„Sinoptikai prognozuoja, kad ši vasara šiluma nedžiugins, o saulės spinduliais pasilepinti galėsime nebent antroje vasaros pusėje“, – taip skelbė Lietuvos žiniasklaida šių metų birželio pradžioje. Tiesą sakant, sinoptikus čia kaltinti sunku – jie reiškė tik labai nedrąsias prognozes, neužmiršdami apsidrausti, pvz., Naglis Šulija pasakė atvirai: „Šiuolaikinė meteorologija pajėgi prognozuoti orus savaitei ar 10 dienų į priekį“. Ir tai kartais gana netiksliai, – pridursime.
Kodėl gi tad garsiai skelbiamos ilgalaikės orų prognozės? Atsakymas paprastas: yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jums labai rūpi, kokia bus vasara, kokį mėnesį geriau atostogauti? Tai, prašom, mes jums mielai atsakysime, – teigia žiniasklaida. Kadangi jokių pagrįstų prognozių negali būti, o žmonėms jų reikia ir žmonės yra lengvatikiai, tai tinka bet kokios pranašystės.
Birželio 5 d. TV 3 laidoje žinoma etnologė Gražina Kadžytė sakė: „Vasaros geros neturėsim. Bus šalta ir lietinga, nes Velykų rytą einant procesijai pūtė šiaurės rytų vėjas. Gaila. Jeigu būtų pietys ar vakaris pasisukęs, būtų buvę geriau“.
Šaipytis čia gal ir nereikėtų – tai etnografinė medžiaga, tokius prietarus galima laikyti smulkiosios tautosakos dalimi. Tačiau tikėti tokiais ženklais taip pat prasminga, kaip tikėti, kad egzistuoja auksinė žuvelė, kuri išpildo tris norus. Žodis „prognozė“ žodyne apibūdintas taip: „kokio nors reiškinio ateities arba proceso raidos mokslinis numatymas“. Būtent mokslinis numatymas, o kadangi ilgesniam laikui orų numatyti neįmanoma, tai, ką gauname, yra ne prognozės, o pranašystės, pagrįstos prietarais.
Šios pranašystės dažnai grindžiamos autoritetu: „Seni žmonės sako“, – šitaip diskredituojant vadinamąją senatvės išmintį. Iš tiesų tokiais niekais (pvz., kokios bus pirmos trys kovo dienos, tokie bus trys vasaros mėnesiai) tiki gana daug ir senų, ir jaunų žmonių. Taip pat kvaila yra aiškinti, kad tokie pranašavimai dabar neteko galios dėl to, kad atmosferos tarša sujaukė natūralius gamtos ciklus, – prietarai visada buvo prietarai. O tie spėjimai, kurie neretai pasitvirtindavo senovėje, taip pat gali pasitvirtinti ir dabar, pvz.: jeigu saulė leidžiasi į debesį, rytoj lis. Bet čia yra paprastas mokslinis paaiškinimas: pas mus vyrauja vakarų vėjai, tad jeigu iš vakarų atplaukia debesis, yra nemaža tikimybė, kad debesų atplauks ir daugiau ir iš jų galiausiai palis.
Ką čia dar pridurti – gal patarimą lažybų kontoroms? Pvz., būtų galima spėti, kokia temperatūra bus Vilniuje po penkių dienų 15 val. (tokie duomenys skelbiami Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapyje – www.meteo.lt), nustačius statymų santykius: 25 laipsniai – 1:3; 26 – 1:3,5… 32 – 1:30 ir t.t. Atspėti sunku – būtent tai lažybų kontoroms garantuoja pajamas.
Prognozuoti sunku ne tik orus arba sporto rungtynių rezultatus, bet ir politinius įvykius. (Beje, lažybų kontoros galėtų priimti statymus dėl naujosios Lietuvos Vyriausybės gyvavimo – iki kokio mėnesio ji išsilaikys, iki lapkričio ar ilgiau, ar trumpiau.) Žlugus Sovietų Sąjungai, atsirado daug gudročių, kurie gyrėsi numatę, kad maždaug tokiu laiku tai ir įvyks. Tiesą sakant, jeigu taip ir „numatė“, tai buvo prasti prognozuotojai, nes dar 1986 m. jokie ženklai objektyviai nerodė artėjančio žlugimo. Po įvykio mes jau galime aiškinti, kodėl laisvės perspektyva realiai atsivėrė būtent devintojo dešimtmečio pabaigoje, o ne dešimčia arba dvidešimčia metų anksčiau, arba tiek pat metų vėliau, – bet 1986 m. to numatyti niekas negalėjo.
Atsimenu, kaip 1988 m. gegužės antroje pusėje (t.y. prieš pat įsikuriant Sąjūdžiui, bet laisvam žodžiui dar sunkiai skinantis kelią) vienoje kompanijoje pareiškiau mintį, kad už dešimties metų Lietuva taps laisva. Šis mano spėjimas (kaip greitai paaiškėjo, pernelyg atsargus) buvo sutiktas, švelniai tariant, skeptiškai – dauguma manė, kad tai nerealu: „Kas gi ją išlaisvins?“ – ironiškai klausė. Tų pačių metų vasarą savo „prognozę“ pakoregavau – maniau, kad nepriklausomybę turėsime po kokių dvejų metų, bet tada tai numatyti buvo jau nesunku.
Žmonės negali numatyti ne tik tų procesų, kurie nuo jų nepriklauso, pvz., orų arba žemės drebėjimų, bet ir savo pačių veiksmų, ypač žmonių grupių, visuomenių veiksmų. Drąsiai prognozuoti galima tik vieną dalyką – kad ateityje, kaip ir iki šiol, dauguma prognozių nepasitvirtins. Prognozuodami klysta futurologai, ekonomistai, politologai. Pernai bene visus metus ekonomistai prognozavo, kad Lietuvos ūkio augimas sulėtės arba visai sustos. Šiemet tokių prognozių nebesigirdi. Valiutų kursų svyravimus prognozuoti apskritai beviltiška, išskyrus tai, kad litas euro atžvilgiu nesvyruos.
Ir prognozuoti, ir pranašauti – labai nedėkingas darbas, sėkmė čia reta viešnia. Bet norinčių tai daryti niekada netrūksta. Kuo baisiau, tuo įspūdingiau – pasaulio pabaigų pasaulis turėjo jau tūkstančius. O dabartinė Lietuvos Respublika, remdamasi vieno politologo pranašystėmis, žlugo jau kokius dešimt kartų.
