Posadas. Tai Argentinos miestas su 300 000 gyventojų Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje. Ankstyvas rytas. Policininkė Alicija Lorena Lindkvist skuba į darbą centriniame komisariate. Vos patekėjusi saulė atsispindi Paranos vandenyse. Diena žada būti labai šilta. Policininkė mintyse pasidžiaugia, kad bent jau naktys būna gana vėsios.
Iki autobusų stotelės visai netoli, tačiau aplinka čia nešvari ir skurdi, tad nemalonu eiti. Nėra ko norėti - juk tai neturtingųjų ir benamių kvartalas. Staiga už kokio šimto metrų nuo šaligatvio moteris pastebi būrį kačių. Atrodo, jos apie kažką susispietusios.
Alicija pasuka į šoną. Ji žino, kad benamės katės laksto būriais ir būna agresyvios, tačiau valkataudamos tampa individualistėmis. Taigi ji nusprendžia pažiūrėti, prie ko jos taip prisiglaudusios. Artėjant prie jų, katės pradeda purkšti ir miaukti, bet Alicija nepaiso. Kai ji pamato aštuonių kačių apsuptą "daiktą", praranda žadą. Katės saugo kūdikį! Jos prisiglaudusios prie jo kūnelio, guli ant kojyčių, pilvuko, net prie jo kaklo prigludusios. Dar kitos savo šiurkščiais liežuvėliais rūpestingai laižo jo rankas, kojas, veiduką, nes vaikutis tikrai labai nešvarus.
Katės pasitraukia, kai moteris palinksta ties kūdikiu. Vaikutis yra kokių 8-10 mėnesių, nes tik prilaikomas sugeba žengti kelis žingsnelius. Jo nosytė nešvari, plaukučiai susivėlę, nuo purvo ir dulkių papilkėjęs veidukas. Jis be jokios baimės žvelgia į jį ant rankų paėmusią pareigūnę. Kiek laiko jis prabuvo valkataujančių kačių globoje? Kur jo tėvai? Kaip jis išgyveno? Akivaizdu, kad tai katės jį maitino ir globojo, šildė šaltomis naktimis. Be jų pagalbos jis būtų neištvėręs, miręs iš alkio ir šalčio.
Apklausti kvartalo žmonės pasakė nieko nematę ir negirdėję, nežiną nei kieno tas vaikas, nei nuo kada jį globojusios katės. Jaunoji policininkė įspėjo savo kolegas ir jie bematant atsiuntė pagalbą. Katės paliko kūdikį ir nubėgo savais keliais.
Komisariate Alicija vaikutį nuprausė, perrengė, pamaitino, o paskui nuvežė į ligoninę. Komisariato darbuotojai ėmėsi priemonių, kad surastų kūdikio tėvus: visur buvo išplatintos jo nuotraukos.
Po kelių dienų komisariate pasirodė vyras. Jis pasisakė renkąs kartonines atliekas, kad išmaitintų savo penkis vaikus. Prieš savaitę pametęs iš akių savo mažylį ir niekur jo negalėjęs rasti. Paskui pamatęs tą nuotrauką. "Tai mano sūnelis! Aš toks laimingas, kad jis atsirado!" - braukė džiaugsmo ašaras tėvas. Policininkai nesuabejojo vyro jausmų tikrumu. Tuo labiau kad, gydytojų teigimu, kūdikis buvo visai sveikas, nes tėvas, nors ir skurdžiai gyvendamas, jį tinkamai maitino ir rūpinosi jo sveikata.
