Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apylinkės teismo teisėjas Petras Viščinis paskelbė nuosprendį trims Kazlų Rūdos seniūnijos gyventojams, kurie kaltinami dėl nepilnametės merginos grupinio išžaginimo. Nors visiems buvo paskelbtos realios laisvės atėmimo bausmės, nuteistieji, kol įsiteisės nuosprendis, palikti laisvėje. Tai itin suglumino ir nustebino nukentėjusiąją, anot pačios, sunkiai atlaikiusią varginančio ir žeminančio įvykio tyrimo bei netrumpai besitęsusių teismo posėdžių laikotarpį. Mergina sakė nebenorinti galvoti, kas bus, jeigu Kauno apygardos teismas, kuriam, tikėtina, skųsis kaltinamieji, bylą nagrinės dar kartą arba grąžins į Marijampolę. Jeigu būtų numaniusi, kas jos laukia, kažin ar būtų pradėjusi ieškoti teisybės.
Patikėjo pažįstamu vaikinu
Šešiolikmetė (pavadinkime ją Laima) merginukė po pietų dviračiu numynė į kaimo centre esančią parduotuvę ir prisipirko maisto produktų. Jau pasukusią miško keliu namų link ir stabtelėjusią pasitaisyti smukčiojusį pilną krepšį ją pasivijo automobilis su priekaba. Iššokęs Vytis Zajančkauskas (21 m.) pasisiūlė Laimą pavėžėti, kad likusius tris kilometrus iki namų ji įveiktų greičiau. Mergina klastos neįtarė vien todėl, kad Vytį pažinojo, todėl nesipriešino, kai vaikinas jos dviratį skubiai įkėlė į priekabą, o Laimai paslaugiai atvėrė kabinos dureles. Mašinoje buvo dar trys vyrai, kurie, jau apsvaigę, toliau gurkšnojo alų ir vyną. Mergina siūlomo gėrimo atsisakė, tačiau vis dar tebebuvo rami. Ji kiek labiau sutriko, kai vyrai prašomi nestojo prie jos namų ir tuoj pasuko miško link.
Išniekinta pergudravo skriaudėjus
Apgirtusi kompanija savo automobilį sustabdė gūdaus miško aikštelėje ir susiruošė svaigintis toliau. Laimą jie akylai stebėjo, ragino kartu gerti ir "ruošė" trokštamoms orgijoms. Kai Rolandas Litvaitis (21m.) netikėtai parvertė merginą ant žemės, šioji pradėjo šaukti, prašė paleisti pas vienus paliktus brolio vaikus. Tuomet vyrai savo auką mušė, Rolandas spaudė jai gerklę, dusino, vėl daužė per veidą. Besipriešinusią Laimą paeiliui išžagino trys vyrai. Ketvirtas kompanijos narys buvo toks girtas, kad visą laiką miegojo ir prie merginos pirštų, savo laimei, neprikišo. Žagintojų auka tapusiai Laimai pavyko išsigelbėti tik tuomet, kai du viengungiai draugai nuvažiavo į parduotuvę dar svaigalų, o toliau besimeilinęs ir snūduriavęs Raimundas Kerevičius (35 m.) užmigo. Mergina mišku puolė bėgti namų link. Išvydusi nežinia kur užtrukusią dukterį apdraskytais drabužiais, sumuštu veidu ir išgirdusi apie jos bėdą, motina nutarė nenutylėti. Tuo metu žagintojai, neįtardami, kad tuoj bus sulaikyti, atvežė Laimai jos dviratį ir prigrasino niekur nesiskųsti. Kitą rytą jie, dar nespėję gerai išsiblaivyti, buvo sulaikyti.
Prieštaringų parodymų pelkėje
Nuo pat įvykio tyrimo pradžios Raimundas Kerevičius savo kaltės nepripažino - tikino dalyvavęs įsimintinoje išvykoje, tačiau visą laiką miegojęs, tad prie nepilnametės nė piršto neprikišęs. Vyras ir teisme kategoriškai laikėsi savo versijos, tad, tardamas paskutinįjį žodį, prašė jį išteisinti. Kiti du įtariamieji, vėliau kaltinamieji, iki teismo iš dalies prisipažino nusikaltę, netgi liudijo bendražygio R. Kerevičiaus nenaudai. Per keturiolika pirmųjų tyrimo dienų, kol įtariamieji laiką leido areštinėje, teisėsaugininkai surinko pakankamai jų kaltę įrodančių įkalčių ir teismo dienos laukti išleido į laisvę. Štai tuomet vyrai ir susivienijo - manoma, gerai aptarę savo roles, nutarė teisme pakišti kitokį siužetą ir, ko gero, tikėjosi išvengti grotų. Ne kartą ir ne du jie ir Laimą susitikę įkalbinėjo atsisakyti duotų parodymų, tačiau, merginos teigimu, išliko taikūs. Laimos, kurios bėdą kaimas spėjo apipinti gandais, ne vienas - ir pasmerkti, vyrai nepajėgė perkalbėti. Užtat ir teisėjas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie visą laiką vienodi, nuoseklūs ir, beje, atitinkantys pirminius dviejų iš pradžių atviravusių kaltinamųjų parodymus. O štai teisme šie jauni vyrai - Vytis ir Rolandas - sugriovė savo ankstesnę tiesą. Abu suokalbiškai tikino, kad Laima kartu su jais važiavo linksmai nusiteikusi, nesikratė svaigalų, bet žaginti tai jos esą niekas nežaginęs. Tuomet kilo realus klausimas, kas gi merginą sumušė. Kaime patys vyrai buvo paskleidę versiją, kad Laimą, netikėtai užtrukusią, tuokart sulupo mama, o teisme nurodė, kad šitaip jie ją baudė už iš rankų netyčia paleistą butelį ir išlietą vyną. Laimos naudai dar svėrė faktas, kad ji, jeigu būtų melavusi, turėjo apkaltinti ir ketvirtą vyrą, visą laiką miegojusį, tačiau mergina, norisi tikėti, pasakojo tik tai, kas iš tikrųjų buvo.
Nuosprendį turėtų skųsti
Išteisinti prašę teisiamieji nuosprendžio klausėsi nusisukę į sieną, nes veidus kreipė nuo fotokorespondentų. Nors po prokuroro kaltintojo Vitalijaus Krivičiaus kalbos, kuria jis visų kaltinamųjų veiksmus nepilnametės merginos atžvilgiu siūlė įvertinti net devyneriais nelaisvės metais, teisiamieji nujautė, kas jų laukia, tačiau savo emocijų nei koridoriuje, nei teismo salėje nedemonstravo, elgėsi santūriai. Atėjusius išgirsti nuosprendį vieną jų į teismą atlydėjo žmona, antrą - motina, trečias buvo visiškai vienišas. Žinia, kad visiems trims skiriama pusšeštų metų laisvės atėmimo bausmė, kurią reikės atlikti sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje, pastebimai nuliūdino nuteistųjų artimas moteris. Nenudžiugo ir motinos į visus teismo posėdžius lydėta nukentėjusioji Laima. Mergina, rodės, nesuprato, kodėl nelaisvės bausmėmis nuteisti jos skriaudėjai tebeliko laisvėje. Laima su motina neskubėjo palikti teismo pastato, tarsi kažko lūkuriavo, tarėsi, ką joms dabar daryti. Korespondentės užkalbintos abi tikino ir toliau gyvensiančios tarsi uždarame kiaute, nes nuteistųjų elgesys, pakvipus grotomis, neprognozuojamas.
- Užtenka, kad kaimas iki šiol leidžia paskalas, savaip vertina mano elgesį, - dar neatsigavusi po išgirsto nuosprendžio sakė Laima. - Kalba, kad kreipiausi į policiją tik dėl to, kad pasipelnyčiau. Bet ką tie vyrai, patys bedarbiai, galėtų man pasiūlyti? O dar būtumėt girdėjusi, kaip paskutiniame teismo posėdyje ir mane, ir mano motiną juodino nežinia kieno kalbų prisiklausiusios teisiamųjų advokatės. Maniau, jos, moterys, pačios turbūt turinčios dukterų, turėtų mane suprasti, bet dabar galiu pasakyti, kad su bylą tyrusiu prokuroru, kurio - vyro - iš pradžių varžiausi, man buvo daug lengviau. Daugiau nei pusę metų vengiu rodytis kaime, kur anksčiau gyvenau ir kur tebegyvena mama, nes nenoriu jaustis esanti pajuokos ir apkalbų objektas. Atrodo, visa tai nusitęsia dar ilgam. Pradedu mąstyti, kad įklimpau pasiskundusi, bet negi turime nutylėti apie mus žeminančius vyrus?
