Augustas TAMALIŪNAS
Šiaulėnų miestelyje (Radviliškio raj.), Dariaus ir Girėno gatvės pradžioje, anot čionykščių, pas Aleksejų, linksminosi neseniai iš cypės paleistas ir kojų laisvėje dar nespėjęs gerai apšilti toks Linas Baranauskas (24 m.), pasak padorių šiaulėniškių, senas vagis, nepaisant jauno amžiaus. Jis jau spėjo pagarsėti žiaurumu ir dėl niekų galėjo sumušti nepatikusį žmogų. Tądien kompaniją tam kalėjimo kamščiu vadinamam nenaudėliui sudarė du vietos lentpjūvės darbininkai - Svajūnas Kaniauka (21 m.) ir Stanislovas Šeirys (26 m.).
Svajūnas Kaniauka, šiaip jau nepiktas vaikinas, kol neužkabinami jo interesai, iš tos trijulės, regis, buvo girčiausias. Nukrito prie baro, kaip mums tvirtino lėtapėdis Stanislovas Šeirys. Beje, šis prie bendradarbio ir Lino Baranausko stalo prisėdo ne iškart, užtat ir nedalyvavo pirmajame, dar taikiame, žygyje prieš Aigučiu pramintą Vydūną Blizniką (34 m.), vieną kaip pirštas gyvenusį vos už kelių šimtų metrų nuo alinės. Kodėl abu įkaušėliai dar dieną beldėsi į to viengungio duris, nesunkiai suvoksite iš kelių sakinių. Svajūnas Kaniauka į barą pas Aleksejų atmynė dviračiu, kurį gavo mainais už motociklą be dokumentų. Patiko jam ta riestomis kaip muflono ragai rankenomis transporto priemonė, užtat, ją įsigijęs, toliau nei dešimt žingsnių pėsčias nevaikščiodavo. Deja, begirtaujant į sieną atremtas brangiausias turtas dingo. Išėjęs į parūkyti į lauką jo šeimininkas staiga pasijuto baisiausiai nuskriaustas. Gatvėje šmižinėję vaikėzai pasakė, jog dviratį atseit paėmęs Aigutis. Svajūno Kaniaukos akis užliejo kerštas, ir jis su tądien itin agresyviu Linu Baranausku nudrožė pas Vydūną Blizniką. Nerado namie. Šis buvo kažkur išėjęs. Tada ištroškėliai grįžo pas Aleksejų ir dar uoliau kibo į "Vyrų" alų. Bokalas po bokalo, ir nusitašė. Ypač dviratį praradęs vaikinukas. Tada jis ir nukrito prie baro, bet greitai atsikėlė ir toliau gėrė. Jų kompaniją jau buvo papildęs Stanislovas Šeirys.
Šnekutis nenuplovė nei nuoskaudos, nei kerštingų minčių. Atvirkščiai! Dar labiau skatino eiti ir atsiskaityti su Aigučiu. Trijulė į žygį, jau antrąjį, pakilo maždaug pirmą valandą nakties. Kaip jiems pavyko prišnekinti Vydūną Blizniką, kad šis atvertų duris, nesunku suvokti. Tereikėjo šūktelėti, kad priimtų svečią su buteliu, ir Aigutis atlapojo duris. Galimas daiktas, kad jis buvo apgautas, kad pamanė, jog užsuko tik vienas šiaulėniškis, o per slenkstį netikėtai įžengė trise.
- Aš tai pasidaviau anų dviejų valiai, - vėliau pasakojo lėtakalbis Stanislovas Šeirys. - Nenorėjau mušti, bet kartu atėjęs jau negali stovėti nuošalyje. Daviau kartą pusiau sugniaužtu kumščiu į veidą, tik nesmarkiai, po to, pasigriebęs šakes, ketinau stuktelėti jų kotu į pilvą arba krūtinę, tačiau Aigutis atšoko. Nepataikiau. Tada ranka pastūmiau, bet irgi nestipriai. Nenukrito. Na, o Svajūnas ir Linas tada visai pablūdo. Vienas pasičiupo, regis, plaktuką, kitas - taburetę, ir jau kad davė, tai davė! Oi, kaip jie Aigutį mušė! Tas prisipažino nustūmęs dviratį pas savo draugą Saulių Jarulį, tik nežinia dėl ko: ar pajuokauti norėdamas, ar kuriais nors kitais sumetimais. Negalėjau žiūrėti, kaip jį daužo, ir išėjau į kiemą. Daugiau nesikišau ir apskritai gailiuosi įsivėlęs.
Tuo tarpu kerštininkai toliau talžė Vydūną Blizniką. Ar Linas Baranauskas griežė dantį prieš Aigučio brolį Česlovą Blizniką, Šiaulėnų nuovados vyresnįjį inspektorių, dar nežinoma, tiktai spėjama, jog būtent buvusiam kaliniui priklauso lemtingas, priešpaskutinis, smūgis taburete į pakaušio dešiniąją sritį. Suprantama, tatai dar reikės įrodyti, tačiau teismo medicinos ekspertas tvirtina, kad galvos smegenys sumušti tikriausiai kėde. Vis dėlto Vydūnas Bliznikas dar, matyt, įstengė pakilti, užkabinti duris ir atsigulti į lovą. Galimas daiktas, jog tik po to jis neteko sąmonės, kadangi sekmadienio rytą jau neįsileido į svečius tame pačiame miestelyje, tiktai kitur gyvenančio septyniasdešimt trejų metų tėvo Vaclovo Blizniko. Šis paklebeno durų rankeną, pabeldė į langą, šūktelėjo, bet sūnus neatsiliepė. Senukas pamanė, kad viengungis kur nors išdrožė ir greit grįš, todėl nupėdino išlenkti bokalą alaus pas Aleksejų. Ten rado vakarykštę trijulę. Vyrukai buvo sumerkę lūpas į "Vyrų" alų ir gyrėsi savo žygiu. Eik atseit, tėvuk, žiūrėti savo sūnaus, nes tavo vaikui, girdi, gerokai įkrėtėm į kailį. Auklėjom už tai, kad nesiklausęs paėmė dviratį. Vaclovas Bliznikas sunerimo. Taigi jo sūnų, prieš gerą dešimtmetį baisiausiai sumuštą, su įdėta plastmase galvoje, invalidą, tie niekšeliai turbūt visai užbakino. Matyt, nepajėgia nė durų atidaryti. Išgirdę iš tėvuko apie vakar mušto Aigučio tokią nepavydėtiną būklę, nerimu persismelkė ir alaus gėrėjai. Jie nusekė Vaclovui Bliznikui iš paskos prie to paties geltonojo namo. Šiaip ne taip įėjus vidun, tapo aišku, kad vakarykščiai kerštininkai persistengė. Vydūnas Bliznikas dar kvėpavo, bet jau nebekalbėjo. Nuvežtas į ligoninę, jis prasikankino dar keturias paras ir, deja, mirė. Gydytojai negalėjo išgelbėti. Per daug sumuštos buvo galvos smegenys. Taigi Aigučio "auklėjimas" virto tyčiniu nužudymu. Jo aplinkybes dabar tiria radviliškietis prokuroras Valentinas Motiejūnas. Visa trijulė buvo uždaryta į areštinę, bet vėliau, išsiaiškinus Stanislovo Šeirio veiksmus, šis buvo paleistas namo. Tebedirba. Vis dėlto ir jam ilgainiui teks stoti prieš teismą už tą dalyvavimą keršto akcijoje, tiktai galbūt šio lėtabūdžio nuodėmės bus įvertintos švelniau. Kol kas didžiausias įtarimo šešėlis dėl įvykdytos žmogžudystės krinta ant Lino Baranausko, tačiau ir Svajūnas Kaniauka už savo kerštavimus su brutalumu privalės atsakyti. Žiūrint kaip pakryps tyrimo aplinkybės ir kuriam įtariamajam bus priskirtas mirtinas smūgis. Kaltinimas tyčiniu nužudymu tikriausiai bus pareikštas vienam asmeniui, nors neatmetama galimybė, kad gana rūstaus nuosprendžio susilauks ir bendrininkas.
