Daiva NORKIENĖ
Vieną dieną Blinstrubiškių aklųjų pensionate "rodė" pornografinį "filmą": akla ir nuo jaunų dienų pensionatuose gyvenanusi močiutė mylėjosi su iš miestelio atėjusiu gerbėju, o kiti seneliai stebėjo pro kambario duryse įstatytą langą. Ši neeilinių sugebėjimų "Ieva", kaip teigiama, sugundė ir meilės gudrybių išmokė pusę... apylinkės paauglių. Kai kas mums tvirtino: "valdiški žmonės" neišmoksta mylėti. Ar tikrai?
Ginekologė "apako"
Globos namai (kokie geri, gražūs ir patogūs bebūtų) iš esmės yra tam tikros socialinės grupės savotiškas rezervatas: kol valstybė neišgali pagalbos reikalingam asmeniui padėti jo natūralioje aplinkoje, ji ima ir šimtus nelaimėlių sukoncentruoja vienoje vietoje. Taip žmogus gauna duoną, stogą, slaugą ir priežiūrą, o "mainais" paaukoja laisvę bei galimybę rinktis. "Valdiško žmogaus" erdvė ir laikas tarytum apribojami. Pagal grafiką (o ne pagal norą ir nuotaiką) tenka vykti į ekskursijas, valgyti ir linksmintis, sunku pasirinkti su kuo ir keliese gyventi. Draugai ir paprastai irgi iš "saviškių" tarpo, mat visuomenė mėgsta atsiriboti nuo nuskriaustų ir nebemokančių natūraliai elgtis "rezervato" žmonių. Apie globos namus šiandien žinome viską: kiek pravalgoma, kaip švenčiama, kaip dažnai mirštama ar nusikalstama. Tik niekada nekalbėjome apie "valdiškų žmonių" meilę. Tarsi ne šis jausmas būtų pagrindinė sudedamoji žmogaus laimės dalis...
Raseinių rajono Blinstrubiškių aklųjų pensionate gyvena ne tik neregiai. Čia taip pat prižiūrimi seni, paralyžiuoti, ligoti ir protiškai atsilikę asmenys. Visi su savo skaumais, charkteriu, nuomonėmis ir skoniais. Kad visas šis margas kolektyvas keliuose gyvenamuosiuose (beje, puikiai suremontuotuose) korpusuose jaustųsi kiek galima natūraliau, administracija laikosi nuostatos nesikišti į žmogaus asmeninį gyvenimą. Bent jau kol grubiai nepažeidinėjama tvarka. Todėl aklai močiutei nebuvo trukdoma mylėti ir gyventi pagal jos supratimą.
Vieną dieną aštuntą dešimtį einanti Ieva (vardas pakeistas) pasijuto prastai ir buvo nugabenta į Raseinių polikliniką. Moterytė buvo vedžiojama pas kelis gydytojus, taip pateko ir pas ginekologę. Pensionato darbuotoja, lydėjusi globotinę, labai nustebo, kai visko mačiusi gydytoja ėmė mikčioti ir tankiai mirksėti akimis. "Aš atsiprašau, nepatogu klausti, - vebleno medikė. - Tačiau kada, miela močiute, jūs paskutinį kartą mylėjotės?" Ieva, kuri iš intymiųjų reikalų niekad nedarė nei paslapties, nei tragedijos, atsakė nemirktelėjusi: "Rodosi, užvakar!"
Žmogus, kokio amžiaus bebūtų, turi teisę mylėti. Ir žilagalvės Ievos jaunatviškumas greičiau keltų pasigėrėjimą, bet ne nuostabą, jeigu ne viena aplinkybė. Nuo pat jaunumės "valdiškuose namuose" prasistumdžiusi močiutė močiutė neįgijo moralinių pagrindų. Tikra meilė, šeima, prisirišimas jai ko gero neegzistavo (aklam žmogui paklysti tikriausiai lengviau, nes nemato pašaipių aplinkinių grimasų ir apsikritai bendrauja labai mažai). Po pensionatą jau senokai sklandė gandai, kad Ieva seksualiai aptarnauja "pusę pensionato", tačiau tai buvo jos privatus reikalas. Pasak pensionato administracijos darbuotojų, močiutė buvusi ir mandagi, ir kultūringa, ir visai miela. Tačiau kartą, prieš kelerius metus, močiutę pastebėjo tvirkinant Blinstrubiškių jaunimą. Aukštas pareigas pensionate einantis asmuo (prašė neskelbti jo pavardės) patvirtino, kad paaugliai meilės gudrybių išmokti (ir išbandyti) eidavo ne kur kitur, o pas pensionato Ievą! Kol kelios susirūpinusios mamos močiutei už tokius darbus nesukėlė "audros". Pastaruoju metu Ievą kavlieriai lankydavo net iš gretimos Viduklės.
Dviviečių pensionato apartamentų duryse yra langeliai. Juos seneliai dažniausiai užleidžia užuolaidėlemis, kad iš koridoriaus bet kas nesižvalgytų vidun. Tačiau Ieva, prisiminkite, yra akla. Todėl dažnai nė nenujausdavo, kad jos užuolaida pasislinkusi, o pro plyšį matosi visas kambarys. Sykį koridoriumi ėjusi viena darbuotoja susirūpino, ko pulkas senukų ir senučių būriuojasi šalia Ievos durų. Ogi visi net akis išplėtę pro užuolaidos plyšį spoksojo į natūralią "sceną": visiškai nuoga močiutė mylėjosi su iš Viduklės atvykusiu "jaunikiu". Mūsų informatoriaus teigimu, meilės būdų įvairovė nenusileido užfiksuotiems "juodosios pornografijos" vaizdajuostėse. Beje, po minėto įvykio pensionate atsirado naujos pramogos poreikis - keli asmenys paprašė direktoriaus nupirkti pornografinių vaizdajuosčių. Pensionato administracija iki šiol spėlioja, ko labiau trūko jų seksualiajai Ievai - švelnumo, bendravimo ar lytinio pasitenkinimo. O gal gerbėjų atnešamų kuklių dovanų?
Spjūvis - už pasiaukojimą
Vilniaus Antavilių senelių pensionate gyvena tokia efektinga moteris Elvyra Ašmonavičienė. Būdama 68- erių ji labai skoningai ir jaunatviškai rengiasi (treningėliai, mini sijonai, džinsai ar aukštakulniai), jodinėja žirgyne, keliauja, kuria eiles ir yra visų švenčių, koncertų bei susibūrimų siela. Būtent Elvyra kiek anksčiau "Akistatai" tvirtino, kad sutiktų, kad jos kūną po mirties kaip mokymo priemonę panaudotų studentai. Pensionate mums tvirtino, kad "Ašmonavičienė moka blaivia galva įvertinti gyvenimą ir jausmus". Antaviliuose ji apsigyveno prieš dešimtmetį, turėjo butą, vyrą, taigi yra mačiusi ir platesnius nei Antavilių horizontus. "Kol nežinojau, kad senelių namuose negali būti nei tikros meilės, nei rimtų jausmų, aš netgi buvau įimylėjusi", - šiandien atsidūsta Elvyra.
1989 metais patekusi į pensionatą Elvyra čia sutiko tokį buvusį jūrininką, kapitono padėjėją Artūrą Susliką. Labai gražus, tvirtas, už dvidešimčia metų jaunesnis vyras (tiesa, dėl Elvyros jaunatviškumo juodu nelabai skyrėsi išvaizda) efektingiausią globos namų moterį pastebėjo išsyk, pakvietė į svečius, ėmė rodyti dėmesį. Artūras buvo iki pusės paralyžiuotas (antrą savo vestuvių dieną paslydęs iškrito iš balkono ir susilaužė stuburą), išsituokęs ir vienišas. "Pajutau jam begalinį gailestį, švelnumą, meilę, ir, neturėjusi savo vaikų, pasiaukojau kaip sūnui, kaip jaunesniajam broliui", - tvirtino pašnekovė. Kad jos meilė buvusi kilni ir platoniška, moteris pagrindė tokiu argumentu: "Neįtarinėkite mūsų paleistuvavimu, nes mano draugas nuo juosmens visiškai savęs nevaldė". Artūras iš "laisvės" buvo atvežtas neprižiūrėtas, su daugybe "net kaulus išėdusių" pragulų, jo pašalpa buvusi labi maža. Kur kas turtingesnė draugė pirko jam drabužius, skanėstus, už savo pinigus nusivežė prie jūros, pasisodinusi į vežimėlį vežiodavo parkuose, miškuose, nugabeno paplaukioti prie Balžio ežero. Ištisus penkerius metus ji tik ir girdėdavo iš Artūro esanti jo "angelas, meilė ir Dievo dovana". Elvyros pastangomis nuo "jūreivio" atstojo butelio draugai, jo sveikata sparčiai gerėjo.
- Dariau viską: prausdavau, maudydavau, šukavau. Aš keisdavau jo basonus, pati virdavau valgyti, gydžiau pragulas. Vieną žaizdą tekdavo plauti valandą laiko, tik su brangiais antibiotikais užgydžiau kelias labai gilias pragulas, - atsiduso Elvyra. - Maniau, kad mylime vienas kitą. O pasirodė...
A. Suslikas Elvyros paprašė atstovauti, prisiteisiant iš buvusios jo šeimos dalį buto. Moteris lakstė, samdė advokatus ir laimėjo kelis tūkstančius litų. Ji tvirtina tuos pinigus atidavusi Suslikui, ir beveik tą pat akimirką šis jai parodęs savo tikruosius jausmus.
- Kartą atėjau į jo kambarį ir radau susirinkusią "butelio kompaniją", - prisimena bene skaudžiausią savo gyvenimo momentą Elvyra. - Žinojau, kad Artūro nesveiki inkstai, kartais jam netgi prireikdavo dializių, o medikai buvo sakę, kad pasveiks tiktai, jeigu nerūkys ir negers. Išvydusi pasiruoštą alkoholį, susijaudinau tarsi dėl savo vaiko. Prašiau negirtauti, šaukiau, vijau jo draugus. Ir tada, būdamas visiškai blaivus, jis man kad išdroš: "Dink iš čia, tu, sena ...(labai užgaulus žodis- aut. past.)! Kam tu man reikalinga?!"
Elvyra sako, kad daugiau niekada taip ir neužėjusi į Artūro kambarį, o jis nemėginęs atsiprašyti jos. Ji neverkė, nekeikė likimo ir nesiskandino. Ir tuos penkerius jų drauge praleistus metus ji prisimena su šypsena. Vis tiek tai, kad ji kažkam nesavanaudiškai padėjusi, yra gražu. Tik nereikėję taip - spjūviu į veidą... Artūro nuotraukų ji nedraskė, visos gražiai, kaip neištrinama jos praeities dalis ir prisiminimas sukaišytos asmeniniame albume. Ją įskaudinęs "jūrininkas" prasigėrė ir pasimirė po kelių mėnesių, o Elvyra pamažu atsitiesė. Kai kas iš administracijos mums užsiminė, kad elegantiškoji dama ir šiandien - geidžiamiausia pensionato nuotaka. Tačiau ji jau nebenorinti niekuo tikėti.
Naudos!
- Baikit tuos juokus - kokia meilė gali būti pensionate? - retoriškai klausė E. Ašmonavičienė. - Sakote, čia vienas po kito tuokiasi seneliai. Betgi ne iš meilės, o dėl naudos. Du aštuoniasdešimtmečiai įregistruoja santuoką, kad jiems būtų leista kartu gyventi, vienas antram padėti, jei kas. Mat dvi moterys viename kambaryje - konkurentės. O moteriai ir vyrui sutarti būna lengviau. Be to, dvi pensijos - tai ne viena. Ar jūs dalintumėtės savo penija su kita moteriške? Turbūt ne. O štai sutuoktiniai (moteris ir vyras) sutaria. Bet tai tik jau ne meilė! Pati matau, kaip naujavedžiai bendrauja. Eina į parduotuvę apsipirkti, tai vyras per šimtą metrų priekyje, o jo ponia šiaip ne taip tursena iš paskos. Kartą mačiau, kaip ištekėjusi močiutė norėjo įsikibti savo mielam į parankę. Taigi jis ranką tarsi nuo ugnies atitraukė!
Elvyra prisipažino, kad pasklidus gandui, esą mirdamas jūrininkas jai palikęs dolerių, iš karto atsirado net keli gerbėjai. Vienas švelniai užkabinėdavo koridoriuje, kitas per visą korpusą šaukė "Elvyra, aš tave myliu", trečias stengdavosi dažniau sukiotis ten, kur ir ji. E. Ašmonavičienė netiki nei meile, nei sutapimais. Ir nuo gerbėjų bando gintis jumoru.
Tačiau apie senolių meilę visai kitaip galvoja pensionato administracija. Vyriausioji socialinė darbuotoja Regina Svideravičienė į klausimą, kodėl čia taip džnai tuokiamasi, atsakė taip:
- Įsivaizduokite, kad žmogus gyvena savo namuose, sukasi rūpesčių verpete, dirba, sukasi, pažintims laiko neturi. O štai išvažiuoja tas pats vienišius į sanatoriją - ir iškart užsimezga romanas. Mūsų seneliams visada paruoštas valgis, nereikia kuopti namų, laisvo laiko sočiai, tai ko daugiau bereikia? Tik meilės. Pas mus susituokusios ir gražiai gyvena devynios senukų poros, išsiskyrė tiktai viena. Beje, gydytojas pastebėjo esant ir biologinį veiksnį: aštuonisadešimtmečiams prasideda vadinamoji "antroji banga". Na, suprantate, kai kurie iš senelių įsimyli, ir pradeda gyventi lytinį gyvenimą. Žinoma, aš nemačiau ir nesakau, kad visi.
Pensionato direktoriaus pavaduotoja Eugenija Kondrotienė irgi panašios nuomonės:
- Daugelis senelių labai gražiai draugauja, mylisi. Meilė sutaurina alkoholikus, tirukšmadarius, šie prityla... Tiktai vieniši seneliai dažnai skundžiasi įsimylėjėliais ir liepia "sutvarkyti viešnamį". Tada įsikišame, dėl šventos ramybės siūlome seneliams susituokti oficialiai, kad galėtų ramiai kartu gyventi.
Kad globos namų gyventojai dažnai nėra laisvi rinktis ir tvarkyti savo likimus, rodo vienas nesenas pavyzdys. Antaviliuose nuo 1989 metų apsigyveno 50- metis buvęs aktorius, režisieriaus Algiamnto Puipos jaunystės draugas Valdas Ptakas. Šis sunkiai dėl dalinio paralyžiaus vaikštantis vyras savo tikrąją meilę sutiko būtent Antavilių pensionate. Neįgali, šluba, nuo jaunumės pensionatuose prasistumdžiusi jo vienmetė Onutė tapo svarbiausia Valdo gyvenimo dalimi. "Joje radau tai, ko iki šiol nebuvau radęs nė vienoje savo moteryje", - atsivėrė pensionato gražuolis. Deja, dėl nelengvo charakterio ir pomėgio stikliukui penionato vadovybė prieš kelerius metus aktoriaus nutarė atsikratyti ir išsiuntė į Utenos, paskui Ukmergės pensionatus. Kad ir kaip jis veržėsi atgal, keliai buvo uždaryti. Dabar žmonės neatsistebi, kokius nuostabius meilės laiškus V. Ptakas rašydavo savo Onutei, kiek kartų pasprukęs iš pensionato autobusu važiuodavo jos lankyti į Antavilius. Rašė skundus Lietuvos prezidentui, Seimo kontrolieriams, kreipėsi į žurnalistus. Deja, ištisus trejus metus pas Onutę grįžti nebuvo lemta. Beje, jo ir Onutės meilę kadaise palaimino bičiuliai ir režisieriai Algimantas Puipa bei Janina Lapinskaitė, pensionato porelė netgi filmavosi J. Lapinskaitės filme "Iš skruzdėlių gyvenimo".
1998 metais, "tremtyje" praleidęs daugelį mėnesių, V. Ptakas kreipėsi į ministrę J. Degutienę, ir jos užtarimas lėmė, kad įsimylėjėliai vėl būtų kartu: V. Ptaką grąžino į Antavilių pensionatą. Deja, Valdas grįžęs Onutę jau rado sergančią vėžiu, neužilgo po vestuvių ji pasimirė. Pensionato darbuotojai prisimena, kad šių dviejų žmonių draugystė buvo labai graži: V. Ptakas metęs gerti, į gera pasikeitęs jo charakteris. Kas kaltas, kad du vienas kitą labai mylintys žmonės taip ilgai buvo išskirti? Greičiausiai tai - jų negalios ir priklausomybės nuo "valdiškų namų" nuopelnas. Deja, "rezervatų žmonės" dažnai ne patys valdo savo gyvenimą ir likimus.
Ateityje skaitykite: Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų specialistai tvirtina, kad "valdiškuose namuose" auginamų kūdikių sąmonėje "išsitrina" supratimas apie šeimą ir vystosi... bandos instinktai. Žurnalistė nustatė ir kaip jie veikia: vaikų namuose paaugliai berniukai ne įsimyli, o paprasčiausiai - pasigauna ir nutempia į tualetą patikusias mergiates.
