Besibaigiant 1997 metų vasarai, Panevėžys vėl pateisino "Čikagos prie Nevėžio" vardą, nes į miesto gatves išsiliejo jauniausiųjų kandidatų į gangsterius nesutarimai. Savo santykius strypais, vėzdais ir šūviais aiškinosi dviejų vis dar įtakingų, nors ir seniai susikūrusių nusikalstamų Panevėžio grupuočių "Šmikinių" ir Žemaitukų" jauniausieji nariai.
Duok, duok, duok, į snukį duok!
Konfliktai prasidėjo pagal klasikinį scenarijų: vienam iš "šmikinių" kažkas supjaustė automobilio padangas, o kai jis nuvažiavo jų pasikeisti, buvo užpultas ir gerokai "priplumpintas" kelių "žemaitukų". Nukentėjėlis neliko skolingas ir pasitelkęs bičiulius tokiu pat būdu atkeršijo konkurentams. Tada apie dešimt "žemaitukų" užpuolė automobiliu "Ford Sierra" važiavusius du "šmikinius". Automobilio ekipažo nariams pavyko pasprukti, todėl visą įniršį jaunimėlis nukreipė į niekuo dėtą mašiną. "Sierra" buvo sudaužyta lazdomis ir plieniniais strypais. Kai po poros valandų "šmikiniai" bandė sumaitotą mašiną nutempti iš įvykio vietos, užpuolimas pasikartojo - į kailį gavo Žygimantas Bartusevičius (19 m.) ir Giedrius Augustavičius (20 m.). Kliuvo ir penkiamečiam berniukui Tomui, tik iš tolo stebėjusiam, kas vyksta. Kitą dieną "šmikiniams" ir vėl nepasisekė. Baltam golfui kelią užtvėrė du "žemaitukų" automobiliai, iš kurių pasipylė šūviai. Apšaudymo metu nukentėjo Darius Čepas (23 m.), Saulius Riautas (22 m.) ir Renatas Milaševičius (20 m.), kuris buvo paguldytas net į Reanimacijos skyrių. Tą pačią dieną dalis užpuolikų buvo sulaikyti - juos, važiuojančius BMW automobiliu, Pasvalio rajone sustabdė vietiniai policininkai. Sulaikyti, o vėliau ir suimti Darius Lupeikis (24 m.), Justinas Pauliukonis (19 m.), Ričardas Žukauskas (29 m.). "Šmikinių" atsakomosios akcijos laukti neprailgo: netrukus buvo padegti "žemaitukų" Aurimo Šukio BMW, Audriaus Žiužnio "Mercedes-Benz" ir Sauliaus Karsabuto sportinis "Nissan". Apogėjų gaujų karas pasiekė, kai naktį Sodų gatvėje iš nupjautavamzdžio šautuvo buvo apšaudytas "Audi 100". Tuomet žuvo Dalius Jurėnas (28 m.), o D. Mickevičius (24 m.) buvo sunkiai sužeistas. Jokiai gaujai nepriklausęs D. Jurėnas bendravo su daugeliu policijai žinomų asmenų. Manoma, kad pasikėsintojų taikiniu tuomet buvo ne jis ir net ne "Šmikiniams" priskiriamas D. Mickevičius. Įvyko klaida, nes norėta nušauti visai kitą žmogų. Panevėžio policijos vadovybė tuomet teigė, kad automobilių vagystėse besispecializuojantys "žemaitukai" tokiais metodais bandė sužinoti, kas teikia informaciją apie jų veiklą policijai, mat pareigūnų atidžiai stebimi įtakingiausi gaujos nariai buvo priversti daryti prastovas - nebegalėjo aktyviai vogti automobilių. Savaime suprantama, jog sulaikyti ar tiesiog atvesdinti į policijos komisariatą gaujų nariai neigė priklausą kokiam nors nusikalstamam susivienijimui, tačiau pareigūnų pastangos gaujų karą pateikti tik kaip pavienius išpuolius vis vien atrodė juokingai. Panevėžio policijos vadovai tuomet sulaukė pastiprinimo iš Vilniaus, atlikta dešimtys kratų, tačiau jų rezultatai buvo nekokie: pavieniai peiliai, šoviniai, dujiniai pistoletai, įtaisai paleisti raketoms. Kratos buvo atliekamos tik jaunųjų gaujų narių butuose. Nė vienas įtakingas ar anksčiau nuskambėjęs nusikalstamo pasaulio lyderis nebuvo trukdomas, todėl buvo manoma, kad neseniai, vos prieš kelis mėnesius, prie gaujų prisišliejęs jaunimėlis savarankiškai ėmėsi iniciatyvos ir tapo iš dalies nevaldomas. Jaunimas bandė pakeisti nuo seno susiklosčiusią padėtį, kai itin pelningą prekybą kontrabandiniu spiritu, narkotikais (pirmiausia - "Ecstasy" tabletėmis) ir prostituciją kontroliuoja "Šmikiniai", "Žemaitukams" palikdami primityviausią reketą, skolų išmušinėjimą ir automobilių vagystes. Niekas nebandė kėsintis tik į "Tulpinių" kontroliuojamą pačią pelningiausią veiklos sritį - prekybą naftos produktais.
Smogikus ruošė "Achilo" klubas
Iš dalies "Tulpinių" "neliečiamumą" iš konkurentų pusės užtikrino jų rūpestis augančia pamaina. Gaujos lyderiai, kadaise ir patys aktyviai sportavę, puikiai suprato, jog plečiant nusikalstamą veiklą, reikės vis daugiau naujų smogikų, kuriems teks ne tik susidoroti su konkurentais, bet ir "neutralizuoti" aukštyn galvas keliančius bendrus. Kai Sigitas Raišelis Panevėžyje įsteigė bokso klubą "Achilas", teisėsaugininkai tik po gero pusmečio "pastebėjo", kad klubo prezidentas siejamas su "Tulpinių" elitu. Tuomet ir paaiškėjo, kad tarp boksu užsiiminėjusių paauglių kontingento nemaža dalis įrašyta į nusikalsti linkusių nepilnamečių rizikos grupių sąrašus. Tada operatyvinėse pažymose, be kitų, ėmė šmėkščioti klubo narių pavardės, kurios vėliau "išplaukė" kaip įtariamųjų nužudymų ir pagrobimų bylose (Egidijus Bučys, Aleksandras Lebedevas, Ramūnas Narbutas). Po Kiesų pagrobimo visais jais buvo atsikratyta kaip nepatikimais. Naudotis gerai įrengta sporto baze "Achilui" leido tuometinis Lietuvos sporto draugijos "Žalgiris" viceprezidentas A. Vasiliauskas. Tik tuo metu miesto bokso federacijai vadovavęs vienas iš Panevėžio policijos vadovų Valentinas Pečininas atsisakė klubą priimti į federaciją. Vėliau vienas klubo vadovų V. Dačiulis dingo be žinios. Klubo nariai aktyviai treniravosi, tačiau jokiose varžybose nedalyvaudavo, treniruotės vykdavo prieš tai užrakinus duris. Į šį klubą dirbti treneriu buvo pakviestas Europos čempionas ir pasaulio vicečempionas Vitalijus Karpačiauskas, mat tikėtasi, kad garsaus boksininko vardas iš gatvės pritrauks naujus būrius paauglių - būsimuosius "torpedas" ir "smogikus".
Tačiau į klubą įsileisdavo ne visus - norintiems ten patekti kriminalistams tekdavo griebtis įvairių gudrybių, nes jiems paprasčiausiai niekas neatidarydavo durų. Klube buvo atliktos kelios kratos, tačiau rastų armatūros strypų paskirtį jo vadovai įvardijo kaip sporto inventorių. Kitą kartą buvo aptikta su klubu nesusijusių asmenų pasų, kurie greičiausiai buvo vogti. Kartą pareigūnams durų neatrakino klube vakarojusi paties S. Janonio kompanija. Gudrumu į vidų patekusiems policininkams Saulius aiškinosi nieko nenorėjęs nuslėpti - tuo metu buvęs pirtyje ir negirdėjęs beldimo. "Tulpinių" pergale pasibaigė ir kova su V. Pečininu dėl klubo legalizavimo: likus keliems mėnesiams iki pensijos komisaras buvo atleistas iš darbo panaikinus jo etatą ir priverstas užtarnauto poilsio sulaukti dirbdamas žymiai žemesnėse pareigose.
Kruvinosios Kūčios
1996 metų gruodžio 24 dieną savo parduotuvėje "Svainija" verslininkas Rimas Okuličius pistoleto "Beretta" šūviais nukovė žymius Panevėžio nusikalstamo pasaulio atstovus V. Tuzovą, pravarde Psichas, K. Barbaraušą, M. Kalvelį, vadintą Chriuša, ir D. Augustavičių. Buvo sužeisti K. Vaitiekūnas, pravarde Kęstorius, V. Rakauskas, pravarde Pingvinas, A. Lazauskas-Lazeris ir V. Kirklys- Mutka. Pagal oficialią versiją, į parduotuvę atvykusiems nelauktiems lankytojams parduotuvės bendrasavininkis R. Okuličiaus svainis Arūnas Stumbris parodė kelią į trečiąjį aukštą, o pats liko apačioje.
Kruvinų įvykių priešistore laikomas 1996 lapkričio mėnesį "Svainijos" parduotuvėje kilęs kivirčas tarp dviejų eilėje stovėjusių pirkėjų - R. Kuprinsko ir J. Masilionio. Apraminti vyrus bandė R. Okuličiaus svainis A. Stumbris, tačiau R. Kuprinskas nenurimo, grasino peiliu, o kitą dieną atvažiavo į parduotuvę lydimas visos gaujos bendraminčių. Iš A. Stumbrio buvo pareikalauta 2 000 JAV dolerių už tai, kad jis drįso paliesti gaujos narį. Nors R. Okuličius konfliktą su nuo vaikystės pažįstamais Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoritetais mėgino užglaistyti, tačiau to padaryti nepavyko. Vėliau "kompensacijos" suma padidėjo net penkis kartus, nes pinigų jau reikalavo pats Psichas (Vitalijus Tuzovas) ir kiti. Po kruvinųjų Kūčių įvykių R. Kuprinskas pasislėpė ir, Vilniuje įsigijęs padirbtą pasą, išvyko iš Lietuvos. Ispanijoje prasislapstęs 4 metus, sugrįžti į tėvynę R. Kuprinskas bandė 2000 metų pabaigoje, tačiau buvo sulaikytas Lazdijų pasienio poste. Muitininkams pasirodė įtartini jo dokumentai. Romas Kuprinskas (23 m.) nuteistas 6,5 metų laisvės atėmimo bausme už turto prievartavimą, chuliganizmą, melagingus parodymus bei mėginimą nelegaliai pereiti valstybinę sieną.
Tuoj po Kūčių įvykių R. Okuličius teigė trečiojo aukšto kambaryje buvęs vienas ir šaudyti ėmęs tik tada, kai V. Tuzovas puolęs ir nuplėšęs akinius. Pasak verslininko, jis kitų banditų rankose pamatęs peilius. R. Okuličius į kambaryje buvusį aštuonetuką ištuštino net dvi pistoleto apkabas: pirmiausia septynias kulkas paleido į V. Tuzovą, o po to, keisdamas savo padėtį, ėmė nesitaikydamas pleškinti ir į kitus. Verslininkas teigė be akinių blogai matęs, buvęs apimtas šoko ir ne viską atmenąs, o antrąją apkabą ištuštinęs į besiartinančius banditų šešėlius. Nors buvo nustatyta, kad keli šūviai buvo paleisti į nugaras ar bandantiesiems užsidengti rankomis galvas, tačiau po ilgai užtrukusio tyrimo 1998 metų balandžio 21 dieną Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka paskelbė, kad parengtinis tardymas dėl R. Okuličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimo baigtas jų naudai. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti K. Vaitiekūnas (kaip gaujos organizatorius), A. Paltanavičius, V. Petraitis, G. Muraška, ir A. Čiukšys. Tardymo įrodyta, jog iš šių dviejų žmonių nusikaltėliai turtą prievartavo net keturis kartus. R. Okuličiaus byla buvo nutraukta nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Prokuratūra pripažino, kad šaudamas į V. Tuzovą R. Okuličius veikė būtinosios ginties ribose. Dėl kitų asmenų nužudymo prokurorai pripažino, kad Rimas Okuličius peržengė būtinosios ginties ribas, nes po pirmų paleistų šūvių keturi asmenys pasislėpė kambario nišoje, vienas - už baro, vienas - kambario kampe. R. Okuličius šaudė ne mažiau kaip iš dviejų pozicijų, kai kurie šūviai buvo paleisti į nugaras, kiti gulintiesiems ar rankomis besidengiantiesiems galvas. Tačiau teismo kompleksinės psichologinės ekspertizės konstatuota: atskirai kiekvieno atvykusiojo atžvilgiu R. Okuličius sprendimų nepriiminėjo, o veikė būdamas būtent fiziologinio afekto būsenos. Tokie veiksmai baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, nes būtinosios ginties ribos buvo peržengtos iš didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis.
Kitame numeryje: Kruvinosios Kūčios. Kita versija
