Danielė Baukutė
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis tardymui papildyti grąžino Stanislavo Olenkovičiaus baudžiamąją bylą, nes kai teisiamasis pakeitė parodymus, pasidarė neaišku, ar jis nužudė savo močiutę ir globėją Jeleną Svatkovskają, ar tai padarė trys jo draugai - Saša, Gintaras ir Artūras.
1999-ųjų vasarą septyniolikmetis S. Olenkovičius apsigyveno savo senelės namuose Vilniaus rajone, Verbuškių kaime. Močiutė anūką labai myli ir visą savo turtą birželio 24 dieną testamentu palieka jam. Stanislavą ji giria ir kaimynams, atseit jis geras berniukas - nerūko, negeria, padeda.
J. Svatkovskaja dingo 1999 metų spalio 21 dieną. Pasak toje pačioje troboje gyvenusios moters dukters Vilhelminos Svatkovskajos, Stanislavas dėl šio dingimo atrodė labai sunerimęs - močiutė išvažiavo į Vilnių ir negrįžo! Rūpestingas anūkėlis jos ieškojo visur - apvažiavo giminaičius, gal šie ją kur matė? Po savaitės buvo paskelbta J. Svatkovskajos paieška.
Pradingėlės kūnas buvo rastas tik praėjus pusmečiui - 2000 metų gegužės 3 dieną. J. Svatkovskaja buvo užkasta vos už poros metrų nuo namo, darže, 50 centimetrų gylyje. "Mylintis" anūkas moters kapą buvo "papuošęs" - apsodinęs braškėmis.
Per parengtinį tardymą S. Olenkovičius pasakojo, kad to nelemto įvykio išvakarėse susipyko su močiute ir pastūmė. Ši galva atsitrenkė į krosnį, nugriuvo ir pradėjo šauktis pagalbos. Tai ūmų, greitai įsiplieskiantį S. Olenkovičių dar labiau įsiutino: pagriebęs polietileninį maišelį, užmovė ant galvos, paėmė lygintuvo laidą ir močiutę pasmaugė. Lavoną išstūmė pro langą ir užkasė darže.
Byla atrodė aiški ir paprasta. Tačiau netikėtai teisme S. Olenkovičius prakalbo apie kažkokius tris draugus (beje, jis painiojo ir jų vardus, ir amžių), kurie esą ir nužudę senolę. Vaikinukas prašneko bijojęs jų keršto ir teigė, kad J. Svatkovskają nužudė 25 metų Saša, kalbantis rusiškai su čigonišku akcentu, anksčiau teistas už žmogžudystę, 20 metų pilkų plaukų Artūras, kalbantis lietuvišku akcentu, ir 21 metų baltaplaukis baltarusišku akcentu kalbantis Gintaras.
Su šia trijule S. Olenkovičius sakė susipažinęs Vilniaus geležinkelio stotyje. Susitikdavę dažnokai, kartu vaikščioję po barus, restoranus, išgerdavę.
Spalio 21-ąją į jo namus atvykę draugai ir pareikalavę 350 litų. Pinigų negavę, užpuolė močiutę. Gintaras ir Artūras laikė jį, o Saša trenkė senolei pagalve, o po to užmetė jai ant galvos polietileninį maišą ir lygintuvo laidu pasmaugė. Žudikai liepė Stanislavui iškasti duobę ir visi kartu močiutę "palaidojo".
- Aš bijau jų. Jie man prigrasino ir liepė, jei lavonas bus rastas, prisimti visą kaltę. Bijau ir giminaičių, nes jie manęs nekenčia, gali nužudyti, - teisme kalbėjo S. Olenkovičius ir prisiekinėjo dabar sakantis tiesą.
