ir liepė prisistatyti į trečiąjį KPP, kur aš nuėjęs parašiau pasiaiškinimą. Kitą dieną Kazys Jonaitis jau iš pačio ryto sukiojosi aplink mus. Kaip vėliau paaiškėjo, jis dirbo sargu, čia leisdavo dienas ir naktis, bet į gyvenamąją patalpą miegoti neidavo - tokiu būdu išvengdavo kalinių susidorojimo.
Kazys Jonaitis saugojo tris gamyklos aukštus, turėjo sargo būdelę, kurioje visada buvo ryšys su KPP. Jis nėrėsi iš kailio, kad tik įtiktų administracijai, nesvarbu, kokiais būdais.
Kartą man reikėjo į gyvenamąją zoną pranešti "zonoje" uždraustą magnetofoną, kurį pigiai nusipirkau iš kito kalinio. Kažkokiu būdu apie tai sužinojo K. Jonaitis ir pranešė "operui". Jau po dešimties minučių mano darbo vieta buvo išversta aukštyn kojomis. Subėgo kontrolieriai, bet po kratos neradę magnetofono prisikabino prie įjungtos elektrinės viryklės, už kurią mane nubaudė 15 parų karcerio, nes savadarbės elektrinės viryklės buvo uždraustos. Na, o K. Jonaitis trynė rankomis iš džiaugsmo ir gyrėsi kitiems kaliniams, kad užsidirbo dar vieną pliusą. K. Jonaitis visokiausiais būdais stengėsi įtikti administracijai. Jis šmirinėdavo po visus cechus, sekdavo kalinius ir tuoj bėgdavo skųsti. Kai jau nebeturėdavo ką įskųsti, rengdavo provokacijas. Kartą pats išlaužė sandėlio duris, o nubėgęs į KPP pranešė, kad tai padarė nuteistasis Virgis iš Kretingos. Ir kontrolieriai nemėgo K. Jonaičio. Kaip manote, kodėl K. Jonaitis taip elgdavosi ir išduodavo net savo likimo draugus? Ogi todėl, kad užsitarnautų "operų" ir viršininko palankumą ir kad šie tarpininkautų teismui dėl jo ankstesnio paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Taip ir atsitiko. Apšmeižęs ir sukišęs į karcerius ne vieną kalinį, šis šliužas savo tikslą pasiekė. Tuometinė administracija parašė auksinę charakteristiką ir kreipėsi su prašymu į Algirdą Brazauską, kad šis suteiktų K. Jonaičiui malonę. O ką A. Brazauskas? Žinoma, patikėjo kolonijos administracija ir K. Jonaitį paleido. O tuo tarpu "zonoje" vaikščiojo šimtai gerų ir normalių vyrų, kurie tikrai verti priešlaikinio išlaisvinimo. Tačiau tokiems administracija auksinių charakteristikų nerašydavo, nes minėti vyrai neskundė kitų kalinių ir nebuvo "operų" informatoriai. Ir štai dabar šis "geradaris", nužudęs niekuo neprasikaltusias merginas, sėdi Lukiškėse kaip ponas, atskirtas nuo kitų kalinių. Maža to, dar ir cepelinų reikalauja! Kodėl gi jo neuždaro su kitais kaliniais į bendrą kamerą? Už ką jam tokios privilegijos? Gautų "saldainių", kuriuos čiulptų ir čiulptų, prisimindamas savo aukas, iš kurių taip žiauriai išsityčiojo.
Tokius Kazius Jonaičius reikia atiduoti kalinių teismui, kad tokie iškrypėliai daugiau neterštų visų kitų kalinių vardo. O "zonų" administracija pagaliau suprastų, kad jų "ožiai" glostomi pavirsta demonais.
Robertas Prialgauskas
