Sausio 21 dieną į Vaiko teisių apsaugos kontrolierės kėdę atsisėdo buvusi Seimo kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Keisti kontrolierę, nelaukiant iki tol dirbusios minėtos valstybinės įstaigos vadovės kadencijos pabaigos, Seimo pirmininką paskatino nuolat blogėjusi, o pastaraisiais metais tiesiog tragiška tapusi vaikų padėtis Lietuvoje. Anksčiau buvo retenybė, o štai pastaruoju metu apie nuolat mušamus, žiauriai kankinamus, šeimose seksualiai išnaudojamus, badu marinamus ar net nužudomus vaikus žiniasklaida praneša beveik kiekvieną dieną... Skaičiai kalba patys už save - šiuo metu į socialinės rizikos sąrašus yra įtraukta per 18 000 šeimų, jose auga 37 000 vaikučių, kurie mažų mažiausiai nesijaučia saugūs...
- Taigi "palikimas" rastas nepavydėtinas, tad turbūt jau nuo pirmųjų darbo dienų prisiėjo, kaip sakoma, atsiraitoti rankoves? - pasiteiravome gerbiamą kontrolierę.
- Negalėčiau patvirtinti, kad mano kolegė, pirmtakė, dirbo prastai ar aplaidžiai. Tikrai buvo atliekami dideli ir svarbūs darbai, tačiau šiek tiek ne ta linkme. Be to, tiesiog nebuvo pakankamai informacijos, kad tokia įstaiga yra, kad galima į ją kreiptis ir sulaukti pagalbos... Beje, jei, kalbėdama apie "palikimą", turėčiau omenyje įstaigos darbuotojus, tai galiu tik pasidžiaugti - patekau į labai draugišką ir gerą kolektyvą. Visi darbuotojai be galo myli vaikus, o tai, manyčiau, ne mažiau svarbu, nei kvalifikacija, teisinės ir psichologinės žinios ar panašiai... O kad prisiėjo atsiraitoti rankoves, manęs nė kiek nenustebino. Žinojau, kokia padėtis šioje srityje yra, tad dar prieš apsispręsdama sutikti užimti šias pareigas supratau, kad tinginiauti neteks.
- Ir nuo pirmųjų darbo naujosiose pareigose dienų visuomenėje sukėlėte tokį šurmulį, kad, sako, sunerimo ne tik į "juoduosius" sąrašus įtrauktos šeimynėlės, bet ir jas prižiūrinčios rajoninės Vaiko teisių apsaugos tarnybos...
- Aš ir mano kolegos tiesiog neturime kitos išeities... Juk negalima nereaguoti į telefoninį pranešimą, anoniminį ar pasirašytą skundą, kuriuose informuojama apie skriaudžiamą vaiką! Aišku, mums labai džiugu - jeigu kreipiamasi, vadinasi, pasitikima, laukiama, kad problema bus išspręsta.
- Bet įstaiga skundų turbūt gaudavo ir anksčiau...
- Be abejo. Tačiau gerokai mažiau. Pavyzdžiui, vien per pirmuosius šių metų mėnesius esame gavę jau per šimtą skundų, tuo tarpu anksčiau tiek skundų vaiko teisių apsaugos kontrolierę pasiekdavo per ištisus metus. Kaip minėjau, žmonėms greičiausiai trūko informacijos, kad tokia įstaiga yra...
- O gal ir nematė prasmės skųstis... Beje, jau vien per pusvalandį mūsų pokalbio gavote du neramius telefoninius pranešimus.
- Man buvo pasakyta, kad vienoje šeimynoje vakarų Lietuvoje globotiniai yra visaip išnaudojami. Tai esą galėtų paliudyti kaimynai, aplinkui gyvenantys žmonės, mokytojai, pas kuriuos globojami vaikai mokosi. Beje, informuoti mane apie tokią padėtį, pasirodo, svetimų žmonių paprašė patys globotiniai. Artimiausiu metu toje šeimynoje nelauktai netikėtai apsilankysime, viską išsiaiškinsime. Kitu atveju buvo pranešta apie netvarką vienuose globos namuose pietų Lietuvoje. Ten irgi stengsiuosi kuo greičiau nulėkti. Irgi, aišku, neįspėjusi apie savo vizitą. Mat tik netikėtai apsilankęs gali pamatyti tikrąją padėtį... Beje, kur jau lankėmės, radome tiek įsisenėjusių problemų, netvarkos, jog sunku įsivaizduoti, jog taip blogai gali būti. Aišku, už tai nepaglostėme. Dėl to, matyt, žmonės ir sujudo, ėmė informuoti apie visus pastebėtus pažeidimus. Man išties be galo malonu, kad svetimiems žmonėms pagaliau ėmė rūpėti skriaudžiamų vaikų likimas... Tiesa, ir patys nesėdime rankų sudėję - kartais tyrimą inicijuojame patys - perskaitę straipsnį spaudoje, išgirdę nerimastingą informaciją per radiją ar televizijos laidą. Šiemet, pavyzdžiui, tokių tyrimų jau atlikome per 30...
- Ar skundžiantieji drąsiai prisistato, ar nori išlikti anonimais? Ar jų skundai visada pasitvirtina?
- Mums visai nesvarbu, kas parašė skundą ar suteikė informaciją - konkretus žmogus ar anonimas. Svarbiausia - kaip greičiau padėti vaikui. Iš didžiulės šūsnies skundų nepasitvirtino gal tik vienas...
- Bet ar jums neatrodo, kad tokias problemas aiškintis - vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų pareiga!?
- Būtų labai malonu, jei viskas būtų išsprendžiama vietose. Deja, neretai pasitaiko, kai vietos tarnybos darbuotojos ne stengiasi padėti vaikams, o gina, užtaria juos skriaudžiančiuosius! Tai greičiausiai nulemia pažintys, giminystės ryšiai ar dar kas nors...
- Iš tikrųjų, turbūt ne šiaip sau gimsta šnekos, jog globos patvirtinimas ar šeimynos įsteigimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip prie šį reikalą "laiminančios" vietinės tarnybos darbuotojos prieisi, kuo įtiksi...
- Be abejo, tai labai bloga praktika. Ją stengsiuosi kuo greičiau išgyvendinti. Kita vertus, man labai nepatinka ir tai, kai Vaiko teisių apsaugos tarnyboje dirba šiam darbui neparuošti žmonės - neturintys nei reikiamo išsilavinimo, nei specialių žinių. Dar galima suprasti, kai į tarnybą priimamas kaimo mokyklą panaikinus pareigų netekęs pedagogas, tačiau niekuo nepateisinama, kai įdarbinami vedėjų giminaičiai ar geri pažįstami - vakarykščiai siuvėjai, kepėjai, zootechnikai ar tebaigusieji vidurinę mokyklą... Juk su vaikais dirbti reikia ypatingo pasiruošimo - ir teisinių, ir socialinių, ir psichologinių žinių.
- O ar jūsų nestebina tai, jog šalyje yra globėjų, kuriems už prižiūrimų vaikelių globą yra mokami dideli pinigai (500 litų kas mėnesį), tačiau tie pinigai prageriami! Dar įdomiau - seniūnijos socialinis darbuotojas vienai globėjai kiekvieną savaitę nuperka ir pristato į namus maisto produktus, nes baiminasi, kad, to nepadarius, globotinis badaus, nes globėja pinigus irgi iššvaistys svaigalams... Kodėl tokiems piliečiams leidžiama tapti globėjais?
- To, žinoma, neturi būti. Oi, tai kažkoks absurdas! Tikrai neleisiu vaikui skiriamais valstybės pinigais naudotis piktavališkai. Kaip bebūtų gaila, tenka pripažinti, jog būsimi globėjai ir įtėviai šalyje ruošiami gana prastai. Tai jau akmenėlis į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos daržą.
- Suprantamas jūsų noras kaip galima daugiau padėti vaikams. Tačiau ar ne teisūs vietinių tarnybų darbuotojai, teigdami, jog kartais tiesiog nesuspėja visko sužiūrėti - trūksta ir transporto, ir etatų.
- Taip, ši problema man puikiai žinoma. Kadangi kaimuose situacija yra blogesnė nei miestuose, mano planuose - kaimiškosiose seniūnijose įsteigti papildomus socialinių darbuotojų (darbui su vaikais) etatus. Kaip jau išsiaiškinau, tokių etatų reikėtų 600, o tai valstybei kainuotų apie 6-7 milijonus litų kasmet. Suprantama, tai nemaži pinigai, bet Vyriausybė turėtų suprasti, kad ir "vaikiškos" problemos - neeilinės... Jei atidėliosime šio klausimo sprendimą, bijau, kad situacija greitu laiku gali tapti neprognozuojama. Beje, kadangi įstaigoje - darbų kalnai, prašysiu, kad būtų leista priimti dar du patarėjus ir psichologą. Mat pastarasis labai reikalingas, kai tiesiai į Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigą Vilniuje, Subačiaus gatvė Nr. 5, kreipiasi problemų turintis vaikas. O tokių atvejų daugėja...
- Jus, kaip vaiko teisių gynėją Nr. 1, turėtų liūdinti ir tai, jog valstybės politika nėra teisinga tvarkingų šeimų atžvilgiu. Antai doros, tačiau galą su galu vos suduriančios šeimos neremiamos nė litu, verčiasi kaip išmano, o darbo neieškantiems girtuokliams ir palaidūnams skiriamos didžiulės pašalpos, daugiavaikėms "gegutėms" už kiekvieną vaiką iki pilnametystės mokami vadinamieji "vaiko pinigai", tuo tarpu du vaikus - vyresnius nei 7 metų - auginanti tvarkinga šeima šių pinigų negauna.
- Taip, tai yra akivaizdi vaikų diskriminacija. Turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, jog kur kas daugiau išlaidų būna auginant paauglį vaiką, nei ikimokyklinuką. Teisinamasi vienu ir tuo pačiu - valstybė neturi pakankamai pinigų, kad remtų visus vaikus...
- Pastaraisiais metais ypač daug kalbama apie vaikų teises ir nė žodeliu neužsimenama apie jų pareigas. Gal tai ir nulėmė pavojingas tendencijas, jog net baisiausią nusikaltimą padarę nepilnamečiai grasina pasiskųsti "vaikų teisių tarnybai", jei su jais neva bus netinkamai elgiamasi, ir nė kiek nesisieloja dėl savo nuodėmių?
- Iš tiesų, reikia pripažinti, jog situacija šiuo klausimu nepavydėtina. Mano nuomone, labai blogai, jog daug metų tiek vaikų darželiuose, tiek mokyklose, tiek ir šeimose vaikams buvo kalamos į galvą tik jų teisės. Mano laikais mokykloje buvo vadinamosios klasės valandėlės, kurios kaip tik ir atliko tam tikrą vaikų auklėjamąją funkciją. Dabar mokyklai palikta vien ugdymo funkcija - apie auklėjimą nekalbama. Štai ir rezultatas. Tiesa, padėtis turėtų pradėti keistis, mat valdininkai pagaliau susigriebė spragas taisyti - mokyklose jau pradėti steigti auklėtojų padėjėjų etatai, dirbs daugiau socialinių darbuotojų, psichologų. Kita vertus, mano nuomone, skiepyti pareigos jausmą visų pirma yra tėvų pareiga. Kiekvienas tėvelis, prieš peikdamas savo vaiką, kad šiam "nusispjaut į pareigas", visų pirma turėtų susimąstyti: "Ar aš viską padariau, kad vaikas suvoktų turįs ne tik teises, bet ir privaląs vykdyti pareigas?" Juk prie kiekvienos vaiko teisės yra ir pareiga. Pavyzdžiui, kiekvienas vaikas turi teisę į mokslą - ir pareigą ruošti pamokas; teisę būti gerbiamas - ir pareigą gerbti kitus; teisę klysti - ir pareigą mokytis iš klaidų; teisę į savo nuomonę - ir pareigą rūpestingai priimti sprendimus; teisę būti prižiūrimas ir mylimas - ir pareigą mylėti bei prižiūrėti kitus; teisę nebūti mušamas - ir pareigą nemušti kitų. Ir taip toliau.
- Štai ir priėjome prie "linksmiausios dalies" - smurto. Jūs, be abejo, esate prieš vaikų mušimą?
- Aš - prieš bet kokį smurtą! Ir ne tik gegužės mėnesį (šis mėnuo paskelbtas nesmurto prieš vaikus mėnesiu - V. G.) - ištisus metus! Vyriausybės nutarimu yra patvirtintas vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir priemonių planas, kuriame numatyta priimti vadinamąjį Nemušimo įstatymą, uždrausiantį prieš vaikus vartoti bet kokį smurtą. Beje, toks įstatymas, Švedijoje priimtas dar 1979 metais, iš pradžių susilaukė aršaus tėvų protesto, tačiau dabar jau galima teigti, kad jis buvo labai reikalingas. Antai šiuo metu Lietuvoje nuo smurto yra nukentėję apie 80 procentų visų vaikų, o Švedijoje - vos 12 procentų.
- Žinau, jog užauginote tris dukras. Nejau nėsyk neįkrėtėte vaikams "beržinės košės"?
- Tikrai ne! Nebuvo už ką.
- Na, gal ir galima tuo patikėti. Vis dėlto auginti švelnias, geraširdes, ramias mergaites - tai ne pašėlusius išdaigininkus berniukus... O ar galėtumėte patvirtinti, jog dukros su savo vaikais - keturiais jūsų anūkais - irgi elgiasi taip pat, kaip ir jų mamytė?
- Vidurinioji dukra, kuri gyvena kartu su manimi, aštuonmečio sūnaus tikrai nemuša - jei taip būtų, anūkas pasiskųstų (juokiasi - V. G.). Na, o už vyresnėlę dukterį, irgi auginančią paauglį sūnelį, nedrįsčiau garantuoti... Jiedu kartais taip emocingai aiškinasi gyvenimiškas tiesas...
- O, sakykite, ar jūs, būdama paauglė, esate bent kartą gavusi lupti nuo motinos ar tėčio?
- Tėvai tikrai nemušė. O va močiutė - labai inteligentiška, protinga moteris, Smetonos laikų pedagogė - sykį už mano iškrėstas išdaigas pasiūlė rinktis: arba atsisakau eiti į šventę, arba gaunu lupti. Aš, aišku, pasirinkau antrąjį variantą. Bet, atrodo, viskas baigėsi gerai: ir nuo kirčių išsisukau, ir vakarėlyje sudalyvavau...
- Rytoj - Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ką šios gražios šventės proga palinkėtumėte visos šalies vaikams ir visų vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojams?
- Vaikams linkiu neužmiršti ne tik savo teisių, bet ir pareigų, o kolegoms darbuotojams dirbti ir bendrauti su vaikais taip, kad jie nebijotų kreiptis pagalbos ir atvirai išsikalbėti, kad nesijaustų vieniši, atstumti, nesaugūs, kad jiems netrūktų meilės ir šilumos...
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
