Duona kasdieninė - šokiai ir bananai (5)
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Žurnalistas Albertas Laurinčiukas, sovietmečiu dirbęs JAV ir daug važinėjęs po Lotynų Amerikos šalis, knygoje "Varinė saulė" rašo, kad Kuba apgynė savo laisvę, įsijungė į socialistiniu keliu žengiančių šalių gretas. Didelę paramą jai suteikė Sovietų Sąjunga ir kitos socialistinės šalys.
Nuolat pranašaujamas žlugimas
Deja, parama ne visuomet žmonėms buvo naudinga. Kartais nuolat gaunant įprantama ne dirbti, o tik laukti pagalbos. Iki revoliucijos, Batistos diktatūros metais, 2 procentai žmonių - daugiausia amerikiečių - valdė 50 procentų visos žemės, amerikiečiams priklausė visų didesnių miestų komunalinis ūkis, cukraus ir naftos pramonė. Sovietinėse enciklopedijose rašoma, kad tuo metu daugelis kubiečių gyveno pusbadžiu. Panašiai ir buvo. Visi turtuoliai spietėsi Havanoje, o kaimas skurdo. Revoliucinė vyriausybė žemę išdalino bežemiams, valstiečiai pradėjo dirbti žemės ūkio kooperatyvuose. Deja, valstybės ūkiui trūko investicijų ir Kuba pateko į Sovietų Sąjungos ideologinę bei ekonominę priklausomybę. Žlugus Sovietų Sąjungai sala neteko prekybos partnerio, superkančio jos cukrų, ir rėmėjo. Vėl į Kubą atėjo badas. F. Kastras paskelbė "ypatingąją taikos meto padėtį", apie kurios pasekmes nemažai rašėme. Tuščios parduotuvės, o maistas egzistavimui - tik už talonus. Aiškus ekonominis šalies žlugimas, tik visaip bandoma tai užglaistyti. "Sugalvojau išeiti į miestą pasivaikščioti, tačiau nustebau, kad gatvės apie vidurdienį dar tuščios, - leidinio "Capital" žurnalistui pasakojo į Kubą atvykusi europietė. - Taksistas paaiškino, jog šiandien laisvadienis, nes Asamblėjoje tęsiasi diskusijos, kaip apginti šalies revoliuciją. Kaip galima Kubą išvesti iš didžiulės krizės, jei šalies gyventojai nedirba, kad galėtų klausytis diskusijų apie beveik pusę šimtmečio trunkančios revoliucijos gynimą?"
Fidelis nėra kvailas ir mato, kas darosi jo valdomoje saloje. Jis po truputį leidžia egzistuoti ir kapitalizmui. Jau atsiranda ir privačios užkandinės, restoranai, nedideli - 2-4 lovų - viešbutukai. Matydamas, kad iš romo, cukraus ir cigarų daug neuždirbs, F. Kastras visais būdais kviečia į šalį turistus, savąją socializmo sistemą reklamuodamas kaip turistinę vertybę. Kanadiečiams, vokiečiams, belgams ir anglams iš tikrųjų įdomu, kaip gyvena šalis, kuriai beveik 50 metų pranašaujamas žlugimas.
Geriau dainuoti negu dirbti
Važiuojame į cukrašvendrių laukus. Prieš sulipant į XIX amžiaus pradžios traukinį būtina ekskursija į Če Gevaros revoliucijos muziejų. Tiek ir to muziejaus - senas kulkosvaidis ir keliasdešimt kartų perfotografuotos revoliucionierių nuotraukos. Gidas pasakoja, kad šiame name išlindę iš cukrašvendrių lauko ilsėjosi Kubos vaduotojai. Niekam neįdomu, visi laukiame, kol supuškuos traukinys, bet jis tik ūkauja linksmindamas keleivius. Gyvuliniame, tik nuo saulės uždengtame vagone kartu su turistais įsitaiso ir grupė muzikantų. Nuo pat kelionės pradžios aidi mušamo būgno garsai, į taktą juda juodukų kojos. Tikras koncertas prasideda sustojus prie cukrašvendrių. Skamba dainos, per turistų rankas eina kukams ištiesta kepurė. Tai linksmoji dalis. Liūdnoji - kitados rusų pastatytas cukraus fabrikas jau baigia savo amžių. Visur metalo laužo krūvos, nevažiuojantys traktoriai ir kombainai. O cukrašvendrės kertamos pjautuvais. Kaip ir prieš 100 metų. Laukuose nuolat talkina moksleiviai. Vaikai pirmadieniais išvežami į stovyklas, kur iki pietų dirba cukrašvendrių laukuose, o po pietų mokosi. Privilegijuoti tik gabūs vaikai, kurie mokosi sporto ar muzikos mokyklose. Jie gyvena su tėvais ir neprivalo dirbti laukuose. Vaikai dirba, o suaugusieji groja, šoka ir žiūri, kaip užsidirbti vieną kitą kuką. Išradingumui ribų nėra. Už cukrašvendrių lauko mūsų laukė pietūs. Kai kam prireikė į tualetą. Lyg ir normali lauko sąlygom būdelė, bet nėra vandentiekio. Pasėdi, prikrauni krūvelę, ateina juodis su kibiru, nuplauna ir laukia kuko ištiesęs delną. Įdomiausia tai, kad vandens su kibiru iki šulinio reikia eiti vos ne šimtą metrų. Tad per tą laiką atsiranda kokios 2-3 krūvelės, kurias reikia nuplauti nemokamai. Žodžiu, rezervų dar yra - juk galėtų su kibiriukais bėgioti bent trise. Grįždami iš lauko pastebėjome, kad visi kukai, tiek surinkti muzikantų, tiek plovėjų, tiek į aukštą palmę kopusio juoduko ir neaiškaus užsiėmimo vyrams mirksinčios mulatės, buvo atiduoti brigadininkui. Dalybos, ko gero, vyks vakare, nes mums išvažiuojant, po muziejų jau vaikščiojo kiti turistai.
Karšta Havanos saulė Lietuvoje
Šiomis dienomis Lietuvoje lankėsi kubietiškos muzikos ir šokių kolektyvas "Lady Salsa". Trupės lyderė Trinidad Rolando tituluojama pasaulio salsos karaliene. Jos vadovaujamoje trupėje yra 16 šokėjų bei 14 muzikantų, grojančių pačiais įvairiausiai instrumentais. Pats Fidelis Kastras davė sutikimą, kad ši trupė atstovautų laisvės salai pasaulyje. Rašydami šios kelionės reportažus, mes ne sykį minėjome apie kubiečių pomėgį muzikai ir šokiams. Tie, kurie apsilankė ar dar apsilankys kubiečių koncertuose, tuo įsitikins ir patys. O mes saloje apsilankėme "Varadero Tropicana" kabareto koncerte. Buvom daug skaitę apie ikirevoliucinių kabaretų spindesį ir žavesį, apie rojų po žvaigždėmis, kurį sukuria Havanos dainininkai ir šokėjai, apie karališką prabangą. Dabar tos prabangos nelikę. Didžiulė salė po atviru dangumi, aštuonviečiai stalai, ant kurių tik atsisėdus atsiranda du romo buteliai ir koka kolos. Ir scena, kurioje vaidindami spektaklį apie meilę, pasirodo per du šimtus kabareto šokėjų, dainininkų, muzikantų. Nors prabangos ir nelikę, bet kubietiška aistra išlikusi artistų kraujyje. Meilė muzikai ir šokiui, matyt, įgimta ir joks režimas jos neišnaikins. Ryškiaspalviai, kūnų beveik nedengiantys apdarai, ritminga muzika ir pagal ją judantys šokėjai, galų gale romas su koka kola priverčia užmiršti viską pasaulyje.
Nemokama medicina
Prieš kurį laiką viso pasaulio laikraščiai mirgėjo pranešimais apie tai, kad argentiniečių futbolininkas Diegas Maradona Havanoje išsigydė potraukį narkotikams. Ta proga futbolininkas kubiečiams perdavė knygos "Aš - Diegas" visas leidybines teises ir dar ant kojos išsitatuiravo Fidelio portretą. Spauda atidžiai seka sportininko gyvenimą ir dabar pranešama, kad Diegas vėl Havanoje. Šį kartą vietiniai gydytojai pabandys paploninti futbolininkui pilvuką. Tokia informacija daro neblogą reklamą Kubos medicinai, tad užsieniečių, norinčių pasigydyti Havanoje, apstu. Ypač tų, kurie chirurginėmis operacijomis nori išlaikyti gražią figūrą. Kainos čia gerokai mažesnės nei Kanadoje ar Prancūzijoje, o gydytojų kvalifikacija aukšta. Pavyzdžiui, 5 naktys ligoninėje, operacija su bendra narkoze (riebalų nusiurbimas nuo pilvo ir odos patempimas) kainuoja 2 340 JAV dolerių. Riebalų nusiurbimas nuo šlaunų, odos patempimas su vietine narkoze, 5 naktys ligoninėje kainuoja 1 700 dolerių. Plaukų persodinimas ant nuplikusios galvos - 1 050 dolerių, krūtų padidinimas - 1 390 dolerių ir panašiai. Lietuvaičiams važiuoti gydytis kol kas neapsimoka, nes panašios kainos ir Vilniaus ar Kauno privačiose grožio klinikose.
Patys kubiečiai didžiuojasi savo medikais ir jų pasiekimais. Panašiai kaip didžiuojasi savo revoliucija, boksininkais, muzikantais. Medicinai skiriama iki 10 procentų nacionalinio produkto. Tai du kartus daugiau nei Lietuvoje. Visame pasaulyje pripažįstama, kad Kuboje ilgiausiai išgyvena sergantieji vėžiu, tik čia gaminamas preparatas nuo meningito, labai gerai atliekamos širdies, inkstų, plaučių persodinimo operacijos, sėkmingai gydoma Parkinsono liga. Patiems kubiečiams medicina nemokama ir ja jie sėkmingai naudojasi. Kubiečiai vidutiniškai išgyvena 77 metus. Kai kas sako, kad tai dėl gyvenimo būdo, bet klimatas vienodas visose Karibų salose, o pragyvenimo amžius labai skiriasi. Kaimyniniame Haityje gyvenama vos ne perpus trumpiau.
Kad kaimynas pavydėtų
Apie Kuboje geriamą romą ir įvairius kokteilius jau minėjome. Pasigaminti jų labai paprasta. Štai kad ir visiems girdėtas "Kuba libre" - įsipylei romo "Havana Club", atskiedei kola, įsidėjai ledo ir gerk. Su maistu sunkiau. Aišku, viešbutyje kimšk kiek širdis geidžia ir kiek į skrandį lenda, o štai apsilankęs įprastoje šeimoje nelabai ką rasi. Ryžiai, pupelės, kukurūzai, saldžios bulvės, bananai. Bet jei šeimininko paklausi, be ko jis neįsivaizduoja kubietiškos virtuvės, išgirsi, kad be mėsos. Nors mėsą valgo sykį per savaitę ar dar rečiau, bet vadina save mėsėdžiais. Labiausiai kubiečiams patinka kiauliena. Jautieną vartoti uždraudė Fidelis. Karvės čia suregistruotos ir jei kas nors į ją pasikėsintų, būtų baudžiamas. Visos karvės - tam, kad duotų pieno, kuris reikalingas respublikai, kad išaugintų sveiką pilietį: kiekvienam vaikui iki 7 metų kasdien nemokamai skiriama litras pieno.
O paršiuką ar vištytę užsiauginti galima ir sau. Kubiečių namai pastatyti taip, kad būtų ilgas, vėjo perpučiamas koridorius, kuris iš gatvės veda į kiemą. Koridorius - kad vėjas vėdintų kambarius, bet jis ir tam, kad kaimynai užuostų, jog kepamas paršelis, ir pavydžiai rytų seiles. Paršelis kepamas kieme ant laužo, skambant gitarai, gurkšnojant romą, pasakojant anekdotus. O kasdien - bananai. Žaliuosius pjausto riekelėmis ir lengvai apkepa aliejuje, po to deda ant lėkštutės ir paspaudžia stiklinės dugnu. Po to vėl deda ant keptuvės ir kepa jau kaip blyną užpylę rupios druskos. Puodelis kavos ir toks blynas - tai pusryčiams. Pietums - tiršta bananų sriuba ir kepti bananai. Kepami bei verdami čia augantys ir žalieji, ir geltonieji bananai. Vakarienė - arbatos puodelis ir saldūs bananai.
