Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Ji - mokytoja. Jis - buvęs "Aro", o dabar Pasienio policijos pareigūnas. Abu inteligentiški, sportiški, gražūs. Augina dvi nuostabias dukreles. Būtų ideali šeima, jeigu ne... sudėtinga Lietuvos ekonominė situacija. Kaip tik skurdas ir yra kaltas dėl šios beveik detektyvinės istorijos pagrindas.
Netikėtas vizitas
Skaidrė G. dirba anglų kalbos mokytoja vienoje Fabijoniškių mokykloje. Augina dvi pametinukes dukreles: dešimties Ievą ir devynerių Juliją. Tada, 1995-aisiais, mergaitės buvo dar visiškai mažytės, o Skaidrė - liekna simpatiška trisdešimtmetė.
Viskas prasidėjo nuo paprasto pažinčių skelbimo, už kurio užkliuvo Skaidrės akis bevartant laikraštį. Turtingas, išsituokęs penkiasdešimtmetis norvegas Lietuvoje ieškojo žmonos. Vaikai - ne kliūtis. Rašyti angliškai. Žodžiu, tradicinis, niekuo neišsiskiriantis tekstas. Skaidrė, kuri, kaip minėjome, yra anglistė, nutarė dar labiau patobulinti šios kalbos žinias, tad ėmė ir išsiuntė į Norvegiją trumpą žinutę. Norvegas kuo skubiausiai atrašė. Taip jie kurį laiką bendravo laiškais. Skaidrė prisipažįsta net nenutuokusi, kad užsienietis Vilniuje - jau seniai, "savas" žmogus, kad turi čia ir kitokių interesų. Laiškuose žmogus užsimindavo, kad Norvegijoje yra laisvas, be įsipareigojimų, kad nemažai uždirba ir kad jo erdvus namas laukia šeimininkės. Užsienietis ne kartą pareiškė ketinąs išsivežti ir Skaidrę, ir jos vaikus. Žodžiu, mylėti, aprūpinti, padaryti tikra Norvegijos ponia. Skaidrė užsienietį vadino Hansu, nors iš tikrųjų jis yra Bjorunas Hansenas, gyvena Irondheimo mieste.
Skaidrė slapčia gal ir pasvajodavo pagyventi Vakaruose, todėl tęsė naudingą susirašinėjimą, bet Hanso atvažiuoti teigia neprašiusi. Tuo tarpu norvegas pasielgė savaip. Vieną dieną staiga atsidaro Skaidrės buto durys ir ant slenksčio išdygsta Hansas. Mokytoja tuo metu namuose buvo su anyta ir abiem dukterimis.
Jurijus - puikus operatyvininkas
Skaidrės dukrelių tėtis Jurijus tuo metu dirbo Lietuvos kriminalinės policijos greitojo reagavimo rinktinėje "Aras", su kolegomis dalyvavo daugelyje garsių "Aro" operacijų. Jis - Skaidrės vienmetis, nuo 16 metų užsiiminėja kultūrizmu. O potraukį uniformai paveldėjo iš senelio, kuris buvo karininkas ir 1942-aisiais žuvo mūšyje prie Maskvos. Taigi panašu, kad "Aro" pareigūnas savo moterį ir vaikus tada išgelbėjo nuo tikros bėdos.
Atvykus norvegui, Skaidrė pateko į keblią padėtį: į pasimatymą atvykęs užsienietis - vienas nepažįstamoje jam šalyje. Bent taip ji tada manė. Nori nenori reikėjo su juo pabendrauti, užimti, todėl abu nuvyko į kavinukę, paskui - pas Skaidrės draugę. Jurijų, aišku, žinia apie "svečią" trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kaip jiedu aiškinosi vėliau - šeimos reikalas. O va dėl užsieniečio - kita kalba.
- Dvi ar tris dienas Jurijus nevalgė, negėrė, tik išsijuosęs tyrė, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo Jurijaus mama. - Ir išsiaiškino, kas tas Hansas!
- Aš apie jį sužinojau tokių dalykų! - prisimena buvęs "Aro" pareigūnas. - Pasirodo, jis Skaidrę apgavo, kad visiškai nepažįsta Lietuvos. Kaip išsiaiškinau, Vilniuje jis turėjo butą, kur dažnai atvykdavo. Prakalbinau netgi jį nuolatos vežiodavusius taksistus. Man patvirtino, kad žmogelis sostinėje tikrai ne pirmą kartą, kad jie dažnai jį vežiodavo iš oro uosto į tuos namus.
Išsiaiškinęs norvego "konspiracinio" buto adresą, Jurijus ten aptiko jauną moterį ar merginą. Prisistatė esąs policininkas. Pasiteiravo, kas toks yra Hansas.
- O, tai mūsų šefas! - nedrįso nuslėpti paklaustoji. - Lietuvoje jį domina jaunos moterys ir vaikai.
Jurijus pajuto, kad greičiausiai bus susidūręs su prekiautoju žmonėmis. Jeigu Hansas Skaidrę ir dukteris būtų išsivežęs į savo šalį, tai, "ko gero, Skaidrei būtų kas nors nutikę, o vaikai būtų buvę parduoti". Taip mano Jurijus. Antraip dėl ko Hansas nuslėpė apie savo butą sostinėje, kodėl, kai Jurijus ėmė juo domėtis, kuo skubiausiai susirinko lagaminus ir movė iš šalies?
Nuo tos dienos apie Hansą nei jam, nei Skaidrei nieko neteko girdėti.
O dabar - "mūšis" dėl Švedijos
Kad anuomet Jurijus ją išgelbėjo nuo, kaip manoma, nusikaltėlio, Skaidrė labai džiaugiasi. Ji prašė ir "Akistatos" skaitytojoms pranešti, kad labai dažnai pažinčių skelbimai yra tik masalas naivioms lietuvaitėms. Jais labai dažnai užmaskuojami tikrieji užsieniečių tikslai - parduoti moterį kaip prostitutę. Taip galvoja per plaukelį pinklių išvengusi pedagogė. Tačiau Skaidrės svajonės apie užsienį vis dar neišblėsusios. Šį pavasarį ji susiruošė legaliai išvykti padirbėti į Švediją, tačiau Jurijus jai "visiškai be reikalo sutrukdė".
Skaidrė kurį laiką vasaromis yra dirbusi Švedijos ambasadoje, turi pažįstamų, kurie jai prižadėjo toje šalyje parūpinti legalų darbą. Pernai vieną mėnesį Skaidrė Švedijoje jau dirbo, parsivežė šiek tiek pinigų, todėl nutarė šiemet įsidarbinti legaliai ilgesniam laikui. Dar žiemą, sausio mėnesį, pradėjo su švedais susirašinėti, skambintis ir buvo visiškai tikra, jog netrukus dirbs turtingoje Skandinavijos šalyje. Kelionei atsidėjo pinigų iš savo, kaip mokytojos, už vasarą gautų atostoginių. Tuo tarpu Jurijus jau senokai ją atkalbinėjo nuo minties vykti į svečią šalį, mėgino išsiaiškinti būsimųjų darbdavių adresą. Ir še tau! Nors dėl kelionės su švedais jau seniai viskas buvo suderinta, šie staiga dingo kaip į vandenį ir visą mėnesį neatsiliepia į Skaidrės skambučius.
Kenčia dukros
Kai tėvai susipyko dėl Švedijos, Ievutei ir Julijai prasidėjo nelengvos dienos. Mat Jurijus, dabar gyvenantis su savo mama, pareiškė, kad Skaidrei išvykus prižiūrės tik vieną mergaitę. Ievutė, tarp gimdytojų kilus konfliktams, barniams, nesutarimams ir netgi isterijai, apsistojo pas tėtį. Julija likusi su mama. Taigi tėvas, norėdamas sutrukdyti Skaidrei išvykti, vis kartoja, kad antrosios mergaitės nepriims. Tačiau Skaidrė vyksta ne malonumų ieškoti, o sunkiai dirbti, todėl nori jaustis rami bent jau dėl Lietuvoje liekančių vaikų.
- Argi tai tėvas, argi tai močiutė, jeigu gali išskirti pametinukes seseris ir rūpintis tik viena? - "Akistatos" žurnalistės retoriškai klausė mokytoja. - Aš jau kreipiausi į Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybą, kad įsikištų. Aš gi ne kokia valkata, ne "gegutė", kuriai nerūpi vaikai. Kol dirbsiu Švedijoje, mergaitėms išlaikyti siųsiu alimentus. Tai nejaugi tėvas negalėtų jų abiejų prižiūrėti?
Jurijus šiuo metu dirba VRM Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Medininkų užkardoje.
Kaltas... skurdas
O dabar atskleisime priežastis, dėl kurių šią šeimą vis užgriūva nemalonios "užsienietiškos" istorijos ir dėl ko ji negali gražiai bei normaliai gyventi.
- Susituokėme 1990 metais. Iš meilės, - prisimena pedagogė Skaidrė. - Tačiau aš niekada neturėjau normalios šeimos. Nežinau, ką tai reiškia - gyventi šeimoj. Ir ne dėl vyro ar kokių kitų priežasčių, o todėl, kad niekuomet neturėjau savo kampo, namų.
Ištekėjusi Skaidrė persikėlė gyventi pas vyro mamą, į dviejų kambarių butą viename Vilniaus mikrorajone. Nors ir Skaidrė, ir anyta "Akistatai" tvirtino apie viena kitos sunkų charakterį, tai tik subjektyvios nuomonės. Iš tikrųjų sunku tikėtis, kad vienoje vonioje, prie vienos viryklės išsiteks dvi skirtingų kartų moterys, kad dėl nuolatinės trinties neskils kibirkštis. Pasikibirkščiavimai dažniausiai baigdavosi tuo, kad Skaidrė rinkdavosi ryšulėlius ir išvažiuodavo į kieno nors kolektyvinį sodą, kaimą ar išsinuomotą kampelį. Taip yra buvę ir esant nėščiai. Jurijus tai keliaudavo paskui Skaidrę, tai vėl sugrįždavo pas motiną. Prieš penkerius metus šeima oficialiai išsiskyrė, bet susitikinėja ir bendrauja iki šiol. Įsigyti nuosavą, atskirą, butą nei Jurijus negali iš policininko algos, nei Skaidrė - iš mokytojos. Pastaruoju metu Skaidrė nuomojosi butą, kuris jai per mėnesį atsieidavo maždaug 500 litų, o jos pajamos (sau ir dukterims) per mėnesį sudaro vos tūkstantį. 37 metų Skaidrė beviltiškai įstrigusi trečiajame universiteto kurse ir negali baigti mokslų, nes neužtenka pinigų už juos sumokėti.
- Švedijoje iš pradžių dirbčiau nuosavam butui (pavargau tokio amžiaus jaustis stumdoma kampininke), paskui - savo studijoms, gal pavyktų šį tą užgyventi ir būsimiems dukrų mokslams, - svarsto gyvenimo į ožio ragą riečiama pedagogė.
- O aš ją vis dar myliu, noriu, kad niekur neišvažiuotų, noriu būti kartu! - prisipažįsta Jurijus. - Aš noriu, kad ji žinotų, jog ją vis dar myliu. Tačiau jeigu ji į užsienį vis tiek išvažiuos, kantriai rūpinsiuosi abiem vaikais. Tik tegul labai gerai pagalvoja, ar dukros po daugelio mėnesių ją vis dar mylės...
Čia jau "Akistata" nieko nebegali pridurti. Ačiū Jurijui ir Skaidrei, dviem inteligentiškiems, vienas kitą mylintiems žmonėms, gyvenimo stumdomiems tarsi šachmatų figūros už nuoširdžiai papasakotą savo istoriją. Tik baisu darosi pagalvojus, kas atsitinka toms hansais ir bjornais patikėjusioms moterimis, kurių interesų negina Lietuvos "Aro" ar kiti pareigūnai.
