Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Ačiū Dievui, likimui ir, žinoma, medikams, išgelbėjusiems mano Juozuką, - apsipylusi džiaugsmo ašaromis, nusišypsojo ukmergiškė Vitalija, nė trumpam neišeinanti iš rajono ligoninės traumatologinio skyriaus palatos, nė per žingsnį neatsitraukianti nuo vyro lovos. - Vien pagalvojus, kad galėjau vyro jau nebeturėti, kūnu perbėga šiurpuliai...
Motinai pritariamai linkčiojo ir šalimais įsitaisęs vienturtis Muleronkų sūnus Ramūnas.
Iš tiesų, Juozas Muleronka (59 m.) gali pagrįstai manyti liepos 26-osios popietę gimęs antrąkart. Mat tą dieną, apie 15 valandą, šį vyrą kiaurai perskrodė žaibas, tačiau rajono ligoninės reanimacijos skyriuje nelaimėlis (o gal priešingai - laimingas žmogus!?) atsigavo!
Tai, kad šeštą dešimtmetį bebaigiantis ukmergiškis išsikapstė iš nelauktai netikėtai užklupusios mirties gniaužtų, žmona Vitalija laiko didžiausia ir pačia brangiausia artėjančių jųdviejų bendro gyvenimo dvidešimtųjų metinių dovana. Šią iškilmingą sukaktį sutuoktiniai ruošiasi atšvęsti rugpjūčio 9-ąją.
- Dieve, toks geras Juozas - kad dar tiek pat metų Dievulis leistų kartu pragyventi, - vėl susigraudino ponia Vitalija...
Namų nepasiekė
Tą popietę Juozas Muleronka, baigęs darbą šaltkalvių ceche Kauno gatvėje veikiančioje "Vienybės" įmonėje, susiruošė į namus. Vos vyriškis iškėlė koją už įmonės teritorijos, ėmė pliaupti lietus. Žmogelis dar mintyse pasvarstė, ar nevertėtų grįžti atgal ir lukterėti kelias minutes, kol liūtis praeis, tačiau apsigalvojo. Esą gal greitai į stotelę atvažiuos autobusas... Tačiau kuo toliau, tuo smarkiau lijo, pakilo vėjas, ėmė žaibuoti, kartą čia pat trenkė perkūnas... Per keliolika sekundžių kone iki paskutinio siūlo spėjęs permirkti ukmergiškis dar žvilgterėjo į čia pat esančią "Norfos" parduotuvę, pamanė, kad joje galėtų pasislėpti nuo lietaus, tačiau nusprendė, jog jau nėra ko slėptis, ir taip visas šlapias... Juozas stabtelėjo po prie pat gatvės augančiu medžiu ir... prarado sąmonę.
- Aš to žaibo nei akyse mačiau, nei kokį nors trenksmą girdėjau, - kitądien "Akistatos" žurnalistei prisiminė Juozas Muleronka. - Atsigavau palatoje ir ilgai nesusigaudžiau, kur esu, kas man atsitikę, kodėl taip skauda galvą ir vieną ranką per sąnarius... Kai viską supratau, net susigraudinau... Vis dėlto koks, žmogus, esi bejėgis prieš galingą gamtos stichiją...
Juozas Muleronka negalėjo atsistebėti, kaip žaibas nusitaikė į jį, stabtelėjusį ties žemesniu medžiu, jei visai čia pat augo daug didesni, be to, už kelių metrų į žemę buvo įkastas sulig medžiais didumo metalinis gatvės apšvietimo stulpas...
Gaivino dvi felčerės
Pranešimą į Ukmergės greitosios pagalbos stoties dispečerinę apie žaibo nutrenktą vyrą perdavė atsitiktiniai žmonės. Tie patys, matyt, paskambino ir į policiją. Kaip vėliau prisiminė felčerė Anelė Pečiulienė ir vyresnioji felčerė Judita Matonienė, išgirdus apie tokią nelaimę, į įvykio vietą reikėjo lėkti žaibo greičiu, mat tokiais atvejais brangi kiekviena sekundė...
Anot medikių, dar niekada nebuvo tekę regėti tokios stiprios liūties - vanduo šaligatviais šniokštė upeliais... Žinodamas, kurioje Ukmergės vietoje guli žaibo nutrenktas žmogus, greitosios pagalbos automobilio vairuotojas lėkė įsijungęs ir švyturėlius, ir garsinius signalus, tik, labai gaila, kiti vairuotojai to arba negirdėjo, arba nenorėjo matyti ir girdėti - kaip niekad vangiai traukėsi iš kelio...
Pakeliui felčerės susitarė, kuri ką darysianti... Iššokusias iš automobilio abi jas lietus kaip mat permerkė kiaurai, tačiau ne tai esą buvo galvoje... Nukentėjėlio vyzdžiai - dar neišsiplėtę, juntami pavieniai širdies dūžiai, žmogus dar kvėpčioja, tad vilčių atgaivinti yra! Felčerės iškart ėmėsi darbo: viena tiesiog per kelnes suleido reikiamų vaistų (ekstra atvejais taip ir patariama elgtis), o kita puolė daryti širdies masažą, atstatinėti kvėpavimą... Padedant į nelaimės vietą atskubėjusiems policijos pareigūnams, nukentėjėlis buvo įkeltas į greitosios pagalbos automobilį ir visu greičiu (aišku, toliau intensyviai reanimuojant) - į ligoninę... Pakeliui per raciją buvo susisiekta su kolegomis ir paprašyta, kad sunkiai traumuotą nukentėjėlį priėmimo skyriuje jau būtų pasiruošusi sutikti reanimatologų brigada. Kaip minėta, toliau intensyviai gaivinamas Juozas Muleronka reanimacijos skyriuje atsigavo...
- Visa laimė, kad tuo laiku ligoninės kieme stovėjo greitukės automobilis ir kad greitosios pagalbos stotyje buvome dviese, - neslėpė džiaugsmo felčerės Anelė Pečiulienė ir Judita Matonienė. - Mat jei būtų reikėję ieškoti į kitą iškvietimą išvykusio greitosios automobilio arba jei žaibo nutrenkto vyro būtų važiavusi gaivinti viena felčerė, šansų jam išgyventi būtų likę dar mažiau... Juk tokiais atvejais reikalingos mažiausiai keturios rankos - ir leisti vaistus, ir daryti širdies masažą, ir pasirūpinti skubiu ligonio transportavimu...
Nudegino visą kūną
Pasak kilnią pareigą atlikusių medikių, ant žemės be sąmonės rastas gulintis žmogus buvo smarkiai apdegęs. Ypač apsvilusi krūtinė - iš marškinių likusi tik apykaklė... Žiojėjo atviros kraujuojančios žaizdos... O kaklas, veidas, rankų, liemens bei kojų oda buvo melsvai pilka - lyg ištepliota suodžiais... Aplink jautėsi stiprus svilėsių kvapas...
Felčerės pamatė ant vyriškio kūno žaibo paliktas ryškias žymes: ant kairiosios peties buvo tarsi išpieštas maždaug pusės centimetro pločio apskritimas (tai vieta, per kurią žaibas į kūną įėjo), o dešinės kojos nykščio pagalvėlėje likusi kiek mažesnio skersmens pilka dėmelė rodė, kurioje vietoje ugnies kamuolys, perskrodęs visą kūną, išėjo...
Nei 33 metus greitosios pagalbos stotyje dirbanti Anelė, nei dešimt metų baltą chalatą vilkinti Judita neprisiminė, kad kada nors anksčiau būtų tekę suteikti pirmąją pagalbą žaibo nutrenktam žmogui. Jiedvi sakė vakare paskambinusios į reanimacijos skyrių ir sužinojusios, kad vyriškis jau atsigavęs, kad jo būklė - gerėja... Tai išgirdus, širdyje esą pasidarė nenusakomai lengva, gera ir ramu...
Nuo žaibo - kuo toliau
Šiųmetę vasarą Lietuvos padangę itin dažnai nutvieskia žaibai, griaudi perkūnas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Analitinio skyriaus viršininkas Giedrius Druktenis informavo, jog šiemet nuo žaibo iškrovos jau kilo 28 gaisrai, arba beveik dvigubai daugiau nei per tokį patį praėjusiųjų metų laikotarpį. O štai apie žaibo nutrenktus ar sužalotus žmones nei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nei Policijos departamentas žinių neturi. Kaip pavyko išsiaiškinti, mažiausiai vienas žmogus šiemet tapo žaibo auka - birželio mėnesį laukuose Plungės rajone, prie pat Rietavo bažnytkaimio, buvo rastas žaibo nutrenktas ūkininkas Alfonsas Leminauskas (65 m.). Anot kaimynų, per lietų žmogelis išėjo perkelti galvijų ir namo nesugrįžo. O žaibavo tuo metu, girdi, visai nesmarkiai...
Žaibas - tai galinga elektros srovės iškrova. Perkūnijos metu atmosferoje susidaro didžiuliai elektros išlydžiai, lydimi šviesos blyksnių (žaibų) ir garso (griaustinio). Laiko tarpas tarp blyksnio ir garso rodo, kokiu atstumu esame nuo elektros išlydžio. Kartais pastebimas žaibas, bet negirdima griaustinio. Tuomet galima teigti, jog elektros išlydis vyko maždaug už 20 ar dar daugiau kilometrų. Jei laiko tarpas tarp žaibo plykstelėjimo ir griaustinio sududenimo yra mažesnis nei 10 sekundžių, elektros išlydis esti vos už poros kilometrų. Kartais ir žaibas pastebimas, ir griaustinis išgirstamas vienu metu - vadinasi, elektros išlydis įvyksta visai šalia, o tai reiškia, jog esame ypač pavojingoje vietoje.
Dauguma žaibo išlydžių susidaro tarp debesies ir žemės arba tarp skirtingai įelektrintų debesų ar to paties debesies atskirų plotų. Tokie žaibai vadinami linijiniais. Yra ir kamuolinių žaibų. Tai švytintys arba kibirkščiuojantys 10 - 20 cm skersmens ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Kamuoliniai žaibai išsilaiko vieną ar dvi minutes, juda be garso ir gali pro plyšius patekti į patalpas, jose susprogti. Kamuoliniai žaibai būna baltos, mėlynos arba oranžinės spalvos. Būtent kamuolinių žaibų veikla yra nenuspėjama, be to, jie yra kur kas mažiau ištirti, nei linijiniai.
Perkūnijos metu būtina imtis saugos priemonių
Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovo G. Druktenio, perkūnijos metu jokiu būdu negalima stovėti aukštose vietose, po medžiais (ypač pavojingi - eglė, pušis, topolis, ąžuolas, kiek mažiau - beržas ir klevas), arti vandens. Geriausia pasislėpti krūmuose - nėra duomenų, kad žaibas kada nors būtų trenkęs į krūmus.
Pamačius kamuolinį žaibą, reikia iškart sustoti, nes jis juda pagal oro sroves ir judėdamas žmogus tokį žaibą gali tiesiog pritraukti prie savęs.
Ypač pavojinga žaibuojant ir griaudžiant perkūnui slėptis po aukštu statiniu, būti šalia metalinio aptvaro ar elektros tiekimo linijos, dirbti žemės ūkio darbus atvirame lauke. Negalima rankose laikyti metalinių daiktų ar liesti metalines konstrukcijas. Kol perkūnija praeis, patariama atsisėsti (bet neatsigulti!) dauboje, šlaito papėdėje.
Jei pajutote, kad ėmė dilgčioti odą ir pradėjo riestis plaukų galiukai, žinokite, jog pavojus - ypač didelis. Tuomet pasistenkite sumažinti trauką: pritūpkite, palenkite galvą, žemę stenkitės liesti tik pirštų galiukais, rankas padėkite ant kelių.
Žaibui pataikius į automobilį, traktorių ar kitą žemės ūkio padargą, viduje sėdėję žmonės paprastai nenukenčia. Tačiau pasitaiko, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo trumpam apsvaigsta, tad gali kilti avarijos pavojus. Todėl važiuojant perkūnijos metu geriausia stabtelėti ir palaukti, kol nustos žaibuoti.
Perkūnijos metu esant pastate (troboje, biure, bute ir pan.), ypač jei jis neapsaugotas žaibolaidžio, negalima naudotis elektros prietaisais (žiūrėti televizorių, dirbti kompiuteriu), kalbėti telefonu (taip pat ir mobiliuoju), liesti vandentiekio kranus, maudytis duše, stovėti šalia dūmtraukio, krosnies ar stambių metalinių daiktų. Kitaip sakant, reikia vengti visko, kas gali turėti stiprų elektros krūvį. Kad žaibuojant kamuolinis žaibas nepatektų į pastato vidų, reikia uždaryti langus, orlaides, duris, dūmtraukius (tuomet patalpose nesusidarys skersvėjis). Ventiliacijos angas patartina uždaryti įžeminta metaline gardele.
Beje, pasitaiko, kai žaibas trenkia visai ne į aukščiausią vietovės tašką (statinį, medį ar pan.), o netoliese augantys aukšti medžiai ne visada trobesius apsaugo nuo žaibo.
Specialistų teigimu, patikimiausia priemonė pastatus apsaugoti nuo žaibo išlydžių - žaibolaidžių įrengimas. Tačiau patartina, kai žaibolaidžius įrengtų specialistai (netinkamai įrengtas žaibolaidis gali neapsaugoti nuo nelaimės), be to, šiuos prietaisus reikia kasmet tikrinti.
Reikėtų atminti, jog žaibolaidis apsaugo nuo gaisro, esant žaibo išlydžiams, bet neapsaugo pastato viduje esančios elektroninės aparatūros nuo trumpalaikių įtampos padidėjimų. Didžiausią grėsmę tokiai aparatūrai kelia tiesioginis žaibas, tačiau pavojingi ir pusantro kilometro atstumu susidarantys žaibo išlydžiai. Todėl patartina įsirengti ir papildomą, specialią įrangą.
Žaibo sukeliami simptomai ir pirmoji pagalba
Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai - dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar kito aukšto objekto (pagrindinių žaibo taikinių).
Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas.
Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Pasitaiko, kai, trenkus žaibui, lūžta kaulai, pažeidžiamas stuburas.
Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko). Atgaivintam žmogui gali būti sunku pajudinti kojas, sunkiausiais atvejais gali išsivystyti nuolatinis kojų paralyžius. Kartais prarandama kalba, sutrinka orientacija, išsivysto šokas.
Žmogų nutrenkus žaibui, reikia kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Kol medikai atvyks, reikia patikrinti nukentėjėlio pulsą ir, jei jis neužčiuopiamas, nedelsiant pradėti daryti širdies masažą. Jei širdis plaka, visą laiką, kol atvyks greitoji, būtina daryti dirbtinį kvėpavimą.
Kai kas klaidingai mano, jog žaibo trenktą nukentėjėlį negalima liesti rankomis. Nesibaiminkite, tai nė kiek nepavojinga. Drąsiai jį pakelkite nuo žemės ir nuneškite į saugesnę vietą (jei perkūnija dar nesibaigė) arba čia pat maždaug 20 - 30 cm pakelkite kojas, atlaisvinkite kvėpavimo takus, apklokite.
Beje, medikus reikia kviesti net ir tuo atveju, jei žaibo paliestas žmogus - kalba, yra sąmoningas (mat neaišku, ar žaibas nepakenkė vidaus organams).
Kaip žinia, žaibo iškrovos įtampa siekia iki 100 milijonų voltų, o maksimali srovės jėga - apie 200 tūkstančių amperų. Tačiau nemaža dalis žaibo smūgį pajutusių žmonių, laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą, išgyvena. Tai dėl to, jog žaibo srovė, skirtingai nei mūsų naudojama elektros srovė, nėra kintanti, vadinasi, ir ne tokia pavojinga. Be to, žaibo smūgis trunka labai trumpai, todėl žmogaus organizme nespėja susiformuoti elektros srovės grandinė.
