Stasys VARNECKAS
Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis nežino, ar jam juoktis, ar pykti. Tokį dvilypį jausmą gerbiamam senjorui sukėlė jo gyvenimo draugė Uršulė. Ne, ne ragus "įstatė", kaip šiais laikais įprasta. Dieve gink! Uršulė jau visą krūvą metų sąžiningai laikosi ištikimybės priesaikos ir nesižvalgo nei į veterinarą Tadą, nei į kokį senį Anskaitį. Tiesa, prezidento Smetonos laikais buvo frantų, kurie apie ją sparną rėžė, tačiau dabar kažkodėl nebe. Tačiau nenukrypkime nuo temos. Taigi Uršulė Banaitienė aną dieną sėdo autobusan ir išdardėjo į patį rajono centrą. Vakarop grįžo namo ir pareiškė: - Mielasis, aš jau nebe ta! Nusprendžiau neatsilikti nuo mados. Dabar mano vardas Urtė, o pavardė Banaitė. Argi negražiai skamba? Urtė Banaitė! Žinia buvo netikėta, todėl mielasis net išsižiojo. Naujiena greitai apskriejo visą sodžių. Vieni ponią Uršulę, dabar jau Urtę, gyrė, kiti peikė. Treti kaip visada kaltino Seimą. O buvusi bibliotekininkė Vanda ta proga paskaitė trumpą paskaitą. - Lietuvėms, - pasakė Vanda, - atsibodo būti aitėmis ar ienėmis. Dabar nė pats Erkiulis Puaro nesusigaudys, kuri lietuvaitė pana, o kuri ne visai. Vienkiemio ūkininkas Vacys bandė suabejoti, tačiau buvusi bibliotekininkė jį gretai nutildė: - Tai, pone Vacy, ne kokia šių dienų išmonė. Štai, pavyzdžiui, yra toks miškų plėšrūnas, vilku vadinamas. O kaip šaukiame jo žmoną? Ogi vilke. Arba lapino antrąją pusę. Ir vėlgi ne lapiniene, o paprasčiausia lape. Tokių pavyzdžių aš jums galiu toną pririnkti. - Žodžiu, - apibendrino Vanda, - mes šią inovaciją pasiskolinome iš gamtos. Visi dabar supratingai linkčiojo galvomis, tik sodietis Marmokas leido sau prabilti: - Kad mano Marmokienė taps Marmoke, mat ją bala. Blynus kaip kepė, taip ir keps. Bet štai mano švogeriukas Jonas iš Pagrundžių. Jo pavardę žinote - Krizas, o žmonelė - Krizienė. Išeina, kad pagal naująją madą ji bus... Krizė. Kai kurie sodiečiai bandė krizenti - juokinga pasirodė, o vienkiemio ūkininkas Vacys atsiduso ir pasakė: - O ką? Ši pavardė dabar itin madinga...
.
