Metų virsmas sužadina norą žinoti - o kaip bus tais naujais metais? Gal kažkas keisis? Grėsmę jie neša ar džiaugsmą?
Ir seniau, ir dabar viskas susiveda į spėjimą, koks bus kitų metų derlius, t.y. nacionalinės ekonomikos būklė. Nes kiekvienam aišku, kad jei javai gerai derės (seniau) arba bus, kas nuperka mūsų gaminamas prekes ir teikiamas paslaugas (dabar) - tai bus ir gyvenimas sotesnis, ir dienos linksmesnės; ir atvirkščiai.
Taigi spėjikas (burtininkas, magas, alchemikas, ekstrasensas, mokslininkas) išsitraukia krištolinį rutulį (kortų malką, papūgą, vandens dubenį ir išlydyto vaško indą, kompiuterį su jame įdiegto makroekonominio modelio “išspjautų” lentelių ir diagramų glėbiu) ir pateikia prognozę. Visi jie visada rėmėsi ir remiasi tuo pačiu - susiklostančių tendencijų įvertinimu ir jų pratęsimu į ateitį, darant kai kurias korekcijas (čia jau kiekvieno meistrystės reikalas).
Nieko nėra paprasčiau kaip ekstrapoliuoti (pratęsti į ateitį) pastebėtas tendencijas ir nėra nieko sunkiau, kaip jas koreguot pagal tai, kas, kaip atrodytų, ateinančiais metais tas tendencijas gali kiek nors pakeisti.
Galų gale kitaip ir būti negali; nei jėgų, sukeliančių cunamį, nei to, kas dėsis vargšėje to paties ar kito bin Ladeno galvelėje, nei daugybės kitų pragariškų dalykų numatyti neįmanoma, nelabai ir norisi. Kaip pasakytume dabartiniais surinkodarintais terminais - niekas tokių naujamečių prognozių nepirktų.
Ekonomistų laimė, kad nacionalinis ūkis yra labai inertiškas. Čia ekstrapoliuoti iš dalies lengviausia, nes apsišausi daug mažiau nei bet kurioje kitoje srityje. Juk tikriausiai pastebėjote - nei politikai, nei juolab filosofai ar menotyrininkai nė nemėgina prognozuoti. Nebent kiek pafantazuoja scenarijais ar koncepcijomis.
O ekonomistai nuolatos prognozuoja ir drąsiai skelbia, ką įžvelgę.
Drąsos, tiesa, ir jiems reikia. Štai pažiūrėkime, kaip buvo prognozuojama Lietuvos ekonomikos raida 2003 metais ir kas iš to išėjo. O išėjo tas, kad pernelyg buvo pasikliauta paprastu tendencijos ekstrapoliavimu ir neįstengta pamatyti, kas ir kiek koreguos tendenciją.
2003 m. pradžioje prognozės buvo tokios: Tarptautinis valiutos fondas (TVF) - 4,8 proc., Europos Komisija - 4,5 proc., Vilniaus bankas - 5,5 proc., Lietuvos laisvosios rinkos institutas - 5,1 proc. (rudenį TVF numatymą koregavo iki 6,8 proc., Europos Komisija - iki 6,6 proc., Finansų ministerija - iki 6,8 proc.).
O faktiškai 2003 m. Lietuvos BVP padidėjo 9 procentais.
Ką turim šiais metais? TVF numatė, kad šįmet mūsų BVP padidės 7 proc., Europos Komisija - 6,9 proc. (pavasarį) ir 7,1 proc. (rudenį), Finansų ministerija - 7 proc. (pavasarį) ir 6,5 proc. (gruodžio mėnesį), Vilniaus bankas - 6,8 proc., “Nord/LB” bankas - 7,5 proc., “Standard & Poor’s” - 7 proc.
Kol kas žinom, kad per pirmuosius tris ketvirčius Lietuvos BVP išaugo 6,7 proc. (palyginti su pereitų metų pirmaisiais trim ketvirčiais). Taigi atrodo, kad 2004 metams prognozuotojai bus tikslesni.
Ką jie žada 2005 metams?
TVF spėja, kad Lietuvos BVP padidės 7 proc., Europos Komisija - 6,4 proc., Finansų ministerija - 6,5 proc., Vilniaus bankas - 6,8 proc. Kitaip tariant, beveik visi prognozuotojai numato tokį pat spartų BVP kilimą, kaip ir šiemet.
O kaip bus iš tikrųjų 2005 metais? Gruodžio mėnesį šalyje viešėjusi TVF misija mano, kad Lietuva įstengs išlaikyti 5-6 proc. BVP augimo tempą ilgėlesnį laiką. Tai reikštų, kad per 12-13 metų šalies BVP padvigubės. Vadinasi, po 12-13 metų būsime pasiekę 92 proc. dabartinio ES vidurkio (dabar turime 46 proc.), t.y. tada būsime arti to gyvenimo lygio, koks šiandien yra Vokietijoje arba Italijoje.
Tokia esamos tendencijos ekstrapoliacija. Kas ją galėtų keisti? Svarbiausia - ugdyti mūsų eksporto galimybes. Lietuvos ūkis (BVP ir gyventojų pajamos) gali sparčiau augti tik labiau integruojantis į pasaulio (pirmiausia ir daugiausia į ES) ūkį. Jei mes dėl kurių nors priežasčių negalėsime sparčiai didinti eksporto, mūsų ekonomika taps mažiau perspektyvi - jos perspektyva tada ribosis vietinės rinkos mastais ir jos plėtotės galimybėmis.
Sumenkus perspektyvai menkėtų ir užsienio kapitalo įplaukimo šansai bei mastai. Nebebūtų kas finansuoja mūsų importą (tiksliau - importo perviršį virš eksporto) ir didina cirkuliuojančių pinigų (dabar litų, vėliau - eurų) kiekį. Todėl Lietuva turi toliau stiprinti savo ūkio konkurencingumą - darbo našumo didinimu (tai mažina išlaidas ir leidžia konkuruoti kainomis) ir produkcijos atnaujinimu (o tai leis skverbtis į naujas rinkas ir gauti daug didesnes pajamas).
Beje, nemistifikuokim žodžio “eksportas”; jis tereiškia sugebėjimą pagaminti žmonėms reikalingą prekę ar paslaugą; juk mūsų vidaus rinka jau turi 450 milijonų vartotojų, o ir tolimesnio pasaulio rinkos dažnai neką sunkiau prieinamos - jei tik pasiūlysi padorų daiktą.
Mūsų eksportinis (komercinis) pajėgumas visiškai priklauso nuo kaimyninių ir geografiškai tolimesnių rinkų pažinimo bei nuo mūsų gamybos technologinio lygio ir jo kėlimo. Tam turime semtis kapitalo ir žinių iš viso pasaulio. Mūsų noras ir gebėjimai mokytis nekelia abejonių, tačiau užsienio investuotojai vis dar stokoja sau argumentų smarkiau plėsti investicijas Lietuvoje.
Ir kada, jei taip darysim, pasieksim deramą gyvenimo lygį? Tiksliai sunku pasakyti, bet vieną požymį žinau. Tai bus metai, kai kadenciją baigęs šalies prezidentas arba premjeras kur nors Zarasuose, Prienuose, Utenoje ar Kelmėje atidarys šviesią, modernią, įspūdingos architektūros biblioteką miestelio gyventojams, pastatytą verslo įmonių ir individualių milijonierių paaukotomis lėšomis ir galbūt pavadintą jo vardu.
Tai ir reikš, kad pagaliau esame turtinga, kultūringa, laisva ir išdidi visuomenė, kuri patikėjo savo galia, galimybėmis ir savo vaikų šviesia ateitimi.
O kad tai visai panašu į JAV egzistuojančią tradiciją - tai tik papildomas įrodymas, kad tada jausimės ne prasčiau nei tos šalies piliečiai.
