Sigitas STASAITIS
Šiaulietis verslininkas Alvydas (44 m.) užgyveno verslą, modernų namą, naują mersedesą, pakankamai pinigų pramogoms ir kelionėms, tačiau negali nusipirkti to, kas už pinigus neparduodama - jaunystės ir sveikatos. Neseniai keliaudamas po JAV Alvydas susipažino su žmonėmis, pasiūliusiais nusipirkti... antrą gyvenimą - Kreonikos institute užsišaldyti iki tų dienų, kai mokslininkai atšildę organizmą sugebės jį atgaivinti, išgydyti ir pratęsti gyvenimą. Šiaulietis taip susižavėjo idėja, jog jau buvo pradėjęs taupyti pinigus. "Akistatos" skaitytojams siūlome Alvydo įspūdžius iš pirmų lūpų.
Domino pajamos bei sveikata
Nors į JAV skridau verslo reikalais, tačiau į šią šalį traukė ir smalsumas. Kaip musulmonui bent kartą gyvenime privalu aplankyti Meką ir Mediną, taip, mano galva, verslininkui dera pamatyti JAV - didžiausią biznio šalį pasaulyje. Pamačiau, jog biznį čia gali daryti absoliučiai iš visko, jei sutinki su dviem sąlygomis: tavo verslas turi nekenkti žmonėms ir privalai mokėti mokesčius. Tad JAV ne tik gaminami automobiliai ir ginklai - čia gali užsukti į sliekų mėsos restoraną, savo žiurkėnui užsisakyti prabangias laidotuves su marmuro paminklu, Mėnulyje nusipirkti žemės sklypą, iš sudegintų mirusiojo palaikų supresuoti deimantą ir t. t.
JAV mačiau daug grožybių, tačiau ką jomis benustebinsi. Čikagoje netyčia pakliuvau į lietuvių bendruomenės vakarėlį, dėl ko labai gailėjausi - miriau iš nuobodulio klausydamasis nukriošėlių dipukų minčių apie gyvenimą Lietuvoje, apie kurį jie absoliučiai nieko nežino, pykau dėl nenuoširdžių verkšlenimų, jog jie strimgalviais pultų į tėvynę, tačiau tik "ne pas raudonąjį A. Brazauską" ir t. t. Tame vakarėlyje susipažinau su JAV lietuviu Juozapu. Iš tikrųjų lietuvis buvo tik jo senelis, Juozapas net lietuviškai nemoka. Ir apskritai anoks jis Juozapas, jei pasivadinęs Džozefu Mensonu. Tada dar nesupratau, kad nukriošusių lietuvininkų vakaronėje Džozefą vilioja visai ne sentimentai senelio tėvynei, o klientų medžioklė. Tačiau tada džiaugiausi, kad galiu pabendrauti bent su vienu sveikai mąstančiu pašnekovu. Džozefas juokais prisistatė esąs "šaltas" žmogus - jis dirba Mičigano Kreonikos instituto Klientų aptarnavimo skyriuje vadybininku. Iš pradžių nesupratau, kodėl Džozefas taip domisi mano sveikata, pajamomis bei kiek turiu turtingų draugų. Išgirdęs, jog man "dirba" keletas autovežių, "furų" bei smulkių degalinių, Džozefas išdrožė, jog visa tai - laikinos vertybės.
Pakvietė apžiūrėti kliniką
- Ar kada nors susimąstei apie gyvenimo trapumą? Tau jau greit penkiasdešimt. Po 10 metų, jei ne greičiau, užpuls lėtinės ligos, - Džozefas su amerikonišku tiesmukiškumu man į akis drėbė tai, apie ką aš ir pats puikiai žinojau.
Man iš žarnyno jau išpjovė kažkokį auglį, chirurgas ramino, jog tai ne vėžys, nors kas ten žino, kaip yra iš tikrųjų. Susinervinęs paklausiau, ką jis siūlo. Gal žino, kur parduoda antrą gyvenimą? Atrodo, Džozefas tik ir laukė šio klausimo.
- Jes, nei antro gyvenimo, net papildomos vienos dienos nenusipirksi už visus pasaulio pinigus. Tačiau galima nusipirkti daugiau - galimybę po kelių šimtų metų gyventi kelis šimtus metų tobulesniame pasaulyje!- išdrožė jis.
Pamatęs išplėstas mano akis Džozefas paaiškino, jog Kreonikos institute žmonės užšaldomi tam, kad būtų atgaivinti po šimto ar daugiau metų, ir pakvietė į savo darbovietę, kad pats viskuo įsitikinčiau. Jau kitą dieną didžiuliu Džozefo limuzinu plaukėme į "šalčio" institutą. Dabar manau, jog aš ne tiek Džozefui patikau, kiek sudariau potencialaus kliento įspūdį, nes man buvo viskas parodyta, leista beveik viską nusifilmuoti.
Institutas - kuklus vieno aukšto pastatas su iškaba "Cryonics Institute". Vestibiulis pusiau poliklinikos, pusiau kontoros: priimamasis, registratūra su kartotekų spintomis, šalia - vadybininkų bei advokato kabinetai. Ant sienos - klinikos klientų portretai. Nuo vaikų iki šimtamečių senių. Suskaičiavau per trisdešimt nuotraukų. Galiausiai Džozefas įvedė į patalpą, kur didžiuliuose apvaliuose cilindruose, vadinamuosiuose "devarais", laikomi užšaldyti jų klientai, ir pažadėjo, jei pavyks, užšaldymo procesą parodyti iš arčiau.
Kreonika žavėjosi kosmonautai
- Žmonės visada bijojo mirties. Mokslas ir medicina išmoko daryti stebuklus, tačiau niekas kol kas neturi idėjų, kaip nugalėti mirtį, - po ekskursijos susėdus jaukiame kabinete pradėjo pasakoti Džozefas. - Ši idėja kilo ne tuščioje vietoje. Pažiūrėkite - azote užšaldyta žmonių ir gyvulių sperma lieka gyva neribotą laiką, atšildyta po pusvalandžio tinka apvaisinimui. Tai kodėl azote negali naujų technologijų sulaukti numirėlio kūnas? Jei ne po šimto, tai po kelių šimtų metų medicina tikrai mokės klonuoti ir pakeisti ligotą organą bei išgydyti kitas šiandien neįveikiamas ligas.
Termosas virto skruzdėlynu
Džozefą gerbiu už tai, kad pasakodamas savo biznio nepiešė vien rožinėmis spalvomis, kaip mėgsta mūsų verslininkai. Iš segtuvo ištraukęs nespalvotą mergaitės nuotrauką amerikietis net išklojo apie vieną skandalą, sudavusį kone mirtiną smūgį kreonikos klinikoms. 1971 metais JAV nuo nepagydomos ligos mirė 8 metukų Ženevjeva de la Potery. Negalėdami susitaikyti su netektimi, tėvai mergaitės kūną atidavė vienai kreonikos klinikai, kad mergaitė jai priklausančius gyvenimo metus nugyventų kada nors ateityje. Klinikos reikalai labai pašlijo, pritrūko skysto azoto, kūnai ėmė atitirpti. Kartą į kliniką užėję Ženevjevos tėvai pašiurpo pamatę, kaip į termosą ėsti dukros kūno ropoja... virtinė skruzdėlių! Tėvai sukėlė triukšmą, klinikos specialistus apšaukė šarlatanais, savo mergaitės palaikus atsiėmę palaidojo kapinėse ir prisiteisė milžinišką kompensaciją.
- Tada daug Kreonikos klinikų bankrutavo, tačiau išlikusios ėmėsi apdairesnės politikos, - toliau pasakojo Džozefas. - Dabar mes su savo klientu iš anksto pasirašome sutartį. Pas mus užsišaldyti kainuoja iki 150 000 dolerių. Galima užšaldyti vien tik žmogaus galvą - tai kainuotų "tik" 110 000. Patys turtingiausi mūsų klientai pageidauja, jog atgaivinti po šimtų metų šalia savęs turėtų ne tik sutuoktinį, bet ir mylimiausius augintinius - šunis bei kates. Teikiame ir tokią paslaugą. Katės užšaldymas - 4 500, šuns - 8 000 dolerių. Paprastai gyvūnai laikomi viename termose su šeimininku - juk 196 laipsnių šaltyje nėra nė vienos gyvos bakterijos! Ką ten bakterijos - skystame azote guma tampa trapi lyg stiklas.
Kraują pakeičia glicerinas
Kol baigėme viskį, su Džozefu buvome tikri draugai. Verslininkas pasakė kitą dieną vykstąs kažkokiais reikalais į giminingą kreonikos kliniką Kalifornijoje ir pakvietė skristi kartu. Mane kreonika buvo taip sužavėjusi, kad nė akimirkos nedvejodamas padėkojau ir sutikau. Tada dar nežinojau, jog Los Andžele pakliūsiu į patį įvykių sūkurį.
Kalifornijoje toks švelnus klimatas, jog jautiesi lyg patekęs į rojų. Deja, ir "rojuje" žmonės miršta. Los Andžele su Džozefu pasiekėme niekuo neišsiskiriantį įstaigų kompleksą. Tarp iškalbų, kviečiančių įsigyti santechnikos bei kilimų, pamačiau kuklią iškabą "Trans Time Incorporated" (UAB "Per laiką" - angl.). Džozefas paaiškino, jog "Per laiką" ir yra kreonikos klinika. Užėję radome panašų kaip ir Čikagoje kuklų interjerą. Klinikoje - sambrūzdis. Nuėjęs išsiaiškinti Džozefas grįžo susijaudinęs. Jis šnekėjo, jog mums labai pasisekė - prieš kelias valandas atvežtas ką tik miręs klientas - 86 metų senukas, kuris norėjo ateityje nugyventi dar kokius 860 metų. Šioje klinikoje sulaukiama vos 1-2 klientų per mėnesį, tad verda darbas. Svarbiausia, kad šios klinikos direktorius Džonas Rodrigesas man leido pažiūrėti, kaip vyksta kūno paruošimas. Nuvestas į kambarį prie operacinės per stiklą mačiau, kaip prie gulinčio lavono kaklo prijungti vamzdeliai, o krūtinę spaudo elektrinio dirbtinio kvėpavimo aparato stūmoklis. Džozefas paaiškino, jog svarbiausia kuo greičiau numirėliui kraują pakeisti neužšąlančiu skysčiu. Kiekviena klinika jo sudėtį slepia, tačiau ne paslaptis, jog svarbiausias kraujo pakaitalo komponentas - šaltyje nesukietėjantis glicerinas. Per pjūvius kakle, krūtinėje ar kirkšnyje prie stambiųjų kraujagyslių prijungiami siurbliai, kurie iš kraujagyslių išsiurbia kraują ir vietoje jo pripumpuoja glicerininio skysčio. Kraujo keitimas vyksta kelias valandas, sunaudojama pusantro kibiro glicerino.
Galva atskiriama pjūklu
Pageltęs paruoštas lavonas atrodė gana nepatraukliai. Pamatęs pakeltą mano vaizdo kamerą Džozefas riktelėjo nefilmuoti, tačiau aš jau buvau spėjęs įamžinti kūną prieš kelionę į termosą. Nustebau, kai baigę procedūras klinikos darbuotojai senuko kūną įkišo į paprasčiausią miegmaišį ir įkėlė į dėžę su ledais. Džozefas paaiškino, jog kūnas atšaldomas palaipsniui. Tarp ledų atvėsęs iki 80 laipsnių žemiau nulio lavonas tik po savaitės bus perkeltas į kitą dėžę, išmuštą putplasčiu, kurioje į skystą azotą nardinamas taip pat palaipsniui - kas 3 dienos nuleidžiamas vis giliau. Ir tik po 2 savaičių kūnas žemyn galva visiškai panyra į skystą azotą. Tuomet kranas užkelia masyvų termoso dangtį ir - sudie, septyni nesveikų dantų požymiai. Mirdami klinikos pacientai tiki, jog kada nors būtinai bus atgaivinti, turės naujus sveikus klonuotus kūnus ir dar daug naujo, kokybiškesnio gyvenimo metų.
Baigęs darbą su manim susipažinti atėjo pats klinikos prezidentas Džonas Rodrigesas. Tai azijietiškos kilmės vyrukas gelsva oda, siauromis akimis bei šaižiu balsu. Jis - biologijos mokslų daktaras, pats dalyvauja ruošiant klientus. Džono paklausiau, kaip nuo kūno atskiriama galva, jei klientas pageidauja užšaldyti vien tik ją.
- Galvą nupjauname elektriniu pjūklu. Panašų gali nusipirkti prekybos centre, - kaip ir dauguma mokslininkų, Džonas pasirodė irgi esąs cinikas. - Po to prie galvos pririšame žetoną su duomenimis apie klientą, galvą kišame į maišą ir - į skystą azotą. Begalvį kūną pasiima giminės ir laidoja kapinėse. Ar po šimtmečių atgaivinta galva nebus praradusi atminties? Kas žino, tačiau mes tikime, kad nebus. Beje, dauguma mūsų klientų prašo juos užšaldžius į saugyklas padėti jų fotografijų albumus, dienoraščius, užrašus.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
