Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Veliuonos seniūnijai priklausantis Klangių kaimas teturi apie 100 gyventojų. Bevažiuojančių iš Kauno į Jurbarką panemune nutiestu keliu turistų dėmesį patraukia nemažai istorinės vertės objektų, todėl tik nedaugelis, neprivažiavę trijų kilometrų iki Veliuonos, susigundo pasukti į kalną vedančiu keleliu, pažymėtu rodykle "P. Cvirkos gimtinė". Prieštaringai vertinamo rašytojo tėvų sodybą kasmet aplanko apie 4 000 lankytojų, kurių didžioji dalis - moksleiviai ir pedagogai. Susidomėjimas gerokai išauga gegužę, birželį ir rugsėjį bei spalį, kai baigiasi ir prasideda mokslo metai, mat P. Cvirkos kūryba tai įtraukiama, tai išbraukiama iš mokyklinių programų.
Svečius pasitinkanti muziejaus prižiūrėtoja Kristina Ragaliauskienė, P. Cvirkos sesers Anicetos dukra, sodyboje įdarbinta tik puse etato, nors atlieka ir gido, ir valytojos, ir fondų saugotojos darbą. Maža to - nemaža dalis eksponatų yra pačios Kristinos nuosavybė, neužregistruota jokiose valdiškose knygose. Dėdės atminimą sauganti moteris pragyvenimui užsidirba ūkininkaudama 15 hektarų ūkyje.
Anksčiau kaimo kultūrinį gyvenimą paįvairindavo muziejaus kieme stovėjusiame kluone rengiami novelės vakarai, bet klojimui sugriuvus jaunimui pramogų tenka ieškoti Veliuonoje.
Nors anksčiau anapus Nemuno gyvenančiuosius klangiškiai pravardžiuodavo karnavyžiais, o tie Klangių gyventojus - lociais, tačiau visi draugiškai pasidalindavo vienais maldos namais. Vyresniuosius į bažnyčią kitapus Nemuno esančioje Ilguvoje keldavo iš ano kranto atplaukdavęs valtininkas, bet pastarasis mirė, tad dabar tenka kulniuoti per tris kilometrus į Veliuonos Dievo namus.
Būtų įgriuvęs ir nendrėmis klotas Cvirkų sodybos gyvenamojo namo stogas, bet ekspremjeras Rolandas Paksas, perskaitęs dar vieną savo atsistatydinimo pareiškimą, prieš išeidamas iš Vyriausybės vadovo kabineto vis dėlto pasirašė dokumentą dėl lėšų muziejaus stogui remontuoti skyrimo iš Vyriausybės rezervo fondo.
Kristina ekskursantus visuomet pagirdo nepaprastai skaniu sodybos šulinio vandeniu, po žeme tekančiu per akmenis ir neišsenkančiu net karščiausiomis vasaromis, o šie dažnokai atsilygina šiurkščiais pokštais. Negana to, jog išdykę moksleiviai vis sulaužo kokią senovinių audimo staklių ar arpo detalę, bet įžūliausieji dar įsigudrina net ir pridergti rašytojo klėtyje. Nutverta už rankos tokia "naujalietuvio" atžala ramiausiai išsitraukė piniginę ir paklausė, kiek "baksų" pakloti už patalpų išvalymą. Senieji Cvirkos klėtį, kurioje miegodavo dukros, specialiai buvo pastatydinę be langų, kad vidun nesibrautų kaimo berniokai, tačiau Kristina mielai parodo lentą, kurią atlupę kavalieriai nesunkiai patekdavo pas "kalines".
Muziejaus kieme dažnai palapines pasistato ar net po atviru dangumi nakvoja turistai, ypač atvykę iš užsienio, mat kiaurai vėjų perpučiamose Klangių apylinkėse beveik nėra uodų ir musių. Nemėgstantieji gėrėtis vasaros žvaigždėmis gali nusileisti į pakalnę ir pernakvoti Jadvygos Ramonienės kaimo turizmo sodyboje. Dažniausiai šioje sodyboje apsistoja vokiečių turistės dviratininkės. Vyrai paprastai sukaria apie šimtą kilometrų per dieną, todėl pernakvoję Smalininkuose, kitos nakvynės dairosi jau kažkur apie Kulautuvą.
Klangiuose - tik dvi "valdiškos" tarnybos: muziejaus prižiūrėtojos ir laiškininkės, tačiau beveik kiekviena čia gyvenanti šeima gauna vienokias ar kitokias pašalpas. Senesnieji kas mėnesį nekantriai laukia pensijų ar išmokų už invalidumą, o jaunesnieji - pinigų už pagimdytus vaikus. Kadangi pašalpos vienišoms motinoms didesnės, čia aktuali sugyventinių problema. Klangiuose tikrai nemažai senbernių nuo 20 iki 50 metų, tačiau netrūksta ir daugiavaikių motinų - bent keturios šeimos augina po keturias atžalas, o tolima P. Cvirkos giminaitė Zita Smaidrienė džiaugiasi net penkiais vaikučiais.
Zitos mama Marija Račkaitienė kepa skanią naminę duoną, su kuria Klangiuose gali varžytis nebent Pranutės Ramonienės kepiniai. Pernai laukuose prastai užderėjo bulves, tad šiuo metų laiku duonutę tenka kepti kas savaitę. "Lapkės" (taip čia vadinama pirmadieniais ir ketvirtadieniais atvažiuojanti autoparduotuvė) atvežta duona nė iš tolo negali lygintis su iškeptąja namų krosnyje.
Savo karvių pienelio klangiškiams užtenka ne tik duonelei užgerti, bet ir lieka parduoti. Pieno supirkėjai atvažiuoja ir iš Rokiškio, ir iš Panevėžio, ir iš Kauno, tačiau visi lyg susitarę temoka centus, kurie menkai tepapildo kaimiečių biudžetą. Gelbsti jau minėtos pašalpos ir trijų ar kiek daugiau hektarų ūkeliai. Apylinkėse oficialiai užregistruoti 4 ūkiai, o kiti, nenorėdami mokėti mokesčių "Sodrai", įsiteisinti vengia.
Prasidėjus grybmečiui per porą valandų butelaičiui gali prisigrybauti miškinguose Armenos upelio šlaituose, o vienur kitur rūkstantys dūmeliai išduoda pavienius kvietruginės naminukės varvintojus. Baro ar kokios kitos užeigos Klangiuose nėra, todėl burnelę išmesti kaimynai traukia vieni pas kitus.
Populiariausios klangiškių pavardės - Cvirkai ir Ramonai, nors dauguma jų tarpusavyje nėra giminės. Tik prieš Kalėdas mirė rašytojo bendravardis Petras Cvirka. Dabar bene vyriausiu Klangių gyventoju liko garsiojo P. Cvirkos bendraamžis Viktoras Cvirka, jau retai beišeinantis iš savo namų.
Dar neseniai savo grožiu garsėjusi Stasio ir Eleonoros Kučinskų sodyba, senoliams išsikėlus gyventi pas vaikus, naujųjų šeimininkų rankose užleido nugalėtojų laurus kitiems Veliuonos seniūnijos vienkiemiams. Dabar bene garsiausiu šių apylinkių žmogumi tapo metalo dirbinių meistras Rimantas Ordinas, savo dirbtuvėse atkuriantis senovės lietuvių žalvarinius papuošalus. Tautodailininkas nuolat bendrauja su archeologais ir istorikais, o idėjų savo kūriniams semiasi iš jų radinių katalogų. Neseniai į Klangius buvo atvykusi ekskursija iš Karaliaučiaus (Kaliningrado), kurios dalyviai buvo įsitikinę, jog kiekvienoje Lietuvos kaimo troboje kabo Hitlerio portretas ir lietuviai vakarais prieš jį meldžiasi. Kristina Ragaliauskienė pasiūlė ekskursantams užsukti į bet kurią sodybą ir patiems įsitikinti, kad tai netiesa. Artimiausi atvykėliams pasirodė Rimanto Ordino namai, kurių šeimininkas pasiūlė įsigyti suvenyrinių sagių... su iškaltomis svastikomis. Nors šie papuošalai neturi nieko bendra su fašistinės Vokietijos simboliais, kaliningradiečiams kitų "lietuvių nacizmo" įrodymų jau nereikėjo. Pagonybę išpažįstantis tautodailininkas garsėja puikiu juodojo humoro jausmu ir sako per tai kartais net nukenčiąs. Vienoje mugėje Vytautas Landsbergis pasidomėjo, kam reikalingos sagėse įmontuotos miniatiūrinės užsukamos slaptavietės. R. Ordinas pajuokavo, kad jos skirtos narkotikams į mokyklas įsinešti, ir liko nesuprastas.
Rimanto manymu, dauguma lietuvių bėdų kyla dėl protėvių pagoniško tikėjimo nepaisymo. Senoliai žinojo, kad per mėnulio pilnatį negalima nei dirbti, nei dainuoti sutartinių ar šokti. Deja, lietuviai net rinkimus į savivaldybes ar Seimą dažniausiai rengia per mėnulio pilnatį, o paskui skundžiasi išsirinkę netinkamus kandidatus. Meistras pataria žalvarinius antkaklius nešioti ne tik moterims, bet ir vyrams, nes šis metalas turi gydomųjų savybių. Tautinius rūbus dėvintis tautodailininkas gražiausiais savo kūriniais vadina sūnų Aistį ir dukras Austėją bei Rūtą. Mažajai tėvas norėjo duoti Liepos vardą, bet nesutiko žmona Jūratė. Be sagių, diržų, smeigių rūbams ir kitų papuošalų, kuriuos dažnai urmu nuperka švedai, metalo meistras kuria vėtrunges ir kitus stambesnius kūrinius. Neseniai R. Ordinas nukalė stilizuotą Veliuonos herbą - povandeninį laivą primenančią žuvį su trimis dantimis. Pasak legendos, žuvies dantys buvo skirti didžiausiems lietuvių priešams - lenkams, vokiečiams ir rusams. Beje, pastariesiems atiteko pats didžiausias dantis.
Vyriausiųjų klangiškių estafetę perimanti Janina Stašinskaitė savo sodyboje gyvena viena. Sunkiai bepaeinanti moteris priversta samdytis "vandens nešėją", kuris kas dieną jai iš šulinio atneša po kibirą vandens. Janina skundžiasi, kad šiemet ją ypač skriaudžia Armanės šlaituose urvus išsikasusios lapės, taip ir besitaikančios nugvelbti po kiemą bėgiojančias jos višteles. Kudakavimu apie padėtą kiaušinį pranešančios plunksnuotosios - pagrindinės J. Stašinskaitės maitintojos, mat tradicinių Klangių kaimo patiekalų - skrylių ar kleckų - moteriškė išsiverda labai retai. Iš liepų karnų nupintų skrylinių, skirtų skryliams aušinti, iki šiol Klangiuose galima surasti ne tik muziejuje. Janina mena daugybę kaimo istorijų. Labiausiai jai įstrigusi ta, kaip vaikystėje ją skriaudė jaunėlis rašytojo Petro Cvirkos brolis Jonas. Tai pamatęs bene dvidešimt metų už Joną vyresnis Petras apgynė mergaitę, o brolužį apdalino antausiais.
