Vida NACICKAITĖ
Prelato M.Krupavičiaus dukterėčios, mokytojos Genovaitės Jarumbavičiūtės kalba iškilmingame posėdyje: "Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o Tėvynę už save labiau"(iš stenogramos)
"Jūsų Eminencija ir visi čia susirinkusieji gerbiami mielieji! Aš savo dėdę prisimenu nuo tada, kai jis buvo Kalvarijos klebonas. Aš tada buvau dar visai mažutė, tik lankiau mokyklą. Mano mamytė Veronika buvo jojo sesuo, vadinasi, aš esu jo seserėčia. Tėvelio brolius vadindavome dėde Kazimieru, dėde Juozukas, o mamytė turėjo tiktai vieną brolį, todėl mes jį vadinome tiesiog dėde. Bet tardavome visada su didele meile ir pagarba. Mamytė kartais leisdavo man nuvažiuoti į Kalvariją kelioms dienoms. Mane nepaprastai žavėjo ir traukė dėdės knygos, jų buvo daug daugiau, negu mūsų namuose, nors mūsų šeima buvo mokytojų. Svarbiausia, kad dėdė, kai aš grįždavau, ruošdavausi važiuoti namo, sakydavo, kad galiu pasiimti kokią nors knygą ir parsivežti. Mane, kaip mažą vaiką, žinote, kas patraukė, Nikolajaus Gogolio "Baubas", nes buvo labai gražūs spalvoti viršeliai. Prisimenu kaip dabar, kai dėdė pasakė: "Gal pasirink kitą knygą?". Aš tada sutrikau, žinau, kad reikia klausyti vyresniųjų, tėvelių ir dėdės, bet aš tiek norėjau tos knygos, kad aš pagalvojau ir pasakiau: "Dėde, jeigu galima, aš labai norėčiau šitos knygos". Jis kažkaip tai lyg ir šyptelėjo, ir pasakė: "Gerai, pasiimk." Jūs įsivaizduojate, kas buvo, kai aš parvažiavau namo - aš, tada antro skyriaus mokinukė, paėmiau skaityti N.Gogolio "Baubą". Aš ten nieko nesupratau, bet aš tada labai gerai supratau, kad mums mažiems ir jauniems, reikia labai klausyti vyresniųjų, tėvelių ir ypač tokio dėdės, kokį aš turėjau.
Vėliau jis visada beveik sakydavo, pasiimk, ką nori. Tada aš pagalvojau, kaip aš noriu turėti tuos du paveikslus, tokius labai gražius, Jėzaus ir Švenčiausios Marijos. Tai buvo šilkografijos darbai. Kaip paprašiau, net nustebau, iš karto pasakė: "Gerai, vežkis." Man net atrodė, kad jis buvo patenkintas, kad aš imu ne knygą, o aš imu religinio turinio paveikslą. Todėl vėliau aš gavau ir skulptūrėlę, Jėzus nešantis savo kryžių, mano sesutei dovanojo "Vargo mokyklos" originalą. Taigi mums atiteko iš dėdės kai kurie labai geri darbai, kurie vis dėlto mums visiems, visai šeimai ir mūsų aplinkiniams, darė labai gerą įtaką.
Vėliau, aš jį pažinojau giliau, kai jisai... Čia prieš mane kalbėję labai gražiai kalbėjo. Aš labai gėrėjausi jūsų kalbomis, kad aš negaliu, aš labai džiaugiuosi, atleiskite man. Aš turėjau pasirašyti, aš jums pasakyti atvirai, bet kai vakar dėdę parvežė ir kai aš pamačiau, kad jis jau yra čia, Lietuvoje, tai aš norėjau pasirašyti, bet man niekas neišėjo. Todėl atleiskite, kad aš jums kalbu. Gal, kai jau reikės baigti, tai pasakykite.
Dabar taip. Žodžiu, po memorandumo sovietmečiu kurį laiką dėdei dar viskas gerai buvo, bet paskui jis jau turėjo slapstytis. Žinau, kad mane surengė tėveliai ir su juo išleido vasaroti atseit į Birštoną. Aš tada pirmą kartą pamačiau savo dėdę civiliais drabužiais, nes jis visą laiką nešiojo sutaną. Sutaną, beje, jis nešėsi ir iš Voronežo, kai jis bolševikų buvo pasmerktas mirti, kai jis užsiaugino barzdą, dėl to jam, kaip kunigui, buvo leista barzdą nešioti, tai jis tada ryšulėlyje nešė sutaną. Man tas nepaprastą įspūdį darė. Aš pagalvojau, štai, kaip kunigas, kai toks pavojus, kai gali atpažinti, o jis nešasi tą ryšulėlį. Jūs gal daug kas žinote, bet gal čia yra daug jaunų žmonių, kurie nežino, kaip buvo. Taigi, kai jį ten pakratė iš Voronežo grįžtantį į Lietuvą, pažiūrėjo ryšulėlį. Eina kareivis, (...), pasas toks buvo kareivio, turįs žmoną Lietuvoje ir šešis vaikus, tai jau labai gražiai užsitušuoja ir nešasi sutaną. Tai sako, iš popo nudžiovei? Jis sutiko, tegul būna iš pono nudžioviau, kai kitą kartą jau paklausė, tada jis pasakė, žinote, jam reikėjo vadinti kareivį, tad bobai bus sijonas. Taip jisai į Lietuvą 1918 metais, tada, kai jau buvo Nepriklausomybės aktas paskelbtas, atvyko, bet dar ir vokiečiai nebuvo pripažinę, dar reikėjo darbo, kad Lietuva, būtų įteisinta, kaip nepriklausoma valstybė. Jam tada buvo labai gerai ta sutana, jis su ja ėjo per Lietuvą, aš lyg ir prisimenu, kad sakė apie trečdalį Lietuvos apkeliavo, norėdamas, kad žemės reforma būtų įvykdyta, kad Steigiamasis Seimas būtų. Ką jis su ta sutana darė? Plyšo, jis neturi ką daryti, tai jis karpė. Apkarpė vieną kartą, kitą, aš atsimenu jis man pasakė. Kada jau pasidarė sutana iki kelių, tai tada ji sakė, kad jis yra komunistas, žodžiu apsimetęs kunigu. Atsiprašau, gal jūs kai kurie ir žinojote. Kadangi man sakė, kad man reikia papasakoti kokie mano įspūdžiai. Aš dėdę kaip pažinojau, tai tokias smulkmenas ir pasakau.
Dabar, ten būnant dar vieną dalyką norėčiau pasakyti. Vasarojant, kai mes buvome kartu, aš turėjau išmokti rusų kalbos, reikėjo, prasidėjo sovietmetis ir man reikėjo išmokti, tai pasakė vyriausioji mano sesutė, po 30 rusiškų žodžių. Dėdė manęs niekada neklausė, nes pas mus ir namuose niekas neklausė, sakė, tavo reikalas kaip tu mokaisi. Stengiamės padaryti, kaip galime. O vieną kartą dėdė įeina į kambarį ir sako: Genutę, duok aš pažiūrėsiu, kaip tu išmokai šios dienos užduotį. Aš nesutrikau, nes aš kiek galėjau mokiausi gerai ir aš buvau tikra, kad aš viską moku, tikrina, tikrina, "Možet byt". O aš nežinau ką reiškia. Sutrikau labai, dėdė manęs nebarė. Tik pažiūrėjo į mane savo juodom giliom akim, su priekaištu. Man atrodė, kad tos jo akys kalbėjo, kaip tu gali neatlikti savo pareigos. Gyvenime reikia atlikti pareigas, kaip gali geriausiai, kaip tavo jėgos leidžia. Aš pagalvojau, taip kaip jis. Nuo tada manau, kad tas bruožas manyje pagilėjo.
Susirašinėjimas. Kai sėdėjo Tilžės kalėjime, tai ačiū jums, jūs jau pasakėte, mano mamytė rašydavo laiško žodžius, kad jeigu aš tik jums galiu parodyti, kaip dokumentą. Čia žinoma atšviesta, nes originalą, išlaikiau jį ir atidaviau gerbiamam Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Yra tik nuorašas, bet jis rašytas dėdės ranka. Ir kas charakteringa, kurie sakė, kad jis labai norėtų, kad Lietuvai atidaviau sielą, širdį, darbą, norėčiau, kad bedvasis kūnas ilsėtųsi lietuviškoje žemelėje. Ir apačioje jau parašas, tikras, pasirašė kunigas M.Krupavičius. Mes tada labai stebėjomės, kodėl dėdė taip pasirašo, jis visada rašydavo arba dėdė, arba kartais mamytei rašydavo Mikas, Mykolas, bet daugiausiai dėdė. Ir dabar, po daugelio metų aš supratau, kad čia buvo kaip testamentas. Šitas lapelis, turbūt ir jūs, gerbiamasis Pranai Povilaiti pripažįstate, kad tai buvo irgi akstinas, kad jis tada norėjo ir sakė, kad jis ilsėtųsi lietuviškoje žemelėje. O aš suvokiau ir supratau, man buvo labai smagu, kai aš vėliau gavau, jau po dėdės mirties, "Dievui ir tautai" knygą, kurioje buvo Amerikos lietuviai, Valiūnas, kuris prie jo karsto pasakė, kad mes tikimės, ateis diena, kada galėsime jo kūną parvežti į taip mylimą jo tėvynę Lietuvą. Štai šitie du raštai taip ir susidarė, kad nors visokių kliūčių ir buvo, Krikščionys demokratai senai norėjo, kai tik buvo nepriklausomybė, bažnyčia norėjo parsivežti. Ir aš galvojau, kad Krikščionys demokratai sudės po litą ar po du, ar po penkis. Ir Amerikos lietuviai sakė, kad jau parveš iki Lietuvos, o čia jie Krikščionys demokratai, kurios partijos ... jis buvo, ir bažnyčia ir palaidosime. Tai bus mažiausiai lėšų, o dėdė buvo labai taupus. Sau kiek galėjo minimumas tik tiek pasilikdavo. O šiaip viskas buvo žmonėms, Lietuviai ir labai reikėjo taupyti. Todėl ilgai nesikreipė į Vyriausybę. Paskui, vėliau, tarp kitko, noriu pasakyti, nes dabar spaudoje būna tokių visokių, kaip sako kažko. O aš vis dėlto esu liudininkas kaip buvo, nes buvo tada taip. Kada aš... Jau aš turiu baigt.
PIRMININKAS. Prašom. Tikrai įdomiai kalbate.
G.JARUMBAVIČIŪTĖ. Negaliu, Seimas rėmuose. Matote, sakiau, kad negerai pavyks. Vis tiek dabar jau turiu baigti. Gavosi taip, vienu tarpu Amerikos lietuviai sakė neatiduoda, nes Krikščionių demokratų partija suskaldyta, suskilusi, nėra kam atiduoti, nebus kas čia gauna, o jie nori, kad būtų iškilmingai, kaip jis vertas padaryti. Paskui taip jau susiklostė, kad reikėjo man kreiptis kaip giminaitei, kad jį, Amerikos lietuviai jau duotų, tai aš tada pagalvojau, kaip dabar man rašyti Vyriausybei, A.M.Brazauskui ar dar kur. Ne, dėdė buvo žemės ūkio ministras, tai aš ir kreipsiuosi į Žemės ūkio ministeriją. Aš tada gerai neatsimenu kas tada buvo ministras, bet tik prašiau, kad prašau patarpininkauti parvežant M.Krupavičiaus palaikus. Viskas. Tai dabar gal žinote, juk kartais ir jums reikia daug žinoti, ko nežinote. Čia kalba ir taip ir taip, kaltina Žemės ūkio ministeriją, kaltina Krikščionis demokratus, o čia juk nėra ką kaltinti. Kaip susidėjo aplinkybės, kad man reikėjo, tam mažam ..., seserytei parašyti, o dabar viskas ... Matote, kaip kartais išeina viskas į gerą. Dėdės palaikai vakar, Lietuvoje, aš pati mačiau, lėktuvas leidosi, paskui jį vežė, man taip norėjosi apkabinti jo kartą. 1970 m. kai jis mirė, tai buvo liūdnos dienos. Tėtukas slapta pasiklausė Amerikos balso ir mes sužinojome, kad jis mirė. Jo parvežti negali, juk jis taip norėjo čia būti. Kiek metų reikėjo laukti. Vis dėlto, atėjo laikas ir jo palaikai parvežti. Ačiū jums, ačiū visiems, kurie visą laiką norėjo ir Krikščionių demokratų partijai, visiems visiems. Jis yra čia ir aš manau, kad jo sugrįžimas, kada tokiu sunkiu laiku Lietuvai jis sugrįžta, tai turbūt irgi kažkas reikšmingo. Dar norėčiau pasakyti, kad dėdė visada darė tai kas reikia, kad būtinai reikia. Ir mums visiems labai reikia, jeigu ir sunku, jeigu atrodo, kad mes negalime daryti. Bet jeigu kiti irgi nedaro, tai žinok, kad daryk. Norėk padaryti ir Dievas padės ir padarysi, ir Lietuvai bus geriau, ir žmonėms bus geriau. Juk jo gyvenimas buvo paskirtas Dievui, žmonėms, Lietuvai. Todėl aš manau, kad tikrai gerai pasirinkau savo kredo. Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą, kaip pats save, o tėvynę už save labiau. Kai aš būnu prie mokinių ar kur, aš išdrįstu paprašyti, kad pakartotų šitą kredo, kad giliau įstrigtų. Aš negaliu prašyti jūsų, kad jūs taip padarytumėte, bet gal aš kartosiu, kurie galite, pasakykite. Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o tėvynę už save labiau. Juk visa tai jums priimtina. Ir kartais jeigu būna kažkas, kas padės, mylėk artimą, kaip pats save, o tėvynę už save labiau. Atleisk." 1
3
