Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Nemanau, kad sulaukčiau atjautos, - savo nusistatymą nuslėpti savo tikrąjį vardą ir dabartinę gyvenamąją vietą trumpai paaiškino Jurgita. - Bijau apkalbų, nenoriu, kad atpažinusieji pradėtų badyti pirštais - juk esu pamestinukė!
Slogiais prisiminimais Jurgita bando pagrįsti nuo mažų dienų jos galvoje susiformavusią nuostatą, kad įvaikiai šeimose - tarsi žaisliukai, su kuriais panorėjęs žaidi, pabodus nusviedi į kampą ar net išmeti į šiukšlių konteinerį...
Daugiau nei prieš 30 metų viename Aukštaitijos didmiesčių gimusi Jurgita savo tikrosios motinos neatsimena. Jau paaugusi sužinojo, kad jos gimdytoja buvo viena "tituluočiausių" miesto girtuoklių ir savo vaikus prarado, kai jauniausiajai, Jurgitai, ėjo aštuntas mėnuo. Kūdikių namuose Jurgita ilgai neužsibuvo - gražią mergytę kaipmat pastebėjo seniai įdukros dairiusis bevaikė sutuoktinių pora.
Naujoje aplinkoje mergaitė augo be jokių problemų, įtėviai ja rūpinosi lyg savo dukterimi. Jurgita tada net nenutuokė, kad tai - netikri jos tėvai. Ji nekreipė dėmesio, kai tarp tėvelių įsiplieksdavo smarkūs ginčai.
Po kurio laiko tėvelis ilgam išvyko iš namų. Jis ilgai gulėjo ligoninėje, po to buvo išsiųstas į Odesą operuotis akis. Per tuos kelis išsiskyrimo mėnesius mamytė neatpažįstamai pasikeitė - Jurgitą vėliausiai pasiimdavo iš darželio, atsirado aibės reikalų. Namuose ėmė lankytis nepažįstamas dėdulė, kuriam mergaitė iškart pajuto antipatiją. Motina, pasak Jurgitos, viską suveikė stulbinančiu greičiu: kol tėvas gydėsi, kreipėsi į teismą dėl skyrybų ir net jam nedalyvaujant sugebėjo išsiskirti! Jurgitą teismas paliko gyventi su motina. Grįžęs ir tokį akibrokštą išgirdęs tėvas su tuo, aišku, nesutiko, ir prasidėjo ilgas bylinėjimosi maratonas.
- Buvau dar maža, tačiau puikiai pamenu, kaip motina mane tempė į savo pusę, o tėvas - į save, - skaudžiais prisiminimais dalijosi Jurgita. - Mama žadėjo kalnus, kad tik teisme patvirtinčiau, koks tėvas buvęs negeras, kaip skriausdavęs ir mane, ir mamą, o tėvas, slapčia atėjęs į darželį, maldaudavo, kad atsisakyčiau motinos. Vis tikino, jog labai blogai matąs, greitai gal išvis apaksiąs. Man buvo jo gaila, abu susėsdavome pavėsinėje ir verkdavome... Mamą mylėjau, bet labai neapkenčiau to dėdulės. Jau tada suvokiau, kad būtent jis išardė mūsų šeimą.
Teismas antraklasę Jurgitą paliko pas tėvą. Kol vyko bylinėjimasis, motina ištekėjo antrą kartą ir jau laukėsi kūdikio. Greičiausiai dėl to ji, kaip dabar mano Jurgita, staiga pakeitė nusistatymą dukters atžvilgiu ir sutiko, kad dukterį augintų tėvas. Juolab kad tasai dėdulė, motinos antrasis vyras, teisme pareiškė niekada Jurgitos neįsidukrinsiąs.
Persikėlusi gyventi pas tėvą Jurgita ėmė labai ilgėtis motinos. Jos neatstojo ir greitai namuose atsiradusi pamotė. Štai tada tėvas ir išklojo didžiąją šeimos paslaptį - motina Jurgitai - ne motina, kaip ir jis - netikras tėvas, mergaitė kūdikystėje buvusi įdukrinta.
Iš pradžių Jurgita tuo negalėjo patikėti. Manė, kad tokiu būdu tėvas siekia ją atitolinti nuo mamos. Tačiau kai tai patvirtino ir ši (beje, nė kiek neapsidžiaugusi, kad Jurgita pas ją apsilankė), mergaitei iš nevilties ir liūdesio norėjosi vilku staugti...
O toliau - dar baisiau. Kai Jurgita mokėsi aštuntoje klasėje, tėvą paliko ir antroji žmona. Tada mergaitė puikiai suprato - pamotė norėjo turėti vaikų, o tėvas buvo nevaisingas. Tačiau ne tai baisiausia - tėvas visiškai apako. Invalidą ėmėsi globoti tolima jo giminaitė, bet ji nieku gyvu nesutiko priglausti ir Jurgitą. Tėvas įdukros atsisakė ir ji atsidūrė valdiškuose vaikų globos namuose.
Jurgita buvo darbšti ir gabi mokinė. Baigusi vidurinę ji įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą. Paskyrimą gavo į Panevėžį, tačiau ten ilgai neužsibuvo. Šiuo metu Jurgita - vieno rajono savivaldybės tarnautoja. Darbas jai sekasi gerai, gyvena nuosavame bute, tačiau labai dažnai širdį užplūsta begalinis sielvartas, gelianti nykuma... Mat ji jaučiasi vieniša, niekam nereikalinga, gyvenanti, tačiau nematanti gyvenimo prasmės... Mat tada, kai tėvą paliko motina, nutrūko visi ryšiai su jos gimine, o po priverstinio išsiskyrimo su tėvu atitolo ir jo pusės giminaičiai...
O ar žino Jurgita, kaip dabar sekasi įmotei, kokia įtėvio sveikata? Gal dabar jie labai kenčia, kadaise įdukros atsisakę?
Jurgita žino, kad įtėvis prieš porą metų mirė. Tikrai, sakė, būtų važiavusi į laidotuves, tačiau niekas nepranešė. Jurgita žino, ir kaip sekasi įmotei. Deja, prastai. Vyresnysis sūnus patekęs į kalėjimą už išžaginimą, o jaunėlė dukra augina nesantuokinį kūdikį ir sėdi tėvams ant sprando.
O gal Jurgita savo jėgomis ar spaudai, televizijai padedant bandė ieškoti savo tikrosios motinos, brolių ir seserų?
- Ieškojau, kaip neieškosi, - liūdnai atsiduso mergina. - Motina jau seniai mirusi. Ją, kaip tvirtino kaimynai, peiliu nudūrė sugyventinis, palaidojo valstybė.
Po tokios žinios Jurgita ilgai negalėjo atsigauti. Baimindamasi sukrečiančių žinių, ji nuvijo šalin mintis susirasti dvi seseris ir brolį (motina pagimdė keturis vaikelius). Visi jie, Jurgitos manymu, nuo skirtingų tėvų, be to, visiškai nepažįstami - tai ar verta dėti pastangas. O jei, neduok Dieve, jie panašūs į palaido elgesio buvusią motiną, jei po susitikimo su jais tektų skaudžiai nusivilti?
xxx
Grįžkime į tai, nuo ko pradėjome. Karčią įdukros dalią pajautusios Jurgitos įsitikinimu, bevaikės šeimos, prieš apsispręsdamos auginti įvaikį, turėtų labai rimtai viską apgalvoti. Jei įvaikis šeimai reikalingas visų pirma tam, kad padėtų nuslėpti vieno ar abiejų sutuoktinių sveikatos sutrikimus, viliantis išsaugoti santuoką, geriau, girdi, kuo greičiau mesti iš galvos tokius planus.
- Deja, iš savo patirties ir iš kai kurių globos namų auklėtinių pasakojimų žinau, kad būtent tai bevaikėms šeimoms ir yra svarbiausia, - liūdnai šyptelėjo Jurgita. - Gal todėl, kilus šeimyninėms problemoms, svetimas vaikelis, lyg tas sudėvėtas žaisliukas, kaip nereikalingas daiktas ramia sąžine išmetamas lauk...
