Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvos vidurines mokyklas ką tik baigė per 40 tūkstančių moksleivių. Liepa - abiturientų išleistuvių metas. Patiems vakarykštiems dvyliktokams prieš iškilmingą mokyklos baigimo šventę rūpi tik puošnių drabužių ir įmantrių blizgučių paieškos, o jų tėveliai ir mokytojai išleistuvių laukia nerimaudami: ar po brandos egzaminų atsipalaidavusių jaunuolių šventė baigsis laimingai - saugiai ir be ašarų? Juk šiais mokslo metais mūsų šalies moksleivija neteko dviejų per bendras savo šventes tragiškai žuvusių abiturientų.
DINGO PER METŲ SANDŪROS ŠVENTĘ
Gedulo skausmu šiemet paženklinta Veisiejų vidurinės mokyklos 60-oji abiturientų laida, kurioje - 30 mokinių. Švenčiant Naujuosius metus, mįslingai pradingo dvyliktokas Antanas Prapiestis (18 m.). Anot pedagogų, Antanas buvo ne tik klasės siela, bet ir mokyklos renginių iniciatorius, organizatorius ir vedėjas, pats kūręs švenčių scenarijus. Be šio šaunuolio neapsieidavo nė viena rajoninė istorijos, fizikos ar matematikos olimpiada. Mokyklos bendruomenės atmintyje - ir paskutinis Antano vestas renginys mokykloje - naujametis žiburėlis. Tuomet niekam nė į galvą negalėjo šauti mintis, jog mokyklos linksmuolį daugelis mato paskutinį kartą.
Lemtingas Antanui buvo Naujųjų sutikimas - pati šventinė naktis. Kelių draugų ir draugių kompanija iš pradžių šventė pas bendraklasį Edgarą Veisiejuose. Antanui, kurio šeima gyvena Rusonių kaime, teko atvažiuoti apie 10 kilometrų. Buvo sutarta, kad kitą rytą vaikiną į namus parveš Veisiejuose gyvenantis brolis Linas.
Mokinių šventinis vakarėlis neapsiėjo be alkoholinių gėrimų. Dabar galima teigti, jog tai ir buvo pirmasis žingsnis į tragediją. Jaunuoliai, kas daugiau, kas mažiau apsvaigę, patraukė šventinį vidurnaktį sutikti prie miestelio centre papuoštos Kalėdų eglutės. Vakarėlio šeimininkas liko namuose miegoti, nes, anot paties, buvo per girtas. Jis tik rytą suprato, kad išvakarėse žadėjęs pas jį nakvoti Antanas nuo miestelio eglutės nebesugrįžo.
Kuriuo momentu ir kur pradingo prie eglutės linksminęsis Antanas, neaišku ir šiandien, praėjus daugiau nė pusmečiui. Anot vienos veisiejiškės, kuri daugiau šoko su Antanu, apie antrą valandą ji neblaivų vaikiną paliko netoli aikštės esančioje autobusų stotelėje ant suolo. Atrodo, daugiau niekas Antano nematė.
Prapuolėlio paieškos užtruko gana ilgai - 3 mėnesius. Kaip "Akistatai" teigė A. Prapiesčio mirties aplinkybių tyrimui vadovaujanti Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Eviltienė, buvo mestos didelės paieškų pajėgos (nuo pareigūnų ir karių iki pačių dingusiojo bendramokslių bei jaunųjų šaulių) ir tikrinamos visos įmanomos dingimo versijos. Ieškota ir sraigtasparniu, plaukiota ir motorinėmis valtimis, o narų dirbta ir po Ančios ežero, juosiančio Veisiejus, ledu. Tris mėnesius minčių ir jausmų pragare gyvenę Antano namiškiai atliko savo tyrimą - visur ieškojo ne tik Antano, bet ir galimų naujametės nakties įvykių liudininkų, bendravo su žurnalistais, kreipėsi ir į ekstrasensą.
KANČIA - NEATSAKYTI KLAUSIMAI
Dingusio abituriento kūnas buvo aptiktas tik balandžio pradžioje, kai popietę prie Ančios ežero atėjęs veisiejiškis žvalgėsi fotografuoti įdomesnių gamtos vaizdų. Jis netoli kranto pastebėjo plūduriuojantį žmogaus kūną. Ugniagesiams-gelbėtojams ištraukus skenduolį, į įvykio vietą atvykęs Antano tėvas paliudijo, kad tai jo sūnaus palaikai. Versijos, kad jaunuolis galėjęs naktį įlūžti, buvo tikėtasi iš pat pradžių: juk švęsti kompanija pradėjo vienoje ežero pusėje, o šokiai vyko kitoje. Taigi kelią atgal jiems magėję trumpinti einant per nestiprų ledą...
Šiandien Prapiesčių šeima turbūt būtų džiaugusis savo abituriento egzaminų rezultatais ir gyvenusi Antano būsimų studijų Karo akademijoje svajonėmis, bet dabar ji iki šiol negali ramiai gyventi, nes tyrimas dėl sūnaus mirties dar nebaigtas, kankina daugybė neatsakytų klausimų, juolab kad Antano tėvas Antanas Prapiestis beveik įsitikinęs, jog sūnus - ne nelaimės, o nusikaltimo, geriausiu atveju - draugų abejingumo auka. Liudininkų teigimu, ant ištraukto skenduolio veido buvo aiškiai matyti sumušimo žymės. Specialistų teigimu, taip žmogaus kūnas atrodo ir dėl prasidėjusio irimo proceso.
- Pirminė specialisto išvada teigia, jog ant jaunuolio kūno smurto žymių neaptikta, - sakė prokurorė L. Eviltienė. - Šiuo metu dar nesame gavę išsamesnės ekspertizės dėl tikslios mirties priežasties išvadų. Tai gali trukti ir kelis mėnesius. Be kitų mums rūpimų klausimų, ekspertams uždavėme ir tokį: ar jaunuolis vandenyje atsidūrė būdamas gyvas, ar jau miręs. Taigi reikia palaukti.
GEDULAS PO PASKUTINIO SKAMBUČIO
Tokiomis pat nuotaikomis, kaip Dzūkijoje, išleistuves pasitinka ir Sedos (Mažeikių r.) Vytauto Mačernio gimnazijos 1-oji dvyliktokų laida. Gegužės pabaigoje abiturientai atsisveikino su klasės draugu Arvydu Rakausku (19 m.), paskutinįkart matytu per Paskutinio skambučio šventę.
Uikių miške, prie Plinkšių ežero, už kelių kilometrų nuo Sedos, abiturientai, į gamtą išvykę po rimtosios šventės dalies, linksminosi be pedagogų, nors prieš tai buvo prašę ir gavę leidimą per neoficialiąją šventės dalį pramogauti mokyklos kabinete. Apie trečią valandą nakties mokiniai pradėjo skirstytis į namus - išsikvietė draugus, kad parvežtų. Į automobilius visi iš karto netilpo - todėl Arvydas Rakauskas pasiliko laukti prie kelio užtvaro. Vienui vienas... Keletas jaunuolių apskritai nesiruošė važiuoti į namus - liko nakvoti prie ežero. Kalbama, kad po kurio laiko į linksmybių vietą sugrįžę draugai Arvydo neberado, tačiau nieko blogo neįtarė, nes manė, kad jis su kuo nors jau išvažiavęs. Tačiau namuose vaikino irgi nesulaukta.
Kitą rytą sūnaus suskato ieškoti nerimo kamuojama mama. Ji atvyko į abiturientų poilsiavietę prie ežero ir rado keturis po vakarėlio likusius sūnaus draugus, tačiau šie negalėjo pasakyti, kur pradingęs Arvydas, kokia kryptimi naktį nuėjęs. Motinai buvo keista, kad sūnaus mobilusis telefonas kažkodėl likęs pas vieną iš nakvojusiųjų prie ežero, kai sūnus jo niekada niekam neskolindavo. Šis vaikinas paaiškino, esą Arvydas telefoną jam buvo padavęs, kad pats nepamestų.
Sedos abituriento paieškos irgi buvo aktyvios. Aplinkiniuose miškuose jo ieškojo patys artimiausi žmonės, giminės, medžiotojai, policininkai, kinologai, kariai, dingusiojo nuotraukos buvo iškabinėtos keliuose rajono miesteliuose bei kaimuose. Genant į šalį mintis apie pačią baisiausią paieškų baigtį, gelbėtojai tyrinėjo Plinkšių ežero ir kitų aplinkinių vandens telkinių dugną. Arvydo ieškota ir sraigtasparniu.
Kraupios žinios apie Arvydo likimą jo tėveliai sulaukė tik po geros savaitės: nebegyvas abiturientas buvo rastas nuskendęs Plinkšių ežere, prie kurio ir šventęs, tačiau per beveik porą kilometrų toliau nuo tos vietos. Tokį atstumą jaunuolio kūną galėjusi nunešti ežero srovė. Skenduolį nendryne aptiko žvejys. Kodėl ir kaip lemtingąją naktį dvyliktokas atsidūrė vandenyje, greičiausiai taip ir liks neatsakyta. Žinoma, kad tikrai ne maudytis jis ėjęs, nes skenduolis vandenyje rastas su viršutiniais drabužiais, su akiniais. Be to, orai tuomet buvę vėsūs - nepalankūs maudynėms.
- Nors tyrimas dėl Arvydo Rakausko mirties dar nebaigtas, labiau panašu į tai, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, - "Akistatai" sakė Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Paulius Geryba. - Dar laukiame kelių ekspertizių išvadų dėl tikslios mirties priežasties, bet smurto žymių ant lavono nebuvo aptikta. Taip pat paskirta ekspertizė, kuri turėtų atsakyti, ar jaunuolis prieš mirtį nevartojęs kokių nors psichotropinių medžiagų. Tai, kad švęsdami abiturientai gėrė nemažai alkoholio, jie neneigia.
KEISTI TRADICIJAS - Į NAUDĄ
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė Genoveita Gricienė neslėpė: jai graudu, kad abiturientų (ir jaunesnių moksleivių) mokyklinės šventės jau seniai nesutelpa tik į "sausas" linksmybes mokykloje. Esą jau sena tradicija - gausios vaišės, nevengiant alkoholio. Mokyklą bebaigiantys ar jau baigę mokiniai staiga pasijunta esantys suaugę ir nuo nieko nepriklausomi, niekieno "nereguliuojami".
- Mes šiemet išleistuvių nerengiame, - sakė direktorė G. Gricienė. - Vyks tik iškilmingas atestatų įteikimo aktas bažnyčioje. Taip nutarėme dėl gedulo nuotaikų mokykloje. Taip pagarbiai paminėsime žuvusio mūsų abituriento Arvydo, svajojusio pasinerti į dizaino studijas, atminimą. Mūsų dvyliktokai, netekties paženklinta laida, laikė tikrą brandos egzaminą - ne tik mokslo dalykų, bet ir gyvenimo vertybių. Dėl nelaimės jie sutrikę ir išgyvenantys - tokių rimtų, net rūsčių mokinių veidų nesu mačiusi. Bet, pasirodo, ir brandesni tapo: nors pirmąjį egzaminą laikė išvakarėse palaidoję bendraklasį, tačiau rimtis ir susikaupimas atnešė gerą egzaminų rezultatą.
Organizuotos išleistuvių puotos nebus ir paskendusio Antano Prapiesčio mokykloje. Dvyliktokų klasės vadovė Dalė Goberienė nesvarstydama teigė: reikia kitokių mokyklos baigimo tradicijų - ne prie stalo ir ne prie butelių. Anot mokytojos, tokia buvo ir Antano idėja, kurią auklėtojai jis pateikė gerokai prieš nelaimę. Iniciatyvus abiturientas siūlė kelių dienų išvyką su klase ir mokytojais, galbūt šventę pajūryje.
- Visi nori įsimintinų mokyklinių švenčių, todėl labai svarbu, kad tų visą gyvenimą lydėsiančių prisiminimų netemdytų gedulo nuotaikos ar net savigraužos, kaltės jausmas, - sakė D. Goberienė. - Visada mokiau ir mokau vaikus (pati turiu abiturientę dukrą), kad atitrūkę nuo namų būtų atidūs, dėmesingi vienas kitam, saugotų save ir vienas kitą, net būtų tarsi pasiskirstę poromis, kad kiekvienu momentu žinotų, kur yra jo porininkas. Mes - ir mokytojai, ir tėvai - tetrokštame vieno: kad visos vaikų šventės baigtųsi be skausmo ir be ašarų.
Veisiejų ir Sedos abiturientų šiemet išgyventos bendraklasių netektys - ne vieninteliai faktai Lietuvos mokyklose, kai ir anksčiau Naujųjų metų, Šimtadienio, Paskutinio skambučio ar išleistuvių šventės baigėsi skaudžiai, net tragiškai. Dažniausiai - dėl avarijų. Tarsi, kaip teigė "Akistatos" pašnekovės, atsipalaidavusius abiturientus nelaimė traukte trauktų - pati susirastų".
Labai svarbu, kad išleistuvės iš mokyklos nebūtų ir išleistuvės iš gyvenimo. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija taip pat kreipiasi į abiturientus, mokytojus, tėvus - visas mokyklų bendruomenes - ir ragina įsimintiną mokyklos baigimo šventę švęsti ne tik išradingai, linksmai, bet ir saugiai, jaučiant atsakomybę už savo ir draugų ateitį.
Išgyvenimai, gedulas išties subrandina žmogų, bet negi tik to reikia, kad jaunuolis pasijustų esąs suaugęs, savarankiškai galintis gyventi žmogus?
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.:
- Tokie linksmi abiturientų veidai turi likti ir po išleistuvių šventės
arba
- Šiemet vidurines mokyklas Lietuvoje baigė per 40 tūkstančių abiturientų
2008 07 02
