Mantas Lideikis
Kartais, dėl ko nors supykę, kitam palinkime: "Kad tu paspringtum!" Dažniausiai, be jokios abejonės, tuo tik išliejame susikaupusį įtūžį. Bet nevalia pamiršti ir to, kad toks palinkėjimas gali ir išsipildyti.
Paspringimas - gana dažnas reiškinys. Žinoma, jis ne visuomet turi baigtis taip, kad čia pat, su paskutiniu kąsniu, iškeliautume pas Abraomą. Nors ne vienu atveju panašiai ir nutinka.
Medikai paspringimu vadina kvėpavimo takų užsikimšimą bet kuriuo kietu daiktu. Anot Kauno klinikų gydytojo anesteziologo-reanimatologo Vinco Sabaliausko, tai iš tiesų labai pavojinga situacija, dažniausiai pasitaikanti gana netikėtai ir pačioje netikėčiausioje vietoje.
Štai visai neseniai užspringusi šašlyko kąsniu 56 metų moteris iš Salantų miestelio mirė savo dukterų akivaizdoje. Nelaimė nutiko šeimos šventės metu. Netikėtai pradėjusiai dusti moteriai nieko negalėjo pagelbėti ir visos trys jos dukterys medikės - dvi iš jų slaugytojos, trečioji mokosi būti gydytoja. Kad išgelbėti paspringusiosios gyvybę, nepajėgė ir atvykę greitosios pagalbos medikai.
Vienoje iš Ukmergės įmonių savo darbo vietoje aptiktas nebegyvas sargas. Įmonėje sargavęs 21 metų vyras sveikata nesiskundė. Maždaug po pusvalandžio išsiskyrimo jį aptiko taip pat drauge budėjęs ir įmonės teritorijos išėjęs apžiūrėti kitas sargas. Tuo tarpu pasilikusysis budėtojų būdelėje nutarė užkąsti ir paspringo maistu.
Per iškylą Kėdainių rajone valgydamas šašlyką taip pat užspringęs mirė ir kitas jaunas vyras.
Pasak V. Sabaliausko, tai dažna ir tipinė situacija.
Lengvai - tai yra atkosimai - paspringę esame kiekvienas. Tikriausiai tai yra tekę patirti tuomet, kai geriant vandenį ar kitą skystį, šis patenka, kaip sakoma, ne į tą gerklę. Tuomet kurį laiką iš tiesų akyse aptemsta, kol atsikosėji. Bet čia tik skystis. Kur kas sudėtingiau, kai į kvėpavimo takus patenka kietesnis turinys.
Gydytojas tikino, jog labai dažnai paspringimams įtakos turi ne kas kitas, kaip mūsų valgymo kultūra. Be abejonės, tam įtakos gali turėti ir atitinkamos ligos, tačiau didžioji dalis visų su tuo susijusių nelaimių tenka sveikiems, darbingiems žmonėms.
Dažniausiai paspringstama sunkiai sukramtomu, dideliais kąsniais ryjamu maistu. Pavyzdžiui, šašlyku ar lašiniais. Mūsų kraštuose tikrai nedaug terasime žmonių, mokančių tinkamai paruošti šašlyką. Dažniausiai - tai ant ugnies iškepta stambiais gabalais sukapota mėsa. O dažno lietuvio valgymo kultūra ne itin skiriasi nuo laukinio - kuo daugiau ir kuo greičiau. Tad ne vienas stengiasi praryti kuo didesnį kąsnį ir prisikiša pilną burną.
Anot V. Sabaliausko, jau vien tai yra gana nemažos prielaidos užspringimui. Kadangi didelį kąsnį sunku sukramtyti, gyslotos mėsos plėvės gali "užstrigti" tarpudančiuose ir taip dalis kąsnio jau keliauja į skrandį, o dalis tebelieka burnoje. Tokiu atveju ima spazmuoti ryklė, žmogus pradeda dusti. Nesuteikus pagalbos, gresia ir mirtis. Tačiau šiuo atveju, anot gydytojo, teikti pagalbą nėra sudėtinga - pražiodęs ištraukei kąsnį, ir viskas.
Kur kas sudėtingiau, kai toks kąsnis pakliūna "ne į tą gerklę". O taip nutikti gali, kai valgant kalbama, o dar blogiau - juokiamasi ar dainuojama.
Kalbant ar juokiantis būtina kvėpuoti. Žmogaus jau tokios fiziologijos, kad rydamas kąsnį, įkvėpti negali. Taip yra dėl to, kad kvėpavimo takus pridengia vadinamasis antgerklis, kurio paskirtis ir yra nuo pašalinių objektų apsaugoti gilesnius kvėpavimo takus. Kalbant ir juokiantis reikia nuolat įkvėpti - antgerklis atsidaro, o neprarijus kąsnio traukiant orą, nieko nėra paprasčiau, kaip tam kąsniui įšvilpti drauge su oru į plaučius ir slysti kuo giliau. Tai jau itin pavojinga situacija. Čia net ir laiku teikiama pagalba gali būti neefektyvi. Be to, viskas įvyksta labai greitai, žmogus beveik po akimirkos netenka sąmonės, sunku yra suprasti, kas jam iš tiesų nutiko. Kartais kąsnį pavyksta atkosėti, tačiau daugeliu atvejų neapsieinama be pagalbos.
Aplinkiniams labai svarbu nesutrikti. Pirmas veiksmas - kumščiu stipriai suduoti tarp menčių. Toliau gelbėjantysis paspringusįjį iš už nugaros abiem rankom apglėbia po krūtinės ląsta, maždaug toje vietoje, kur baigiasi šonkauliai, ir visa rankų jėga stipriai spustelėja. Tas spustelėjimas turi būti stiprus ir staigus, nes tik taip plaučiuose esantis oras sugebės išstumti lauk svetimkūnį. V. Sabaliauskas tvirtina, jog šį gelbėjimo veiksmą būtina atlikti tiksliai, antraip nesulauksime norimo efekto.
Visgi, anot mediko, ši situacija ir jos sprendimas aiškiausiai atrodo tik apie tai kalbant, tuo tarpu konkrečiose aplinkybėse yra labai daug įvairiausių veiksnių - kada bus pastebėta, kad žmogus paspringo, koks paspringusiojo kūno svoris ir kt. Ypač sudėtinga pagalba, kai žmogus suglemba netekęs sąmonės. Tada jį reikia bandyti gelbėti kaip ištrauktą skenduolį, priklaupus ir persimetus sau per kelį taip, kad liemuo nusvirtų žemyn, stipriai kumščiu smogiant tarp menčių.
Todėl gydytojas nejuokaudamas sako, jog daug lengviau yra nepaspringti, negu paspringusįjį gelbėti.
Ypač pavojingas paspringimas vėmalais. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių mirčių užspringus. Ši paspringimo rūšis ypač sudėtinga dėl to, kad į kvėpavimo takus patenka ne tik nesuvirškinto maisto gabaliukai, bet ir skrandžio rūgštis. Įkvėpta į plaučius ji pradeda ardyti plaučių audinį, ir jei žmogus nemiršta užspringęs, komplikuojasi įvairiausiomis sunkiomis būklėmis. Vėmalais dažniausiai užspringsta, be jokios abejonės, pergėrę svaigalų ar prisileidę narkotikų žmonės, kai guli aukštielninki. Todėl, kad taip neįvyktų, reikia pasirūpinti tokius paguldyti ant šono.
Anot vaikų klinikos gydytojos Elvyros Paplauskienės, paspringimas - nereta problema ir tarp mažųjų mūsų šalies gyventojų. Tačiau dažniausiai čia nemaža atsakomybė turėtų tekti ir vaikų tėvams. Ypač pavojingas laikotarpis yra nuo kūdykystės iki 3-4 metų amžiaus. Vaikai springsta daug kuo - atpiltu skrandžio turiniu, įvairiausiais daiktais. Mažyliai, vos pradėję ropinėti ir vaikščioti, be galo viskuo domisi, o pasaulį pažįsta liesdami ir ragaudami daiktus. Tad tokio vaikučio rankose atsidūręs bet koks nedidelis daikčiukas netrukus gali keliauti į burną, o iš ten - į kvėpavimo takus. Vyresniems vaikams, kurių akys net žiba išvydus kokį skanėstą, nepatartina duoti čiulpti ledinukų, kuriais lygiai taip pat galima nesunkiai paspringti. Daug judantys ir besijuokaintys vaikai, susimetę į burną ledinukus, nulekia dūkti ir tai gali baigtis nelaime. Seilių suvilgyti tokie saldainiai tampa labai slidus, o be to, dar ir lipnūs - įstrigusius kvėpavimo takuose, tokius svetimkūnius iškrapštyti yra labai sunku.
Vaikas gelbėjamas sugriebus už kojų ir pakėlus jį žemyn galvą, kartu pakankamai stipriai smūgiuojant tarp menčių. Anot medikų, toks gelbėjimo būdas, bent jau vaikams, kurių kvėpavimo takai yra kur kas elastingesni, dažnai pasiteisina - svarbu laiku sureaguoti.
O kad neįvyktų tokia didelė nelaimė, patartina būti atsargesniems - saugoti vaikus ir pasisaugoti patiems. Maistą gerai sukramtyti, valgant nesijuokti, nekalbėti ir nedainuoti, neryti dideliais kąsniais. Tada visai tikėtina, jog pernelyg ankstyvos mirties su paskutiniu kąsniu burnoje pavyks išvengti.
