Klausimas, kokie yra strateginiai Lietuvos užsienio politikos tikslai, pastaruoju metu aktualus kaip niekad. Būtent tai, kokią įsivaizduojame Lietuvą pasaulinių politikos šachmatų partijoje, lemia daugelį kasdienių mūsų valstybės reikalų. Keista, kad aiškesnės užsienio politikos strategijos neišgirdimo ir metiniame prezidento Valdo Adamkaus pranešime (http://www.president.lt/file/metinis2005.doc), apsiribota praėjusiais metais deklaratyvių nuostatų kupino politinių partijų susitarimo (http://www.urm.lt/data/2/LF914183242_partijususitarimas.htm) panegirika.
Pirma, šiandienos pasaulio užsienio politika beveik išimtinai skirta ekonominiams interesams ginti. Nors ekonomikos atašė Lietuvos ambasadose dabar daugiau laiko skiria rytinių kaimynų „muitinėse užstrigusiems“ kroviniams gelbėti, tačiau privalu skirti daugiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių didesnio masto tikslams įgyvendinti - ar tai būtų specialios verslo bendradarbiavimo organizacijos, ar Lietuvos verslo interesų atstovavimo užsienyje visuomeninės organizacijos, ar užsienio investuotojų Lietuvoje klubai. Įvedus aiškius finansavimo kriterijus (tarkim, 1 investuotas litas turi „grįžti“ 3 apyvartos Lietuvos Respublikoje litais), jie taptų puikiai papildoma suinteresuotų asmenų motyvavimo priemone.
Antra, Lietuvos užsienio politika turi nuosekliai remti lietuvybės židinius. Tai ir Gervėčiai, ir Suvalkų kraštas, ir Kaliningrado sritis, ir Latvija, ir net tolimosios kolonijos, tokios kaip Argentina ar Australija. Ši užsienio politikos kryptis turi turėti du veiksmingumo vertinimo kriterijus: a) lietuviškai kalbančių ir save lietuviais laikančių asmenų skaičių; b) besiribojančių su Lietuvos Respublika teritorijų atžvilgiu tai turi kurti prielaidas ateities Lietuvos teritorinėms pretenzijoms. Parama lietuvybei turi būti suprantama plačiai - tai turi apimti ir istoriškai su Lietuva artimai susijusių interesų grupių apsaugą bei paramą joms. Todėl parama baltarusių kalbai - sudedamoji šios užsienio politikos srities dalis.
Trečia, užsienio politikos stebėjimo akiratyje turėtų būti geopolitiniai procesai. Pirmiausia tiek dabartinių, tiek istorinių ar ateities konkurentų stebėjimas. Maskva yra geopolitinis priešininkas jau daugiau nei 700 metų, o toks istorinis paradoksas kaip Aleksandras Lukašenka užsienio politikos objektu tapo tik pastaraisiais metais. Pasirinktų stebėjimo objektų tyrimų duomenys turi būti tiesiogiai panaudojami jų neutralizavimo ar net naikinimo planams. Ar tai būtų tiesioginis jų veikimas (kaip Baltarusijos opozicijos parama), ar mažiau viešas įtakos būdas (kaip čečėnų kovotojų moralinis palaikymas ar Maskvą dezintegruojančių jėgų palaikymas). Visa tai ateityje lems aktyvesnį ar pasyvesnį vaidmenį regione.
Kiek intensyviai šiose trijose srityse turi būti veikiama - diskusija mezgasi, tačiau pagrindiniai valstybės strategai tam neskiria praktiškai jokio dėmesio. Kai kurių apžvalgininkų teigimu (pavyzdžiui, Vladimiro Laučiaus (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_272950)) Lietuvos vadovai šiuo metu neturi nei reikiamos šalies vidaus paramos, nei asmeninių savybių Lietuvą daryti regiono lydere. Kiti (šios linijos nuosekliai laikosi Konservatorių partija (http://www.tslk.lt/)) visą laiką „lošia“ tiesioginės priešpriešos su Maskvos imperinėmis ambicijomis korta. Šiuo atveju regioninės lyderystės vaidmuo iškeliamas ir gali būti net savotiškai radikalizuojamas. Tačiau vietiniai verslo atstovai kol kas laikosi neutralios pozicijos ir bene tik vienintelis Bronislovas Lubys gana aiškiai yra pasisakęs už ekonominių interesų viršenybę prieš politinius.
Akivaizdu, kad vieningo atsakymo, kiek ambicijų turėtume sudėti į Lietuvos užsienio politiką, kol kas neturime. Perimdami bene geriausios nepriklausomoje Lietuvoje „sėkmės istorijos“ - „Vilniaus prekybos“ leksiką, Lietuvos užsienio politikos idėjas galėtume skelti į tris scenarijus. „Minima“ - tai koncentracija į lietuvybės židinių palaikymą, „degančio laužo“ principais ginamus šalies ekonominius interesus, o pagrindines interesų atstovavimo viltis dedant „galingesnėms“ ES ir NATO struktūroms. „Media“ - tai aktyvus konkuruojančių regioninių žaidėjų silpninimas, ad hoc aljansų sudarinėjimas su potencialiais šalininkais. Kartu - tai ir veiksminga savų ekonominių ir kultūrinių interesų parama bei propaganda. „Maxima“ - tai regioninio ar globalaus žaidėjo vardo verta pseudoimperinė ambicija, kurią įgyvendinant Lietuva būtų laikoma idėjiniu ir vadybiniu griuvusios TSRS dalelių jungiamuoju veiksniu (tapti tokiu veiksniu turėjo progą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Kijevo Rusios subyrėjimo).
