Jonas Mileris - žmogus su šakėmis
Susidūręs su valdininkų savivale ne vienas šiaulietis palinki: "Kad jus kur Mileris su šakėmis!". Ne šiaip sau 52 metų antros grupės invalidas statybininkas Jonas Mileris įgavo tokį populiarumą. Pasipiktinęs konservatorių politika kartą jis išmalė šios partijos būstinės langą. Protestuodamas prieš Telekomo, kurį kažkada pats statė, kainų politiką J. Mileris į šios bendrovės kontorą atėjo su šakėmis ir tapo vietine įžymybe, jo akcija parodyta net užsienyje. Dabar "žmogus su šakėmis" žada kurti naują politinę partiją, savo turtą apsaugoti užnuodytomis strėlėmis. Visa tai jis mielai pasakoja "Kranklio" skaitytojams.
- Pirmą kartą apie jus Lietuvos žiniasklaida prabilo prieš porą metų. Nuo ko pradėjote?
- 1999-ųjų pavasarį paskambinęs į vietinę konservatorių būstinę priminiau, jog Prezidentas V. Adamkus kritikavo G. Vagnorių. Klausiau, ar jie nesiruošia sutramdyti suįžūlėjusio bendrapartiečio. O jie tik mykia, sako, jis tinkamas, protingas, ūkiškas.
"Na jei jūs taip, - pagąsdinau. - Pakalbėsim griežčiau". Pažadėjau kitą dieną išmalti būstinės langus.
- Ar perspėjote kurią valandą?
- Taip, trečią valandą po pietų, todėl atėjęs radau lūkuriuojančius du policininkus. Mačiau, kad grasinimais nepatikėta, nes policininkai buvo pakviesti tik dėl visa pikta ir manęs nepažino. Nepastebėtas priėjęs norėjau dėti konservatoriams į langus iš akmens, tačiau persigalvojau, tik kepšt ranka per langą, vienas stiklas ir pažiro. Atsipeikėję policininkai mane kad griebs, įgrūdo į "viliuką" ir nuvežė į komisariatą, po to į nuovadą.
- Kuo baigėsi tokia drastiška kova prieš G. Vagnorių?
- Nuovadoje surašant protokolą sužinojau, jog konservatoriai pareiškė 142 litų nuostolį.
"Nieko sau, - ėmiau garsiai protestuoti ir skaičiuoti. - Jie dar siekia pasipelnyti! Manęs, seno statybininko, neapšausi - ten buvo pats pigiausias 3 milimetrų storio, vos gero kvadratinio metro dydžio stiklas. Antrojo to lango stiklo aš specialiai neišdaužiau. Taigi visa žala - 14 litų su įstatymu. Iš kur vos ne pusantro šimto?"
Kai tai išsakiau, policininkai skambino, tikslinosi. Kiek supratau konservatoriai nebenorėjo skandalo ir nuostolių atlyginimo visai atsisakė.
Po kelių dienų nuovadoje man pakišo pasirašyti protokolą, kad esu baudžiamas 300 litų bauda. Aš vėl ne, sakau nepasirašysiu, nes praėję terminai. Tai išgirdęs policininkas nubėgo pas viršininką tartis. Grįžęs sako, jog esu oficialiai įspėjamas, liepė daugiau nebedaužyti.
- Įbauginęs konservatorius, ėmėtės Telekomo?
- Aš savo rankomis Šiauliuose stačiau Telekomo pastatą, todėl negalėjau tylėti sužinojęs, jog naujieji savininkai ėmė vogti - tarkim pakalbi porą sekundžių, o ima už visą minutę. Vasario mėnesį parašiau atvirą laišką. T. Parmos prašiau baigti apvaginėti, antraip pažadėjau prieš Telekomą imtis žiaurios akcijos. Paramos ginant nuo vagių tame laiške prašiau ir V. Adamkaus. Toliau dar gražiau. Šią vasarą Telekomas savavališkai įsivedė tvarką imti abonentinį mokestį į priekį. Rugpjūtį gaunu 104,44 litų Telekomo sąskaitą. Nuėjęs į Šiaulių Telekomą pirmiausiai pareiškiau, jog iš anksto už dar nesuteiktą paslaugą nemokėsiu, taip pat paprašiau pokalbių išklotinės, nes įtariau, jog man priskaičiuota ir nebūtų pokalbių. Kažkokia darbuotoja sąskaitoje nubraukė 25,42 lito, tekštelėjo štampuką, tačiau pasirašyti atsisakė. O išklotinės man visai nedavė, teisindamiesi, kad sugedęs kompiuteris. To jau buvo per daug.
"Na gerai, - pagąsdinau. - Ateisiu penkioliktą valandą su šakėmis!"
- Ar Telekomo darbuotojai išsigando?
- Ne, nepatikėjo, nes man atėjus buvo vieni žurnalistai ir nė vieno policininko.
- Ar aštrias šakes pasiėmėte?
- Žinojau, kad policija atims, tai pasiėmiau prasčiausias, su nulaužtu ražu. Ėmiau šakės kotu belsti į Telekomo duris reikalaudamas teisingumo.
- Ar išmalėte tiems nedorėliams stiklus, ar ką nors subadėte?
- Ė, ne. Aš ne esktremistas, badyti žmonių iš viso nesiruošiau, tik pasibelsti. Šakės buvo simbolis. Tačiau Telekomo durys modernios, brangios, su storu stiklu. Iš karto primečiau, jog jį išdaužus man protestas brangiai kainuos. Tad beldžiau kotu ir taikiau ne į stiklą, o į durų rėmą. Triukšmo daug, korespondentai tik fotografuoja, o nuostolių nulis. Gerai.
Po to mano akciją su šakėmis parodė ne tik visi mūsų kanalai, bet ir kažkuri Rusijos televizija.
- Ar dėl televizijos buvo verta protestuoti?
- Ne, pasiekiau nemažai. Aš savo akciją su šakėmis surengiau prieš pat vyriausybės derybas su Telekomu. Manau, A. Brazauskui įdaviau šiokį tokį kozirį deryboms: "Žiūrėkit, liaudis jau už šakių..."
- Anoks čia koziris - vienas su vienomis šakėmis be ražo.
- Nesakykit, pats A. Parma po to pripažino, jog "mes masinių protesto akcijų mes nebojame, tačiau į pavienių žmonių nuomonę dera atsižvelgti". Žinau, kad išlošė ir paprasti žmonės.
- Ką gi?
- Viena mano pažįstama gavo 142 litų Telekomo sąskaitą. Ji nuėjo, pakėlė triukšmą ir pagrasino pažįstanti Joną su šakėmis. Tai jai tuoj pat perskaičiavo, liko 68 litai. O kita mano pažįstama besiilsėdama Palangoje gavo 240 litų sąskaitą. Iki mano akcijos su ja niekas Telekome nekalbėjo. Po šakių įsiklausė, tikrino, perskaičiavo. Liko, berods, 170 litų. Iš esmės, žinoma, pasaulis neapsivertė.
Suprantu, kad T. Parma čia niekuo dėtas - kokiomis sąlygomis mūsiškiai pardavė, tokiomis jis ir naudojasi. Štai paskutinė mano Telekomo sąskaitą 131 litas už du mėnesius. Kurioje pasaulyje esat matę, kad už telefoną minimalaus gyvenimo lygio (1 MGL - 125 Lt, red. past.) sumos neužtektų?
- O kaip šįkart policijoje? Ar pavyko vėl atsipirkti įspėjimu?
- Na ne, antrą kartą man paskyrė 100 litų baudą. Tačiau kol ją išrašė, tris valandas tampė po komisariatus, nuovadas, tarpusavyje aiškindamiesi, kas turi rašyti, kas bausti, kur vežti.
- Girdėjom ir po to kažkokią akciją rengėte?
- Pinigų baudoms aš neturiu, tačiau nenorėjau, kaip M. Murza, sėdėti areštinėje ir tapti našta visuomenei. Nuėjęs į savivaldybę norėjau pasiūlyti, kad vietoje baudos aš geriau atidirbčiau viešųjų darbų - pavyzdžiui gatvėje nugenėčiau medžių šakas, užstojančias kelio ženklus. Tai ką jūs manot - einu per kabinetus, pusė jų užrakintų, koridoriuose kava kvepia, o niekas nieko nesprendžia. Šiaulių merė V. Stasiūnaitė tada atostogavo, tai darbas savivaldybėje sustojęs. Buvau jau paruošęs ketverias šakes ir savivaldybei. Tačiau spjoviau ir draugų padedamas nugenėjau šakas prie vienos mokyklos, nes artėjo rugsėjo pirmoji ir vaikams būtų buvę nesaugu eiti per gatvę. Nežinau, ar tą darbą užskaitys vietoje baudos.
- Girdėjau jus kalbino ir M. Murzos pasekėjai prisišlieti.
- Buvo. Sušlubavus širdžiai atsiguliau ligoninėn. Tai atėjo M. Murzos atstovas ir atnešė kvitą, kad jų mitinge surinkta 100 litų, kurie sumokėti kaip mano bauda. Kalbėjo, kad jungiasi keturios panašių pažiūrų partijos, ragino prisišlieti, sakė: "Būsim jėga". O aš ne, man nepatinka, kad jie kelia nacionalinį klausimą be to daug tuščiai liežuviais mala. Pavyzdžiui M. Murza mitinge rėkė: "Stasiūnaitė vagis!" Tai pasakyk, ką pavogė, ko nepadarė, už ką konkrečiai turi atsakyti - tada būsi vyras, o ne pliurpalas. Štai, pavyzdžiui, Šiaulių valdininkai nesurinko popierių ir nuplaukė užsienio finansuojama 800 000 litų programa ekologinėms problemoms spręsti. Niekas garsiai nepasako, kas kaltas. Todėl man su tais šovinistais ir nepakeliui.
- Negi be nacionalistų nebėra padoresnių partijų?
- Nebuvau pionierius, į komjaunimą patys nepriėmė, nors buvau klasės seniūnas. Besimokant technikume Šiauliuose buvau grupės profsąjungos lyderis, tai mane viena "draugė" siūlė į partiją. Tačiau man užteko atvirai išdėstyti savo pažiūras ir daugiau prie tos temos negrįžome, nes aš visada sakydavau, ką galvoju. Dabar galvoju kurti savo partiją. Vadinsis Ekonominė partija.
- Jei 52 metus buvot nepartinis, kuo, atleiskit, į senatvę sužavėjo politika?
- Nuo to, koks aplinkui tapo gyvenimas norisi bėgti į džiungles, nieko nematyti, negirdėti, nejungti nei televizoriaus, nei radijo. Jei ne mano augantis vaikas, aš taip ir padaryčiau, nusispjaučiau, niekur nesikiščiau. Bet vaikas užaugs ir vieną dieną prikiš: "Tėve, ir tu tada kaip veršis tylėjai!". Todėl tylėti man sąžinė neleidžia. Tik pirmą reikia įgyvendinti projektą, kaip be policijos, kurios neprisikviesi, apsaugoti savo turtą.
- Ir kaip gi?
- Saugosiuos užnuodytomis strėlėmis. Bus taip: užmins įsibrovėlis ant tam tikros saugomos vietos arba įsėdęs į svetimą mašiną neišjungs blokatoriaus - į jį iš kelių pusių iššaus užnuodytos strėlytės. Ne, mirtinai nenunuodys, aš rasiu nusikaltėlį paralyžiuotą. Yra ir priešnuodžiai, tačiau banditas jų nežinos. Jau ne tik mano namuose rengiame tokią apsaugos sistemą, greitai apie ją viešai paskelbsiu. Nebėra kito varianto - šiandien Lietuvoje policija neapgins.
- Dar esat pagarsėjęs kaip orakulas.
- Prieš dešimt metų laimėjau vieno Šiaulių laikraščio konkursą tiksliausiai išpranašaudamas ateitį. Prieš paskutiniuosius rinkimus kitame laikraštyje buvo konkursas atspėti rinkimų rezultatus. Visi prašovė dėl konservatorių. O aš kažkur buvau skaitęs, kad visuomenėje visada yra apie 8% fanatikų, todėl parašiau, jog TSLK gaus mažiausiai 5%. Ir jie gavo, o aš iš redakcijos gavau japonišką sieninį laikrodį.
Kartą su broliu susiginčijom dėl politikos. Supykęs sakau: "Jei pasirodys, kad aš nusišneku, tai atvarysiu į miesto centrą savo automobilį "Wartburg", sudeginsiu ir daugiau apie politiką nė žodžio.
- Nesudeginot?
- Nereikėjo.
- O jei Jono Milerio paklausčiau ne kaip žmogaus su šakėmis, o kaip orakulo. Ar artimiausiu metu nauja Ekonomikos partija pateks į Seimą?
- Kol neparašyta, nepaskelbta programa per sunku atspėti.
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės šakėmis beldžiantis į nedorėlių langus!
Kalbėjosi S. Stasaitis
Autoriaus nuotr.
"Savo rankom stačiau Telekomą, po sausio įvykių Lietuvos gynimo fondui paaukojau pusės metų atlyginimą. (...) Argi dėl tokios nepriklausomybės kovojome?" - žadėdamas imtis žiaurios akcijos laiške T. Parmai bei V. Adamkui rašė J. Mileris. Nesulaukęs atsakymo žmogus išėjo su šakėmis.
