Sigitas STASAITIS
Klebonas - neeilinė profesija. Šimtams kunigų, tokiems kaip Maironis, J. T. Vaižgantas, A. Baranauskas, mes dėkingi už svarų indėlį į mūsų kultūrą. Tačiau net ir tarp šventų žmonių pasitaiko paklydusių avelių. Kunigas R. Jakutis kali už savo pomėgį gyventi plačiai bei bohemiškai. Kunigas V. Kurtinaitis bus teisiamas už ilgą liežuvį. Tačiau jie abu - gryni angelai pieš sovietmečiu nuteistą iškrypėlį sadistą kunigą Pauliką, rentgeno spinduliais sužalojusį mažametį berniuką.
Profesiją keitė tris kartus
Buvusio Nemenčinės parapijos klebono Ričardo Jakučio (52 m.) pavardė du kartus mirgėjo pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Pirmąkart - 1994 - 1997 metais, tuomet kunigas buvo vadinamas šiuolaikiškų pažiūru dvasiškiu, šviesuoliu, aukštuomenės žmogumi. Deja, po pustrečių metų apie tą patį dvasininką pradėta rašyti kaip apie nusikaltėlį.
Gimęs Šiauliuose, čia baigęs humanitarinės pakraipos vidurinę mokyklą, R. Jakutis įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, pasirinkdamas melioracijos inžinieriaus specialybę. Jau pirmajame kurse studentas suprato sėdįs ne savo rogėse - ėmė domėtis ne tiek mokslais, kiek muzika. R. Jakutis vadovavo fakulteto estradiniam "big bito" ansambliui. Kaip tik tuo laiku šokius pakeitė madingesnės diskotekos - Ričardas iškart tapo vienu pirmųjų diskotekų vedėjų. Ketvirtajame kurse studentas staiga metė akademiją ir Maskvoje pradėjo studijuoti... režisūrą. Ten Ričardas susipažino su ne vienu žymiu Maskvos aktorium, tarp kurių - Andrejus Mironovas. Tikėtina, jog R. Jakutis būtų tapęs neeiliniu režisierium, tačiau kortas sumaišė avarija. Iš eilinio bohemos vakarėlio Ričardą vežęs draugas ant tilto nesuvaldė automobilio, mašina pakibo ant turėklų ir tik per stebuklą neįkrito į upę. Sukrėstas R. Jakutis savo išsigelbėjimą suvokė kaip apvaizdos ženklą ir trečią kartą gyvenime radikaliai pakeitė likimą - metęs režisūrą įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1983 metais baigęs studijas R. Jakutis išvyko į Nemenčinę, o po 7 metų tapo šios parapijos klebonu.
Vaišindamas pamėgo prabangą
R. Jakutis - tikrai ne ta asmenybė, kurią tenkintų ramus, nuobodokas ir asketiškas provincijos kunigo gyvenimas. Laisvu nuo tarnystės metu klebonas dažnokai lankydavosi Vilniuje, kur susipažino su kone visais žymiausiais aktoriais, muzikais bei dailininkais. Netrukus R. Jakutis Nemenčinės bažnyčioje bei klebonijoje ėmė rengti meno parodas bei muzikos vakarus, į kuriuos koncertuoti mielai atvažiuodavo naujieji draugai. Garsios menininkų pavardės afišose ėmė į Nemenčinę atvilioti garsius politikus, verslininkus, bankininkus. Turint tokių draugų R. Jakučiui nebuvo sunku gauti stambias paskolas, už kurias Nemenčinėje pradėjo statyti modernų Kultūros centrą su senelių pensionu. Pažįstamiems politikams ir bankininkams tarpininkaujant, stambų kreditą paskyrė ir valstybė.
Bėda, kad niekas nedrįso įtarinėti tuomet spaudos liaupsinamo herojaus ir patikrinti, kaip naudojami skolinti milijonai. Rengdamas priėmimus bankininkams, politikams ir verslininkams, Nemenčinės klebonas negalėjo gi jų vaišinti sumuštiniais bei pigiu vynu. Blogiau, kad pats Ričardas taip pat pamėgo prabangą, todėl statinių sienos augo lėčiau nei tirpo paskolos. Tačiau tikras pavojus slypėjo visai netikėtoje vietoje. 1997-aisiais, kai pastatas jau buvo uždengtas stogu, pasibaigė kreditai. Per tą laiką įvyko rinkimai, į valdžią atėjo kiti politikai, jaukiuose klebono apartamentuose negurkšnoję prancūziško šampano. Na o didžiausias Ričardo draugas tarp bankininkų - Genadijus Konopliovas - pasirodė esąs aferistas ir nusišovė. Vietoj naujo kredito R. Jakutis sulaukė revizijos. Išaiškėjus, jog R. Jakutis nemenką dalį paskolų pravalgė ar nežinia kur padėjo, pradangino dešimtis skolintų tapybos darbų, iškeliama baudžiamoji byla dėl stambaus turto užvaldymo apgaule.
Svajojo likti laisvas
Pašalintas iš kunigų luomo R. Jakutis sugebėjo apsukti galvas net dviem moterims. Viena pagyvenusi vilnietė vėliau R. Jakutį kaltino pridarius jai milžiniškų nuostolių. Kita, gerokai jaunesnė ir "biednesnė" šiaulietė, ekskunigą apkaltino sudaužius širdį. Po skandalų trečiosios lengvatikės nebeatsirado, todėl Ričardui teko vėl pratintis prie asketiško gyvenimo kukliame senutės motinos kambarėlyje Šiauliuose, misti iš kuklių rašytojo ir žurnalisto honorarų.
Šiemet pavasarį Aukščiausiasis Teismas R. Jakučiui už svetimo turto pasisavinimą paskyrė galutinę dvejų metų bausmę. 1999-ųjų gegužę R. Jakutis buvo suimtas ir beveik keturis mėnesius praleido Lukiškėse, todėl dabar pataisos namuose jis įpareigotas praleisti 1 metus ir 8 mėnesius. Panašu, jog R. Jakutis iki galo taip ir nesuprato, ką padaręs.
- Ar bausmė skirta, kad žmogus kentėtų, ar kad pasitaisytų? - po nuosprendžio spaudai pareiškė ekskunigas, užmiršdamas susimąstyti, kad žodis "bausmė" tikrai reiškia ne auklėjimą.
Kita vertus, nuteistasis negalėjo paaiškinti, iš kokių pinigų grąžintų 21 civiliniam ieškovui priteistą pusketvirto milijono litų ieškinį, jei būtų likęs laisvas.
Pats išpūtė skandalą
Jei R. Jakučiui bėdų pridarė pernelyg didelis prabangos ir bohemiško gyvenimo pomėgis, tai buvęs Pociūnėlių (Radviliškio r.) ir Kriukų (Joniškio r.) parapijų klebonas Vytautas Kurtinaitis (44 m.) dėl savo nelaimių turėtų kaltinti tik savo palaidą liežuvį.
Prieš metus niekam nežinomą Pociūnėlių kleboną V. Kurtinaitį buvo galima tik girti. Energingas, mėgstantis tvarką, į bažnyčią pritraukiantis daug žmonių. Tiesa, mėgstantis išgerti, bet kuris iš mūsų be nuodėmės?
Norėdamas nupjauti sutrešusius, gresiančius užgriūti šventoriaus medžius, V. Kurtinaitis užsakė nugriauti senus siaurus bažnyčios vartelius, nes pro juos netilpo kranas. Kilo triukšmas, nes vartai, pasirodo, buvę neva vertingi, senoviniai. Klebonui būtų užtekę pareikšti, jog įvyko nesusipratimas, jis kaip nors klaidą ištaisysiąs, ir tiek tos bėdos. Vietoj to V. Kurtinaitis elgėsi iššaukiančiai, vartelių gynėjus išplūdo rinktiniais žodžiais, o žurnalistus pasitiko labai pagiringas ir šnekėjo itin arogantiškai.
Įžeistieji paskleidė gandus
Katalikų bažnyčia netoleruoja arogantiškų klebonų. Suspenduotas V. Kurtinaitis per spaudą atsiprašė įžeistų parapijiečių, tačiau vėlgi ne be nuotykių. Užsukęs į Šiaulių laikraščio redakciją, kur užsakė atspausdinti savo atsiprašymą, čia pat laikraščio darbuotojoms pasidžiaugė pigiai atsipirkęs.
Dėl vartelių išplūsti parapijiečiai atkeršijo "Akistatai" papasakodami, jog V. Kurtinaitis ankstesnėje klebonavimo vietoje Šiaulių rajone įtariamas turįs vaiką. Korespondentas surado jauną moterį, kuri patvirtino prieš dešimtmetį nuo V. Kurtinaičio pagimdžiusi berniuką. Kalbama, jog V. Kurtinaitis yra tapęs tėvu ir Radviliškio rajone, tačiau kol kas tai tik nepatvirtinti gandai.
Laimei, Katalikų bažnyčia ne tik griežta, bet ir gailestinga. Tariama vaiko motina (motinos?) nustatyti tėvystę bei alimentų nereikalauja, laikraščio darbuotojos piktžodžiavusio kliento vyskupijai nepaskundė, tad V. Kurtinaičiui buvo leista pasitaisyti, šiemet jis buvo paskirtas klebonauti Kriukų parapijoje. Naujoje vietoje per pusmetį daug žmonių pamilo naująjį klebonėlį, bet ir vėl naujas skandalas. Šįkart kriminalinis.
Prisišnekėjo nelaukdamas teismo
Neseniai vienas danas senienų kolekcininkas paprašė leisti į Daniją išvežti senovinį kryžių. Jį apžiūrėję specialistai pagal kryžiuje įmuštus įrašus nustatė, jog tai Kriukų bažnyčios senovinis net 34 000 litų įkainotas kryžius, kuris nuo sovietmečio (!) laikų įtrauktas į saugotinų vertybių sąrašą. Kolekcininkas neslėpė kryžių už mažiau nei dešimtadalį jo vertės legaliai nusipirkęs iš vieno piliečio.
Policijos sulaikytas V. Kurtinaitis truputį pasispyriojęs prisipažino kolekcininkui pardavęs kryžių, senovinį paveikslą, kelias žvakides. Klebonas paaiškino, jog už gautus pinigus remontavęs Kriukų kleboniją, daugiausia vonią ir tualetą. Tikėtina, jog klebonas pasielgė nepiktybiškai, nes tikrai nežinojo tikrosios kryžiaus vertės. Nors pastarasis skandalas buvo gerokai rimtesnis nei varteliai, tačiau V. Kurtinaitis turėjo bent teorinių šansų sutarti su kolekcininku ir pareigūnais, reikalą išspręsti tyliai, be teismo. Bet klebonas vėl davė valią savo liežuviui. Duodamas interviu klebonėlis prieš televizijos kamerą pareiškė, jog norėtų būti populiarus. Toliau dar gražiau - V. Kurtinaitis išmąstė, kad išgėrinėti ne tik priimtina, bet ir sveika, kone privalu. Galop savo nesąmonių tiradą apvaikavo piktžodžiaudamas, jog celibatas - gudriam klebonui išsprendžiama problema.
Po viso šito kupranugaris lengviau pralįstų pro adatos skylutę, nei V. Kurtinaitis vėl kada nors eis klebono pareigas. Beje, kaliniai pataria įtariamajam dvasininkui mokytis prikąsti liežuvį. Kolonija - ne vyskupijos kurija, ten atlaidumo nebus. Kaliniai pasodintus kunigus paprastai labai gerbia, tačiau net kunigui kolonijoje negalima taukšti kas užėję ant seilės. Antraip net kunigas per vieną naktį gali tapti "gaidžių" nuodėmklausiu.
Radiniai pribloškė pareigūnus
Pats baisiausias Lietuvos kunigo nusikaltimas, apie kurį "Akistatai" pavyko sužinoti, įvykdytas sovietmečiu. Jį sąlygojo iškrypėliški kunigo polinkiai.
Sovietmečiu, aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį, į Telšių ligoninę iš to rajono kaimo buvo atvežtas dvylikos metų Algiukas. Pamatę, kas vaikui nutikę, sutriko net visko matę gydytojai - ant berniuko lytinių organų buvo atsivėrusios gilios žaizdos. Kad ir kuo medikai žaizdas tepė, jos negijo. Klausinėjamas, nuo ko liga prasidėjusi, Algiukas paaiškino nežinąs. Vienintelis, kas yra lietęsis prie jo lyties organų - klebonas Paulikas, tačiau jis jokių žaizdų nepadaręs. Išsiaiškinta, kad religingi ir neturtingi Algiuko tėvai, paprasti dori kaimiečiai, sūnų leisdavo patarnauti klebonui Paulikui. Kunigas su vaiku elgėsi nepriekaištingai, tik tas paslaptingasis ritualas. Pasak vaiko, Paulikas keletą kartų jį buvo nurengtą paguldęs ir kūną užklojęs prijuoste, kurios viduryje - skylė. Per tą skylę klebonas prie organų pridėjęs kažkokį daiktą aiškindamas, jog taip reikia, tai sveika.
Milicijos ir prokuratūros pareigūnai klebono Pauliko bute atliko kratą. Radiniai pribloškė - rasta prijuostė, kurią naudoja rentgeno kabinetuose dirbantys medikai. Ši prijuostė iš švinuoto audinio, sulaikančio rentgeno spindulius. Prijuostės viduryje buvo išpjauta skylė. Rastas ir rentgeno spindulius skleidžiantis įtaisas, išimtas iš medicininės aparatūros.
Iš paskutiniųjų neigė kaltę
Algiukas nuo radioaktyvaus spindulinio nudeginimo buvo gydomas net geriausiose Maskvos klinikose. Žaizdos užsitraukė, tačiau berniukas liko suluošintu visam gyvenimui. Kunigas Paulikas, suprantama, buvo suimtas ir teisiamas Šiaulių apygardos teisme. Tuomet dar nė trisdešimties neturėjęs kunigas iš paskutiniųjų neigė savo kaltę. Jis aiškino apšvitinimo aparatą pirkęs Palangoje iš pažįstamo mediko, tačiau juo ketino apspinduliuoti tik gėles - taip jos neva geriau augančios. Teismui suabejojus, ar teisiamasis normalus, Paulikas net nebandė vengti atsakomybės simuliuodamas psichinį ligonį. Psichiatrinės ekspertizės jis išdidžiai atsisakė.
Psichiatrų-psichologų komisija parašė išvadą, jog Paulikas taip pasielgti galėjo vedamas iškrypėliškų sadistinių bei seksualinių motyvų. Manoma, jog jis galėjo mėginti sau paruošti klusnų belytį meilužį.
Gavęs paskutinį žodį Paulikas kalbėjo kone pusantros valandos. Daug citavo garsenybes, vartojo medicininius terminus. Citatos neišgelbėjo.
Atlikęs bausmę išvyko
Kunigo proceso metu žiūrovų netrūko, o nuosprendis buvo skelbiamas sausakimšoje salėje. Klebono palaikyti atvykęs būrys parapijos moterėlių ašarojo, nesuinteresuoti piliečiai žvelgė sunkiai tikėdami, kad dvasininkas taip galėjęs pasielgti. O kas, jei Paulikas - sovietinės antireliginės mašinos kankinys? Sovietmečiu buvo ne naujiena teisti nekaltą. Tačiau ką galvosi matydamas nelaimingą sužalotą vaiką?
Už tyčinį sunkų mažamečio suluošinimą teismas švitintoją nuteisė kalėti 5 metus. Nuteistasis nuosprendį skundė, tačiau LSSR Aukščiausiasis teismas nuosprendžio nepakeitė. "Akistatos" žiniomis, Paulikas bausmę atliko kolonijoje dirbdamas bibliotekininku. Pasak gandų, išėjęs į laisvę jis pakeitė pavardę ir išvyko į užsienį, kur tyliai klebonauja iki šiol. Algiukas sėkmingai užaugo, vedė. Suprantama, vaikų jis neturi.
