Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Žiobrinės, panemunės žvejų šventė, mūsuose neberengiamos jau gerą pusšimtį metų, todėl Kriūkų seniūnijos darbuotojai, sumanę jas atgaivinti, galėjo remtis tik senolių atsiminimais ir Panemunės regioniniame parke sukaupta istorine-etnografine medžiaga. Juo labiau kad Kriūkuose nėra nė vieno gyventojo, profesionaliai besiverčiančio žvejyba, o didžiausias miestelio gyventojų būrys darbuojasi bendrovėje "Kriūkų baldai", kuriai vadovauja valdytojas iš Danijos. Nė vienas kalbintas kriūkiškis apie šį poną neatsiliepė palankiai. Pasak žmonių, danas nepripažįsta jokių Lietuvos įstatymų, baldų fabrike darbininkus verčia dirbti viršvalandžius ir dažniausiai pamiršta už juos atsilyginti. Naujasis despotas fabriko teritorijoje neleido iškabinti šventės afišų. Savaime suprantama, jog ir paremti renginį bendrovės vadovas griežtai atsisakė, todėl seniūnijos darbuotojai buvo priversti verstis savo lėšomis. Tačiau skųstis "skriaudikais" iš Danijos Kriūkų gyventojai neskuba, nes, šiaip ar taip, "Kriūkų baldai" išmaitina kone pusę miestelio gyventojų, o kas yra bedarbystė kaime, aiškinti tikriausiai niekam nereikia.
- Gerai, kad nors per Žiobrines direktorius nepaskelbė darbo dienos, - guodėsi šventiškai apsitaisę kriūkiškiai, plūsdami į laukymę ant Nemuno kranto, kur milžiniškame katile kunkuliavo verdama žiobrienė, o dviejose metalinėse statinėse vietinis žuvų rūkymo meistras Andrius Bieliūnas rūkė karšius. Netoliese didžiulę laužavietę svarbiausiam šventės akcentui - žiobrių kepimui - ruošėsi šakietis Arvydas Meškauskas, nes tai itin subtilus procesas, reikalaujantis žinių ir įgudimo. Savo žiobrių kepimo specialisto Kriūkai neturi, o ir Žiobrines rengia pirmą kartą.
Į eilutę prie katilo su žuviene šventės dalyviai pradžioje stojo nedrąsiai, vis klausinėdami, kiek tai kainuos. Tačiau nuvilnijus žiniai, kad žuvienė dalijama nemokamai, šiaip jau taupumu ar net šykštumu garsėjantys suvalkiečiai kaipmat apspito katilą ir stvarstė lėkštes su kvapniu ir skaniu viralu. Vienas kitas net buvo nepatenkintas, kad žuvienės dalintojos į lėkštę pila tik po vieną samtį, tad skubiai išsrėbę savo porciją vyrai vėl stodavo į eilę. O tuo metu estradoje svečiai iš Panemunių regioninio parko visiems pasakojo apie Žiobrinių tradicijas, grojo muzikantai, šventės organizatoriai įvairioms varžytuvėms būrė komandas. Svetelių susirinko ne tik iš Kriūkų ir artimiausių kaimų, bet ir iš Šakių, Jurbarko, priešais esančio Seredžiaus bei vietiniams dabar jau tolimojo Kauno. Rengėjai net sunerimo, kad ne visiems užteks keptos ar rūkytos žuvies, mat ją teko pirkti pačioje Klaipėdoje, o ten žvejų laimikiai lyg tyčia buvo kuklūs. Nors Kriūkai - ant paties Nemuno kranto, tačiau vietiniai žuvininkai šventės paremti negalėjo, mat dar ankstyvą pavasarį juos skaudžiai "nuskriaudė" aplinkos apsaugos inspektoriai, konfiskavę tinklus ir apdaliję solidžiomis baudomis. Tiesa, pikti liežuviai teigė, kad kai kam gamtos saugotojai pasiūlė išsipirkti konfiskuotus tinklus. Bėdos prispirti kriūkiškiai taip ir padarė. Tačiau visi kalbintieji tikino žuvų negaudą, jas tik kepą ir valgą. Šiaip ar taip, kiekvienai šventės dalyvių porai teko mažiausiai po vieną keptą ar rūkytą žuvį, kurios buvo dalijamos nemokamai, o labiau išalkusieji galėjo nusipirkti septynis litus kainuojančių šašlykų ir užsigerti alumi, kurio bokalas kainavo tik du litus.
Ištvermingiausiai stovėjusieji eilėje gavo po keptą žiobrį, paruoštą pagal visas senovės žvejų taisykles. Žiobrių kepimas nuo seno laikomas ypatingu menu, o skaniausiai žiobrius iškepusios šeimininkės kadaise gaudavo garbingą "Žiobrių karalienės" titulą ir vadovaudavo šventiniams karnavalams. Viena iš garsiausių "Žiobrių karalienių" prieškario metais gyveno Kalnėnų kaime. Yra žinoma, kad 1936 metais jos keptų žiobrių ragavo į Palangą vykęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Nuskusti ir išskrosti žiobriai veriami ant iš karklų išdrožtų iešmų, kurie palei nugarkaulį stumiami nugaros link. Svarbu nepradurti uodegos, nes tuomet kepamos žuvys nusmuks nuo iešmo. Žiobrių nugaros skersai įpjaunamos tankiais rėžiais ir pasūdomos. Žuvis kepęs Antanas Meškauskas senovinį receptą papildė tik pipirais, kurių vargani žvejai anuomet tikrai neturėjo. Iešmai susmeigiami į žemę apie bebaigiantį degti laužą. Iš pradžių tolėliau, kad žuvis tik apdžiūtų, o vėliau - vis arčiau. Kad riebios žuvys jau iškepė, patyręs meistras sužino prikišęs iešmą su kepsniu prie ausies ir išgirdęs būdingą traškesį.
Kol stebėdami žiobrių kepimą žiūrovai rijo burnoje susikaupusias seiles, keturios komandos varžėsi įvairiausiose rungtyse. Valties traukimą smėliu laimėjo šeimininkų ketvertukas, pasivadinęs "Jotule", mažiau nei sekunde aplenkęs griškabūdiečius.
- Anie gi vidury miškų gyvena ir valties nematę, o mes įpratę savo gerą nuo aplinkosaugos inspektorių saugoti ir greitai slėpti saugiose vietelėse, - pašaipiai replikavo išdidūs nugalėtojai, nors visos komandos buvo apdovanotos vienodai - pasidalijo dėžę alaus.
- Lekėčiuose valčių smėliu netampo, ten iš jų žvejoja, - atsikirto lekėčiškiai, užėmę paskutinę, ketvirtąją, vietą.
O tą dieną šventės dalyviai galėjo pamatyti ne tik valtis, bet ir paplaukioti dabar jau retai Nemune besutinkamais garlaiviais. Iš Kauno atplaukę laivai "Levas Tolstojus" ir kiek mažėlesnis "Švyturys" plukdė Nemunu visus norinčiuosius. Kelionė "Levu Tolstojumi" kainavo tris litus, bet jis kiekvienąkart pilnutėlis plaukė iki Veliuonos ir atgal. "Švyturys" suko mažėlesnius ratus. Nors pasiplaukiojimas juo buvo net tris kartus pigesnis, tačiau ir norinčiųjų pasisūpuoti ant vandens atsirado gerokai mažiau.
Aktyviai trukdant nuplaukiantiems ir parplaukiantiems laivams, upėje vyko aukšlių gaudymo varžybos, mat taip buvo tikimasi pasotinti visus negavusiuosius žiobrių. Nuo seno gerai iškeptos aukšlės, kurias galima triaukšti su visomis ašakomis, šiose vietose laikomos ypatingu skanėstu.
Kol Kriūkų sirgaliai juokais vienas kitą ragino šaukti "Kriūkai, Kriūkai" ir mėtyti į vandenį akmenis, aukšliautojai gerokai banguojančiame vandenyje bandė suvilioti šias mažas žuveles, kurias anksčiau Nemune semdavo kone kibirais. Nors kauniečiai gyrėsi, kad jų atstovas Egidijus Vilkelis visuomet pagauna bent tris kartus daugiau žuvų nei bet kuris kitas kartu meškeriojantis žvejys, tačiau per valandą jis tesugavo penkiolika aukšlių ir liko antras. Nugalėjo eigulys iš Lekėčių Šarūnas Kriauza, suviliojęs net 34 sidabražvynes. Kai buvo suskaičiuoti rezultatai, lekėčiškai savo sugautas aukšles išleido atgal į upę. Tuomet kauniečiai skubiai pareikalavo perskaičiuoti laimikį, o šiam triukui neišdegus pasiūlė patikrinti, ar varžybų dalyviai turi žvejų mėgėjų bilietus. Taip pokštaujant visos komandos sugrįžo į laukymę, kur tęsėsi linksmybės. Kauniečiams pavyko nugalėti mėtant blizgę į taikinį, tad nuskriaustųjų lyg ir nebeliko. Į tolesnes varžytuves įsitraukė vaikai. Jie žaidė "lankinį", "kankorėžinį" ir kitus žaidimus, o jų tėvai vaišinosi alumi ir kai kuo stipresniu, šoko pagal kaimo kapelos grojamas melodijas, porino linksmas istorijas apie žvejus ir žvejybą. Nors neišvengiamai tokias šventes lydintys įvairūs prekeiviai mažuosius viliojo pašokinėti ant pripučiamo batuto, vaikai mieliau šokinėjo ant organizatorių apdairiai parūpintų pripūstų traktoriaus ratų kamerų.
Pirmas žiobris kriūkiškiams neprisvilo ir jie kitais metais vėl ketina rengti Žiobrines.