Sigitas STASAITIS
"Akistatoje" neseniai rašėme apie šiaulietį pensininką, kuris į ligoninę buvo atvežtas lūžusiu nugarkauliu. Dėl netinkamo diagnozavimo bei blogos slaugos žmogus Šiaulių ligoninėje net keturis kartus buvo išmestas ant grindų. Po publikacijos sulaukėme skaitytojų laiškų, kuriuose pasakojama apie kitus atvejus, kai po gydymo ligoninėje liko kartėlis ar nuoskauda.
Tai naujas pasakojimas apie vienišą vairuotoją Joną Angelį (41 m.), su sunkvežimiu įsirėžusį į traukinį. Vairuotoją ligoninėje lankę žmonės linkę manyti, kad jei J. Angelis būtų iš karto turėjęs kuo "patepti" žmones baltais chalatais, šiandien būtų išgijęs ir vėl darbingas, o ne kapuose.
Apakintas nepamatė traukinio
Aukštelkėje (Šiaulių raj.) gyvenęs J. Angelis darbavosi Šiaulių bendrovėje "Riedvika", vairavo sunkvežimį - miškovežį KamAZ. Pernai, gegužės 18-ąją, J. Angelis nuo ankstyvo ryto Šiaulių rajono keliais sukiojo savo sunkiasvorės mašinos vairą - vežė rąstus. Valdyti tokį sunkvežimį darbas labai nelengvas, todėl vakarop, saulei leidžiantis, žmogus jau buvo gerokai pavargęs. Vėliau ekspertizė patvirtino, jog vairuotojas buvo absoliučiai blaivus. Apie 18 valandą jis šalutiniu keliuku tarp Šiaulių ir Kuršėnų privažiavo nereguliuojamą geležinkelio pervažą. Lyg tyčia prie bėgių J. Angelis artėjo taip, kad jam į akis spigino besileidžianti tądien itin skaisčiai švietusi saulė. Vėliau pats Jonas ligoninėje pareigūnams prisipažino, jog būtent apakintas spindulių per vėlai pastebėjo artėjantį traukinį.
Kai J. Angelis visa jėga užgulė stabdžius, buvo per vėlu - keliolika tonų sveriantis automobilis nesidavė sustabdomas ir smarkiai rėžėsi į trečiąjį traukinio "Radviliškis - Mažeikiai" vagoną. Pastarajame keleivių buvo mažai, niekas nesėdėjo prie lango, į kurį įsirėžė vilkikas, todėl aukų nebuvo. Žmonės kituose vagonuose taip pat nenukentėjo, nes traukinys išsilaikė ant bėgių.
Užtai pats J. Angelis susižeidė labai sunkiai. Kamazo kabina nuo smūgio su visu vairuotoju atitrūko nuo automobilio rėmo ir gerokai nusirito į pašalį. Atvykę ugniagesiai gelbėtojai bei greitosios pagalbos medikai Joną be sąmonės ištraukė iš sumaitotos kabinos. Vairuotojo nugarą buvo pervėręs metalo strypas.
Kuršėnų ligoninėje nelaimėlis po truputį pradėjo atgauti sąmonę, tačiau padarę rentgeno nuotraukas šio miesto medikai sužeistąjį nutarė gabenti į Šiaulius - buvo nustatyta, jog reikės intensyvaus gydymo, kadangi smarkiai pažeisti plaučiai, sulūžę daug šonkaulių, sumuštas inkstas, sukrėstos smegenys.
Nebuvo kam duoti pinigų?
Ir iki nelaimės J. Angelio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas - prieš daugelį metų išsiskyręs Jonas vienas pats užaugino sūnų Artūrą, kuris tik neseniai sulaukė pilnametystės. Iki nelemtosios saulėtos dienos jis gyveno kartu su tėvu ir buvo pastarojo išlaikomas. Sužinoję apie nelaimę, ligonį ėmė lankyti bendradarbiai bei darbovietės vadovai. Jie sąmonę atgavusį J. Angelį ramino, drąsino, net vadino laimės kūdikiu. Kolegos Jono dėl avarijos nekaltino - tik ramino bei drąsino, kai pasveiks žadėjo skirti naują sunkvežimį. Tai taip pakėlė sužeistojo nuotaiką, jog jis net pasigyrė, kad medikai jam paliepė: "Nespraigyk po lovą".
Joną palatoje aplankė ir aukštelkiškė Silva Sasevičienė - moteris su sužeistuoju gyveno kaimynystėje, be to, jos vyras su J. Angeliu anksčiau kartu važinėjo į tolimus reisus po Rusiją.
- Pamačiau kaimyną ligoninėje ir nebegalėjau jo palikti, - prisimena S. Sasevičienė. - Nes mačiau, jog ligonio būklė blogėja, o medikai abejingi.
Pasak moters, paklaustas apie sužeistojo būklę palatos gydytojas pirma iškamantinėjo, kokie su pacientu sieja giminystės ryšiai. Po to moteris tvirtina ne kartą išgirdusi, jog gydymas brangus, geri vaistai kainuoja. S. Sasevičienė tai supratusi kaip netiesiogines užuominas duoti kyšį, už kurį J. Angelis sulauktų geresnės priežiūros bei gydymo.
- Aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau dalinti už svetimą žmogų. O daugiau duoti nebuvo kam, todėl iki šiol negaliu užmiršti, kaip kaimynas buvo gydomas. Jam buvo skirtas penicilinas, - sako S. Sasevičienė, beje, anksčiau dirbusi medicinos seserimi. - Kai gydytojo paklausiau, ar nereikėtų stipresnių antibiotikų, man buvo paaiškinta, jog "pradžiai užteks". Tai baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis - supūliavimu, komplikacijomis, atvedusiomis tiesiai į mirtį.
Įžeidė gydytojo reakcija
Netrukus J. Angelio savijauta ėmė blogėti. Po kelių parų sužeistasis papilkėjo, ėmė dusti, prarado apetitą. Eilinį kartą aplankiusi kaimyną ir radusį jį visai nusilpusį bei nebevalgantį, S. Sasevičienė nuskubėjo ieškoti gydytojo ir paprašė ligoniui skirti lašinę. Pasak moters, medikas nepatenkintu balsu paaiškinęs, jog "jei man būtų perdurti plaučiai, jausčiausi taip pat. Išgyvens".
Netikėtai S. Sasevičienė ligoninės koridoriuje sutiko nuo mokyklos laikų pažįstamą gydytoją V. Šantarį, paprašė jo pagalbos. Šis medikas su dar vienu kolega tuoj pat užsuko į palatą, apžiūrėjo J. Angelį. Atsinešęs įrankius, V. Šantaris čia pat, palatoje, apie pusvalandį traukė iš plaučių kraujingą skystį, kuris, pasirodo, buvo užspaudęs drenažo vamzdelį ir, aišku, trukdė kvėpuoti. Keli kiti palatos ligoniai net spruko iš palatos, kad nematytų - iš plaučių buvo ištraukta vos ne pora litrų skysčio.
- Tuomet palatos tarpduryje išdygo skyriaus gydytojas, kuris mane galvos judesiu pakvietė į koridorių, - piktinasi S. Sasevičienė. - Aiškiai nepatenkintas kolegų įsikišimu šis medikas man pasakė: "Jokios saviveiklos, ponia. Ir susitarkime: jei gydau aš, tai reiškia aš". Nesu anksčiau susidūrusi su šiuo gydytoju, todėl neturiu jokio pagrindo jį apkalbėti. Neturėčiau ir pretenzijų, jei Jonas būtų buvęs iš tikro gydomas...
Šio mediko pavardės neminime, nes jis "Akistatai" paaiškino tuo metu atostogavęs ir jokių neetiškų pareiškimų S. Sasevičienei negalėjęs daryti. Kitą dieną J. Angelis jautėsi dar blogiau, tačiau toliau kantriai tylėjo. Aplankiusi jį S. Sasevičienė vėl nubėgo ieškoti gydytojo.
Apie tai pasakodama ponia Silva jaudinasi:
- Atėjęs tas pats gydytojas pakvietė ligonį ne pavarde. Pasakė: "Tu eisi su manimi į procedūrų kabinetą". Supanikavau. Ką tik padėjau Jonui pasiekti tualetą ir mačiau, kaip vedamas jis alpo man ant rankų. Gal sunkus ligonis būtų buvęs vežamas ratukais, tačiau šie netilpo pro jo palatos duris. Taigi tikrąja šio žodžio prasme sukaupęs paskutiniąsias jėgas keturiasdešimtmetis vyras nuėjo į kabinetą, kur vėl iš plaučių buvo traukiamas skystis.
Kauno medikai nebeišgelbėjo
Nepaisant Šiaulių ligoninės medikų pastangų bei procedūrų, J. Angelio būklė ir toliau blogėjo. Galop gegužės 27-ąją, šeštadienį, buvo susiskambinta su Kauno specialistais, kurie pasiūlė pacientą atvežti pas juos, o iki to laiko tęsti konservatyvų gydymą. Gegužės 29-ąją, pirmadienį, J. Angelis buvo pervežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas, tačiau prieš tai Šiaulių gydytojai paprašė paremti ligoninę - užmokėti už benziną per šimtą litų.
S. Sasevičienė sako nesuprantanti, kodėl dirbantis ir mokantis visus mokesčius (tarp jų ir "Sodrai") žmogus turėjo dar mokėti už transportavimą, juolab kad jau buvo labai sunkios būklės, - tuo metu kvėpavo iš deguonies pagalvėlės.
Nuėjęs į ligoninės Ūkio skyrių minėtą sumą sumokėjo Jono sūnus - pinigų kaip tik atnešė sužeisto vairuotojo bendradarbiai. "Riedvikos" vairuotojai Artūrui Angeliui įdavė dar 400 litų, kurie buvo išleisti gydymui Kaune. Deja, niekas nebepadėjo, uždegimas plito, kol pasiekė pilvaplėvę. Kaune J. Angelis netrukus buvo operuotas, tačiau teišgyvenęs tik parą mirė. Taip ir baigėsi vos dvi savaites trukęs žmogaus gydymas.
"Akistatos" korespondentas apie nesėkmingą J. Angelio gydymą teiravosi Šiaulių ligoninės direktoriaus pavaduotojos gydymo klausimais V. Makštutienės. Medikė atsinešė mirusiojo ligos istoriją, kurioje negalima įžvelgti kokių nors akivaizdžių Šiaulių gydytojų klaidų. Pasak V. Makštutienės, visą gydymo laikotarpį Šiauliuose J. Angelis nuolat buvo tiriamas rentgenu ir gydomas tinkamais vaistais bei procedūromis. J. Angeliui, be kitų rimtų sužalojimų, buvo smarkiai pažeisti plaučiai ir pleura, kur ėmė rinktis kraujas, oras, vėliau - ir pūliai. Šiaulių medikai iš kolegų, gydžiusių J. Angelį Kaune, sužinojo, jog atvežtą vairuotoją mirtis ištiko dėl sumuštų inkstų, sumušto perikardo (širdiplėvės) komplikacijų, ūmai prasidėjusio kraujavimo iš senos skrandžio opos.
Pavaduotoja paaiškino, jog ligos istorijoje yra įrašai, kodėl ligoniui Šiauliuose iš pradžių buvo skirti vieni antibiotikai, vėliau, po bakteriologinio tyrimo, kiti - penicilinas. Pasak V. Makštutienės, prasidėjus komplikacijoms iš susižeidėlio plaučių skysčių mėginių buvo išauginta ten užsiveisusi bakterijų kultūra, kuri labiausiai pasiduoda gydant penicilinu, todėl šie antibiotikai ir buvo skirti vairuotojui - tai įprasta gydymo metodika.
Ar pinigai Lietuvoje įtakoja gydymo kokybę?
Pavaduotoja paaiškino ir dėl mokesčio už pervežimą. Šiandieninė Lietuvos medicinos būklė tokia, jog kai kada ligonių prašoma, jei šie gali, skirti lėšų brangesniems vaistams ar transportui. Pasak V. Makštutienės, tokie mokėjimai yra tik savanoriški, todėl neturintis pinigų žmogus reikiamos pagalbos ir vaistų sulaukia nekreipiant dėmesio į jokias aplinkybes. Korespondentas sužinojo, jog tądien, kai jis kalbėjosi su V. Makštutiene, du sunkūs neturtingi ligoniai Šiaulių ligoninės autobusiukais buvo išvežti į kitų miestų klinikas ir tai pacientams nekainavo nė lito. Pavaduotoja dar pridūrė, jog ligoniai neprivalo papirkinėti gydytojų, nes reikiamos pagalbos bus sulaukta ir nebrukant pinigų.
Kartu V. Makštutienė pripažino, jog dar pasitaiko etikos problemų.
- Ligoniai bei jų artimieji ligoninėje patiria stresą ir tai suprantama, - kalbėjo pavaduotoja. - Visi nori pasveikti kuo greičiau, o medicina - ne visagalė, todėl būna, kad kaltinama netinkamu gydymu, supykstama, ieškoma kitų medikų.
V. Makštutienė pridūrė, jog ligoninėje iš viso personalo reikalaujama tinkamai bendrauti su ligoniais, jų artimaisiais. Pavaduotoja kalbėjo negalinti garantuoti, ar koks gydytojas nepasakė kokio negero žodžio, tačiau visi ligoninės medikai su žmonėmis stengiasi bendrauti jautriai ir geranoriškai. Apie konfliktą dėl J. Angelio gydymo jai niekas nesiskundęs. Valdininkės teigimu, užuot nešiojus akmenį užantyje, visada geriau kreitis į ligoninės administraciją, kur nepatenkintasis visada bus įdėmiai išklausytas. Kadangi ne visi žmonės drįsta tiesiai pasakyti tai, ką galvoja, Šiaulių ligoninėje pakabintos dėžutės, į kurias galima įmesti atsiliepimus. Juos skaito ir analizuoja ligoninės Etikos komisija.
* * *
Ruošiant publikaciją spaudai J. Angelį gražiai palaidojo bendradarbiai iš "Riedvikos". Vienišas likęs vairuotojo sūnus pirmas dienas po laidotuvių vertėsi labai sunkiai. Šiuo metu vaikinas dirba karstus gaminančioje bendrovėje.
