Ieva ŽUTAUTAITĖ
Pasidomėjusi kelerių pastarųjų metų labdaringų užsienio organizacijų Lietuvai teikiamos pagalbos karčia patirtimi "Kranklio" korespondentė priėjo prie išvados, jog lietuviai gali "didžiuotis" ne tik visoje Europoje ir net pasaulyje "garsėjančiais" reketininkais, prostitučių prekiautojais ar samdomais žudikais, bet ir tauta, kurios atstovams už suteiktą materialinę pagalbą ar moralinį palaikymą ypatingai sunku pasakyti nė grašio nekainuojantį "ačiū". Netgi priešingai - užuot padėkoję, dauguma pamalonintų piliečių išdrįsta garsiai papriekaištauti, kodėl gavę mažiau ar prasčiau nei koks kitas giminaitis ar pažįstamas, kodėl buvę verčiami tiek ilgai - net kelias savaites - tos pažadėtosios labdaros laukti, ir tiesiai šviesiai pasiteirauja, kada dovanų sulauks vėl.
Širvintų rajono Kernavės bendruomenės pirmininkė Emilija Pakalnienė, iš pradžių mielai sutikusi su Švedijoje gyvenančios pažįstamos Aldonos Sehgal, Švedijos Raudonojo Kryžiaus draugijos koordinatorės, pasiūlymu imtis skirstyti ponios Anos Marijos De Ger Lietuvos gydymo įstaigoms skirtą labdarą (medicinines lovas, įrangą, kompiuterius ir t. t.), jau po pirmosios siuntos paskirstymo gerokai "atvėso" ir dabar įtemptai svarsto, ar beverta ateityje tuo užsiimti. Mat, kaip esą pajuokavęs vienas labdaros gavėjas iš Kauno, tokius žmones, kaip Emilija, lieka tik užjausti, nes jie visuomet taps pavyduolių aukomis... Taip, girdi, ir nutiko: viena alytiškė, privataus medicinos kabineto savininkė, be galo supyko ir atvirai piktinosi, kodėl iš Švedijos gautai labdarai dar turinti sutvarkyti "kažkokius popierius" - argi esą nepakanka, kad sutinkanti dovaną - kompiuterinę įrangą - paimti? Dar labiau ponia dzūkė susiraukė, kai sužinojo, jog labdarą į Alytų vežti niekas nesiruošia - teks pačiai samdytis automobilį ir švilpti į Kernavę... Kiti labdaros gavėjai, pasak Kernavės pirmosios damos, irgi ne itin pasižymėjo dėkingumu dovanas surinkusiems ir atvežusiems į Lietuvą, o čia, Kernavėje, be jokio atlygio ją sandėliavusiems, krovusiems ir saugojusiems žmonėms... Kai kurie dovanas gavusieji esą kuo atviriausiai reiškę nepasitenkinimą būtent dėl to, kad privalu - kaip to reikalauja įstatymai - pildyti atitinkamus dokumentus, labdarą reikiamai įforminti. Va, jei gautų šiaip sau, be jokių "inventorizavimų" - kitas reikalas. Tada gal ir sugebėtų išlementi ar išraityti nors menkutę padėkėlę... O gal ir pamirštų - toks, anot Emilijos Pakalnienės, lietuvaičių būdas: pripratę gauti, būti šelpiami - ne švaistytis padėkomis...
