Boleslovas Dačiulis
Tiesaus nemėgstame mes kelio -
Visi tik vingių polką šokam,
Išmainom kelią į takelį,
Nors patarlė kitaip mus moko.
Stokojam doro pastovumo,
Nors mes nuo žagrės ir nuo plūgo...
Kas besupras lietuvį ūmų -
Tai jis karščiuojas, tai atslūgo!
Žiūrėk, lietuvis ėjo tiesiai,
Pakrapštė nosį, apsidairė
Ir dievaži nepatikėsit -
Pasuko, asilas, į kairę!
O kitas - nuluptas kairysis,
Tik iš kairės centristams tvojęs,
Dabar - o ką jūs pamanysit!? -
Dėl dešinės krauju aukojas!
Po žodžių tų - bijau suklysti -
Gal gausiu akmeniu į sprandą?
Bet net ir aš pradėsiu lįsti
Ten, kur kiti seniai jau lenda.
Aš, demokratiją apžergęs,
Pasibalnosiu pelno žirgą -
Tarytum eržilas ketvergis
Šuoliuosiu ten, kur auksas mirga.
Tenai, kur galima paimti
Ar išvaryti gilią vagą...
Neturim teisės mes nurimti,
Kol širdyje troškimai dega.
Gyvens tik tas, kurs lanksčiai lankstos
Į dešinę ir vėl į kairę...
Gyvens tik tas, kuris iš anksto
Bus nuo kalniuko apsidairęs.
