Sigitas STASAITIS
Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, dauguma civilinių bylų keliama dėl pinigų ir turto. Tačiau taip buvo ne visada. "Akistatos" korespondentas apsilankė archyve ir pavartė seniausias išlikusias civilines bylas. Pageltę nuo laiko 1945 - 1946 metais rašyti bylų dokumentai išsaugojo, kas tuometinei karą pergyvenusiai kartai labiausiai rūpėjo. Žiaurus buvo laikas, to meto civilinės bylos buvo šiurpesnės už dabartines kriminalines. Norėdamos tekėti už kito ar gauti pašalpą, našlės rašė pareiškimus, iš kurių matyti tragiški žmonių likimai.
Nužudytas dėl tautybės
Nors ir iškart po karo žmonės bylinėjosi dėl turto, tačiau krenta į akis, jog kone pusė pokario civilinių bylų - nustatyti mirties faktą. Ypač daug dėl to į teismus kreipėsi žydų.
"Šolimas Zamališekas, Iciko sūnus, iki karo okupacijos gyveno Pakruojo miestelyje, - ieškininiame pareiškime rašė jo dukra šiaulietė Eva Kraševič. - 1941 metais, vokiečių okupacijos metu, tėvas buvo suimtas, atgabentas į Šiaulių kalėjimą, tą patį mėnesį nuvežtas prie Kužių (Šiaulių r.) bažnytkaimio ir tenai sušaudytas".
Eva nenurodo, už ką buvo nužudytas tėvas, nes ir taip aišku - už tai, kad buvo "neteisingos tautybės"... Moters pareiškimą teismas nagrinėjo 1946-ųjų rugpjūtį. Formalumas formalumu, bet tvarka ir tuomet buvo. Patvirtinti ar paneigti pareiškėjos žodžius buvo pakviesti liudytojai, kurių tuomet buvo apstu.
Vienas iš pusantro tūkstančio
Kažkokia Stefa Kuprevičienė patvirtino, kad "Šolimas buvo suimtas kartu su sūnum. Pastarasis vėliau grįžo vienas ir kalbėjo, jog jie, visi jauni, buvo priversti kasti duobes, prie kurių šaudė senus ir ligotus, dirbti nebegalinčius žydus".
"1941-ųjų liepą tarnybos reikalais važiavau ir mačiau važiuojančias apie okupantų 10 mašinų, pilnų žydų ir lietuvių, - liudijo Stasys Petrauskas, pažinojęs Š. Zamališeką, kurį sulietuvindamas vadina Zamatiškiu. Kokias šis vyras ėjo pareigas prie vokiečių, byloje nenurodyta. Aišku viena, kad kažkokias nesvarbias, nes 1946 metais būtų pats buvęs ne liudytojas, o teisiamasis. - Tarp vežamųjų, mačiau, tikrai buvo ir Zamatiškis. Mašinoms sustojus prie tilto, Zamatiškis su manim dar atsisveikino. Mašinoms toliau pavažiavus girdėjau šūvius ir žmonių klyksmus. Manau, kad žmones ten sušaudė".
Ir tokių bylų - šimtai. Visos jos viena už kitą šiurpesnės.
"Visi mes, pusantro tūkstančio žmonių iš Kuršėnų, buvome nugabenti į Žagarę, - liudijo šiaulietis Jankelis Koganas byloje, kurioje giminaičiai norėjo gauti Motelio Kedlacho mirties liudijimą. - Sušaudymo metu aš pabėgau. Vokiečiai visus sušaudė, pabėgau aš vienas. Nežinau, kad kas dar, be manęs, būtų pabėgęs".
Nieko stebėtina, kad žydai bylose neužsimena apie genocidą. Ne kartą gyręs Hitlerį, Stalinas į žydus irgi žiūrėjo įtartinai. Po kelerių metų SSRS žymiausieji gydytojai žydai bus apkaltinti imperialistų užsakymu bandę nunuodyti sovietų šalies vadovus.
Mirtis tykojo net statybose
Šiaulietės Bronės Karkalienės vyras nebuvo žydas, tačiau karo metu, norėdamas išlikti ir nemirti iš bado, bandė laviruoti mėsmalėje ir pralošė. Keliose sausose našlės pareiškimo eilutėse telpa visas šiauliečio tragizmas: "Mano vyras Bronius Karkalis, gimęs 1920 metais, užėjus vokiečiams, 1943 metais stojo į vokiečių statybos batalioną savanoriu".
Deja, savanoris karo statybininkas kažkuo neįtiko pedantiškiems darbdaviams ir žuvo. Našlė kreipėsi į teismą tik dėl formalumų, kad galėtų ištekėti už kito.
"Kiek girdėjau, vyras kažkuo prasikalto, buvo išvežtas į darbo lagerius ir dingo be žinios. Apie jį neturiu žinių, tai turiu susiradusi kitą vyrą".
Byla plonutė. Joje - dar keli liudytojų parodymai apie tai, kad B. Karkalį kažkas matė Kaune 1944-ųjų pavasarį. Ir viskas.
Už priešišką politiką - mirtis
Antaninos Adomikaitienės vyras pasirinko kitą likimo ruletės spalvą, bet irgi pralaimėjo.
"Mano vyras Jonas Adomikaitis 1940 metais tarnavo Šiaulių miesto milicijoje ir 1941 metais traukėsi kartu su Raudonąja armija, bet nespėjo. Po trijų savaičių po vokiečių užėjimo jis drauge su kitais buvo partizanų atvestas iš Stačiūnų į Šiaulių kalėjimą, ką aš ir pati mačiau", - tvirtino našlė.
Su karo belaisviu vokiečiai nesiterliojo.
"Mačiau, kaip jį atvarė į policiją, iš policijos - į gestapą, paskui - į kalėjimą, kur sušaudė", - teisme paliudijo kažkoks šiaulietis S. Grigaliūnas.
"Mano vyras Antanas 1941 metų liepos pradžioje buvo areštuotas kaip tarybinis aktyvistas ir uždarytas Šiaulių kalėjiman, - kitoje byloje liudijo kita našlė, Felicija Lesnickienė. - 1941 liepos 10 dieną kartu su kitais areštantais iš Šiaulių kalėjimo išvežtas į Šiaulių valsčiaus Kapočių miestelį, kur sušaudytas".
Byloje buvo vienintelis liudytojas - partorgas. Jis patvirtino, kad amžinatilsį Antanas buvo paprastas mokytojas, agitavęs už sovietų valdžią. Na ir nelinksma buvo pedagogams prieš pusę amžiaus - mokiniams gyrusiuosius sovietinę tvarką sušaudė vokiečiai, aukštinusiuosius Lietuvos Nepriklausomybę ar... nieko negyrusiuosius kalino bei trėmė sovietai.
Išlikti neturėjo šansų
"Mano vyras Jonas Lukauskas kariškame dalinyje buvo politvadovas, - teismui rašė Bronislava Lukauskienė. Našlė nenurodo, kokios armijos karininkas buvo sutuoktinis, tačiau ir nereikia - politvadovai buvo tik vienoje pasaulio armijoje - Raudonojoje. - 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjus karui, vyras išvyko kartu su kariniu daliniu ir iki šiol iš jo neturiu jokių žinių.
"J. Lukausko motina pusę metų važinėjo po Sovietų Sąjungą ieškodama dingusiojo, tačiau nerado, tad galvojame, jog J. Lukauskas yra žuvęs", - lakoniškai paliudijo Jonas Galinis.
Nors žuvusysis buvo ne koks eilinis kareivėlis, o net neeilinis karininkas - vado pavaduotojas politiniams reikalams, - niekas našlės apie politruko žūtį neinformavo, nieko nepavyko sužinoti net varstant stalininių štabų bei archyvų duris.
Pasak statistikos, iš pradėjusiųjų kariauti nuo pirmosios karo dienos gyvų liko vos 5-8 procentai, todėl išgyventi visus 5 metus karo mėsmalėje J. Lukauskas praktiškai neturėjo šansų. Paėmę nelaisvėn, vokiečiai politrukus nedelsdami sušaudydavo.
Likimas atsiuntė bendrapavardį politruką
Simboliška - devintojo dešimtmečio viduryje Komunistų partijos Šiaulių komitetui vadovavo Jonas Lukauskas. Ar jis giminaitis žuvusiam politvadovui J. Lukauskui, sužinoti nepavyko.
Vartydamas karo aukų bylas net nustembi aptikęs aprašytus žuvusiuosius dabar įprastose eismo nelaimėse. Šiaulietis Ignas Urbonas kreipėsi į teismą, kad būtų juridiškai pripažintas jo žmonos Jadvygos mirties faktas. Mat 1942 metų liepos 7-ąją Igno žmona išvažiavo traukiniu į Vilnių ir žuvo traukiniui nusivertus. Liudytojas patvirtino, jog netoli Kėdainių traukinys buvo nuverstas nuo bėgių ir trys žmonės, tarp kurių - ir Jadvyga Urbonienė, žuvo. Įprasta manyti, kad sovietinių partizanų karo metu Lietuvoje kaip ir nebuvo, o teismui tada nebuvo įdomu ir byloje neužfiksuota, kas kaltas dėl traukinio katastrofos.
Pradingo tolimojoje Brazilijoje
Žmonių gyvybes glemžėsi ne tik karas, bet ir emigracija. 1946 metais šiaulietė Veronika Stanislauskienė kreipėsi į teismą, kad jos vyrą pripažintų mirusiu tolimojoje Brazilijoje: "1929 metais kartu su sutuoktiniu išvykome į Braziliją. Apsigyvenome San Paulo mieste. Deja, dėl per karšto tenykščio klimato pradėjau sirgti, nebegalėjau likti, tad 1931 metais grįžau į Lietuvą. Vyras liko uždirbti pinigų. Iš pradžių su sutuoktiniu ryšį palaikiau laiškais, tačiau 1938 metais jis nustojo rašyti. Apie savo vyrą daviau paiešką per konsulą ir per San Paulo draugijas, bet jokių žinių negavau".
Ši ir šimtai kitų našlių tuomet palyginti lengvai gavo sutuoktinio mirties ar dingusiojo be žinios liudijimus. Sovietinis teismas pripažino, kad žmones šlavė karas, emigracija ar katastrofos. Sovietai nenorėjo pripažinti tik jų pačios sistemos teroro aukų.
Tremtį laikė pasivažinėjimu
"Mano vyras 1941 metais buvo išvežtas į TSRS gilumą. Daugiau apie jį nieko negirdėjau", - teismui rašė Marcelė Vaičiulienė, taip pat prašydama mirties liudijimo, kad galėtų socialinę pašalpą kaip vieniša, netekusi išlaikytojo, moteris.
Šįkart sovietiniai teisėjai neskubėjo atjausti moters ir jai padėti.
"Jokių dokumentų ir liudytojų M. Vaičiulienė neturi, - išvadoje atmesti ieškinį konstatavo teisėjas. Išvada užbaigiama veidmainišku sakiniu, nenorinčiu pripažinti, kad dauguma tremtinių išvežti tikrai žūčiai: - Yra pagrindo manyti, kad ieškovės vyras grįš, nes daugelis grįžta, nors ir yra laikomi žuvusiais".
Žmonės, apie kuriuos rašoma archyvo bylose, beveik visi jau mirę. Jų gyvenimo tragedijos gyvos tik apdulkėjusiuose lakoniškuose archyvo dokumentuose.
