Mantas LIDEIKIS
2005-ųjų metų išvakarėse, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, Raseinių rajone pasirodė žvitrus jaunuolis. Iki tol čia niekuomet nesutiktas Arūnas Undužys (33 m.) per artimiausią pusmetį Raseinių rajone sugebėjo aplink pirštą apvynioti net 9 įvairaus amžiaus žmones, o jo nuodėmės sugulė į pakankamai storą baudžiamosios bylos segtuvą.
Mažeikių rajone gimęs, ten, pasak jo paso, ir gyvenantis A. Undužys žmonėms apgaudinėti sugalvojo labai paprastą schemą - ūkininkaujantiems kaimo gyventojams pigiai siūlė įsigyti degalų. Iš tiesų jokių degalų vyrukas neturėjo, tik ramiausiai mulkino kaimiečius ir net nemirksėjo. O šie tikėjo jo pažadais ir krapštė sunkiu triūsu uždirbtus litus.
Sunkvežimio nesulaukė
Buvo 2004 metų gruodžio 27-diena, kai Raseinių rajono Kaulakių kaime gyvenančio Evaldo B. (59 m.) kieme sustojo tamsios spalvos automobilis. Iš jo išsiropštęs A. Undužys iš karto ėjo prie reikalo. Ūkiškai gyvenančiam Evaldui atvykėlis pasiūlė pigiai nusipirkti dyzelinio kuro. Vyrukas užsiminė, jog parduos dvi 200 litrų talpos dyzelino sklidinas statines, jeigu žmogus sutiks pakloti už jas 400 litų. Žmogelis tuoj sumetė, jog tai tikrai pigu - už litrą išeina sumokėti po litą. Tuo tarpu jaunuolis porino, jog norint gauti degalus veikti reikia nedelsiant, mat sunkvežimis, vežiojantis statines, jau visai čia pat, tik kitoje sodyboje iškrauna "prekę". Jam tereikia tik ranka mostelėti.
Evaldas būtų mielai įsigijęs tas porą statinaičių, tik va bėda (o gal ir laimė) koją pakišo - pinigų žmogelis kaip tyčia pristigo. Tačiau negi leisi geram daiktui pražūti ir į kito ūkininko kiemą nuriedėti? Trumpai pasvarstęs Evaldas nutarė, jog atvykėlį būtina nuvesti pas savo netoliese gyvenantį giminaitį - 400 litrų dyzelino ant kelio nesimėto. Giminaitis tikrai turės pinigų, o vėliau iš jo dalį kuro bus galima ir perpirkti. Taip ar panašiai mąstydamas Evaldas B. nuvedė degalų tiekėją tiesiai į Jurgio D. (82 m.) kiemą. Čia buvo paaiškinta, jog degalai tiesiog patys į rankas veržiasi, tereikia jas ištiesti ir kurą pasiimti. Tą dieną nesveikuojantis Jurgis pasitarė su namuose buvusiu anūku Gintu D. (32 m.) ir nutarė, jog atvykėlio pasiūlymu tiesiog būtina pasinaudoti. Tuomet senelis ištraukė namuose turėtus 400 litų, įpareigojo anūką tą sumą perduoti degalų pardavėjui ir, žinoma, paimti prekę.
Taip netrukus pinigai atsidūrė to tik ir telaukusio Arūno delnuose. Tuomet šis sėdo į automobilį ir dingo. O pigių degalų ištroškę ūkininkai veltui laukė jų kieme pasirodančio sunkvežimio su dyzelino statinėmis.
Apie tai buvo pranešta pareigūnams, pradėtas tyrimas. Tačiau tą kartą sukčius neįkliuvo.
Trejetą mėnesių ramiai patupėjęs A.Undužys ir vėl pasirodė Raseinių rajone. Šį kartą jo pėdsakai suko į Ariogalos seniūnijoje esantį Keryvų kaimą. 2005 metų kovo 3 dieną apsižvalgęs šiame kaime ir pamatęs, kur daugiau įvairios technikos, į tą sodybą vyriškis ir patraukė. Taip jis atsidūrė Albinos Č. (60 m.) ir Gedimino Č. (55 m.) kieme. Išėjusiai su juo pasikalbėti šeimininkei vyras pasiūlė įsigyti 400 litrų dyzelinio kuro už 400 litų. Ūkininkaujanti moteris čiupo jauką, o įkvėpimą pajutęs Arūnas ėmė vadovauti būsimai degalų iškėlimo operacijai. Kaip ir aną kartą jis paaiškino, jog šiuo metu statines vežiojantis sunkvežimis - netoliese, netrukus bus čia. Gediminui Č. atvykėlis liepė surasti seną padangą, ant kurios esą ir bus paguldytos abi pilnutėlės statinės. Tuomet moteriai liepta sumokėti pinigus. Ji taip ir padarė - atidavė atėjūnui 400 litų. Po to šio elgesys kiek nustebino - vos gavęs banknotus vyrukas pasileido link netoli stovinčio automobilio. Kol žmonės atsitokėjo, mašina nurūko savais keliais. Statinių dyzelino ūkininkai, aišku, nematė.
Pagal tą patį scenarijų
Maždaug po dviejų savaičių "spektaklis" vėl pakartotas. Jo "režisierius ir scenarijaus autorius" A. Undužys "komedijai" vaidinti šį kartą pasirinko Girkalnio kaimą. Užsukęs į Vinco K. (71 m.) namus, kaip įprasta, pasiūlė pigiai parduoti 200 litrų talpos statinę su degalais. Panaudota ta pati pasaka - girdi, sunkvežimis su degalais šiuo metu pas kitą ūkininką, netrukus bus čia, jei nori turėti degalų - pinigus pirmyn. Entuziazmo pagautas Arūnas netgi pats girkalniečio kieme surado padangą, atrito į kiemo vidurį ir pareiškė, kad taip bus saugiau iškrauti statinę. Šis būtinas "scenarijaus elementas" turėjo "spektaklio" dalyviu tapusį Vincą K. įtikinti, jog reikia tuoj pat mokėti. Žmogelis pasišaukė žmoną Jadvygą K. (83 m.) ir liepė jai atnešti pinigėlius. Taip atvykėlio kišenėje atsidūrė 200 litų. Gavęs pinigus ir kažką kalbėdamas į mobilųjį telefoną (tikriausiai aiškino sunkvežimio vairuotojui, kur privažiuoti?) A. Undužys patraukė prie jo laukusio automobilio, sėdo į jį ir, apgautiesiems nespėjus nė sumesti, kas čia ir kaip, dingo.
Paakintas sėkmės, jau po trijų dienų, kovo 18-ąją, sukčius ir vėl buvo Raseinių rajone. Šį kartą Trakinių kaime Kazimiero U. (65 m.) sodyboje. Galite nė nespėlioti, čia viskas vėlgi ėjosi taip pat - žmogui pasiūlyti 400 litrų degalų, už tai paprašyta 400 litų. Tačiau pakrapštęs galvą žmogelis prisipažino teturįs vos 300 litukų ir su liūdesiu pamanė, jog toks puikus degalų lobis, jau bus pražuvęs. Bet "prekijo" itin geros širdies būta - jis akimirksniu pritaikė 25 procentų nuolaidą ir be vargo sutiko tas dvi statines atiduoti už tris šimtines. Nudžiugęs žmogelis bematant ištiesė pinigus. "Spektaklio" pabaiga visiškai aiški - pardavėjas sėdo į jo laukusią mašinėlę ir dingo iš apsidžiaugusio ūkininko kiemo. O šio džiaugsmas buvo trumpas - netrukus žmogus suprato esąs apgautas.
Paskutinė Raseinių pareigūnams žinoma sukčiaus auka buvo Liuda L. (57 m.). A. Undužys ją "sumedžiojo" Ariogalos seniūnijos Verėduvos kaime. Taksi automobiliu atvykęs vyriškis jai birželio mėnesį įsiūlė 200 litrų dyzelinio kuro, už tai iš anksto paėmęs 200 litų. Derybos ir pinigų perdavimas vyko troboje, iš kurios gavęs pinigus žmogus netrukus ir dingo. Po kiek laiko išėjusi kieman moteris jo neberado nė pėdsakų. Netrukus kaimynai papasakojo matę, kaip iš namo kiemo išvažiavo taksi ir nurūko tolyn.
Rekordinis žygis per teismus
Pradėjus tirti gyventojų skundus apie netikrą degalų pardavėją, netrukus paaiškėjo ir šio gana įspūdinga asmenybė. Pasirodo, jo A. Undužys ne šiaip sau sukčius, o galima sakyti - sukčių sukčius. Jo sėdimoji teisiamųjų suole kietumą pažįsta kaip niekieno kito, mat iki šiol Kristaus amžiaus sulaukęs Arūnas sugebėjo būti nuteistas net 44 kartus!
Savo "žygį per teismus" vyriškis pradėjo 1995 metais gimtuosiuose Mažeikiuose. Nuo tada nėra metų, kad jis nesėstų prieš kurio nors rajono teisėją. Dar tais pačiais metais jis teistas ir Plungės teisme. Tame pačiame teisme Arūnas atsidūrė ir po metų. 1997 metų birželį jis ir vėl teisiamas Mažeikiuose. 1999 metais kovo ir gegužės mėnesiais Arūnas teisiamas Skuode. 2000 metų liepos ir lapkričio mėnesiais ir vėl bendravo su Mažeikių teisėjais. 2001-ieji jam - rekordiniai, nes vien per šiuos metus jis vėl buvo teisiamas Mažeikių, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Kupiškio, Plungės, Skuodo, Šiaulių rajono, Šilalės, Kėdainių, Telšių ir dar kartą Joniškio teismuose. 2002-aisiais - ir vėl teismų maratonas: Arūnas sėdi Šilutės, Tauragės, Kretingos, Palangos, Akmenės, Radviliškio, Klaipėdos, Pasvalio teismuose. 2003 metai ne tokie "derlingi" - "tik" trys teismai. Tais metais kartą teistas Kauno rajono ir du sykius Šiaulių rajono teismuose. 2005-aisiais metasi jis ir vėl teisiamas Joniškio, Radviliškio ir Kelmės teismuose. Praėjusiais metais Arūnas taip pat "nevengė" teismų Radviliškyje, Pakruojyje, Kėdainiuose, Pasvalyje, Panevėžyje ir Jonavoje. Ir galų gale šiemet 45-ąjį teistumą A. Undužys gavo Raseinių teisme, kur už savo nusikaltimus buvo nuteistas 4 metams nelaisvės.
Panašius nusikaltimus, už kuriuos dažniausiai gaudavo nedidelį, kalinių žargonu kalbant, "sroką", šis vyras atlikdavo ir daugelyje paminėtų rajonų. "Teismų kamščiu" tapęs asmuo nusikaltimus darydavo net ir tuo metu, kai jo byla jau keliaudavo į eilinį teismą. Žinoma, jei nesėdėdavo belangėje. Todėl šio sukčiaus nuskriaustų žmonių skaičių sunkoka ir įsivaizduoti, nes, kaip regėti, jis buvo išvystęs iš tiesų plačią veiklą.
Vykdydamas nusikaltimus Raseinių rajone, šis niekur nedirbantis, su šeima išsiskyręs vyras naudojosi savo pažįstamų vairuotojų arba paslaugomis. Tie žmonės nieko nežinojo apie jo daromus nusikaltimus, nes visiems Arūnas aiškino, jog verčiasi medienos ruoša ir statybomis, o pas žmones į įvairius rajonus ir kaimus važiuoja tartis dėl darbų arba atsiimti skolų. Už tokias keliones jis atsilygindavo nupirkdamas degalų ir duodamas kelias dešimtis litų. Visus kitus pinigus prašvilpdavo taip, kaip norėdavo.
Beje, Raseinių teismo nuosprendį A. Undužys nutarė apskųsti aukštesnei instancijai - Šiaulių apygardos teismui. Pamanė, jog už jo darbelius raseiniškiai kiek per griežtai drėbtelėjo. Nes jei iš tiesų patupdys tiems 4 meteliams, gali būti, jog sugadins visą jo "triūsą" ir neabejotiną siekį patekti į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia kartų teistam asmeniui.
