Irena ZUBRICKIENĖ
Bene dvylika metų globojusi iš kūdikių namų pasiimtus vaikus marijampolietė pensininkė Birutė Pakutkienė (67 m.) buvo priversta "atsiskaityti" už tai ... teisme. Paaugliais tapę globotiniai šiai moteriai, kurią visuomet vadindavo tik mamyte, atsidėkojo savotiškai - skundais ir pagalbos šauksmais. Marijampolės apylinkės teismo sprendimu, niekam netrukdant ir neieškant jokių kompromisų, esą kenčiantys paaugliai buvo skubiai išgelbėti - atskirti nuo globėjos ir apgyvendinti vaikų namuose. Šiandien, praėjus vos porai mėnesių, ir buvusi globėja, ir buvę jos globotiniai tvirtina viena: teismas sujaukė, vienu smūgiu palaužė tris likimus!
Ant teisingumo svarstyklių
Pirmieji rimti Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos pedagogų signalai gelbėti globėjos namuose kenčiančius Eleną (15 m.) ir Vitalijų (16 m.) Mežanecus Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyrių (VTAS) pasiekė šių metų pradžioje. Buvo surinkta duomenų, kad globėjos B. Pakutkienės globotiniai vėluoja į pamokas, nenori mokytis, ateina nešvarūs, apdraskytais veidais. Pedagogų teigimu, nelaimingi vaikai, atrodę kaip išgąsdinti žvėreliai, kurį laiką kentė tylėdami - prabilo tik sugebėjus "įlįsti į jų širdeles". VTAS darbuotojai negalėjo nereaguoti į pedagogų signalus. Po pokalbio su globėja, kuri tokius vaikų kaltinimus pavadino melu, ir su globotiniais, kurie daugiau tylėjo nuleidę akis ir svarstė, kuo viskas gali baigtis, Elena ir Vitalijus buvo laikinai apgyvendinti Marijampolės centre esančiuose globos namuose "Šaltinėlis". Praėjo vos kelios dienos, ir brolio bei sesers kelio galu vėl tapo globėjos B. Pakutkienės namai. Kaip tik tuo metu toliau buvo renkami dokumentai, reikalingi galutinai nusprendžiant tolimesnį buvusių B. Pakutkienės globotinių likimą. Birželio pabaigoje savo žodį tarė teismas. Čia globėja buvo įvardinta kaip vis blogėjančios sveikatos pensininkė, nebepajėgianti deramai auklėti paauglystės problemų audrinamus vaikus, mėgindavusi juos suvaldyti piktu žodžiu ir smurtu. Anot pačios ponios Birutės, jai visuomet atrodė, jog iš šalies geriau matyti, kad "teismuose sėdi aukštus mokslus baigę žmonės", todėl niekam į akis nešoko, su niekuo nesiginčijo, nekovojo. Maža to - teisme moteris sėdėjo sutrikusi, nes jautėsi paniekinta, moralizuojama, net apsivogusi. Teismo sprendimas buvo trumpas ir aiškus: rūpintojos pareigas nutraukti, vaikus - į vaikų namus, iš buvusios globėjos abiem priteisti po 2 638 litus. B. Pakutkienė viską nuolankiai priėmė palikdama likimo valiai - atsisveikino su vaikais, pradėjo pervedinėti pinigų į jų asmenines sąskaitas. Moteris, nematydama prasmės toliau darbuotis kaime, turėtą sodybą pardavė (žinoma, kartu buvo panaikintas ir surašytasis testamentas).
Skriaudžiamieji - tik nuotykių ieškotojai?
Avikilų kaime, už kelių kilometrų nuo Marijampolės esančiuose Vaiko tėviškės namuose, Vitalijus ir Elena buvo įkurdinti viename namelyje kartu su dar devyniais įvairaus amžiaus vaikais, kuriems nepasiklysti kasdienybėje padeda beveik metus čia dirbanti Aldona Vyšniauskienė (41 m.), vadinamoji mama. Pasak moters, kartu su Vitalijum ir Elena į jos prižiūrimą namelį įžengė netikėta sumaištis - nesantaika, iki tol neturėtos bėdos, naujos rimtos problemos. Brolis ir sesuo bandė diktuoti savo reikalavimus, nuo pat pirmųjų dienų buvo nepaklusnūs, o jau bene trečią dieną Vitalijus iš Vaiko tėviškės namų pabėgo. A. Vyšniauskienė, ieškodama jai paskirto globotinio, susipažino ir pradėjo artimiau bendrauti su buvusia jo globėja B. Pakutkiene. Aldona tuoj pakeitė pagal teismo medžiagą susidarytą nuomonę apie ponią Birutę - šioje moteryje ji rado tikrą motiną, rūpestingai besidominčią savo vaikų likimu, jautriai išgyvenančią, kenčiančią dėl jų problemų.
- Kai Vitalijus grįžo, tą patį iškrėtė ir Elena, - pasakojo mama Aldona. - Pabėgimų per tuos du mėnesius buvo jau ne vienas ir ne du. Dažniausiai vaikai atsiduria buvusios globėjos namuose. Supratau, kad tarp jų visų trijų yra tikrų tikriausias motinos ir vaikų - šeimos - ryšys, kurio nepajėgus nutraukti joks teisėjas, joks pedagogas. Suprantama - vis dėlto dvylika metų kartu (beveik nuo vystyklų). Manau, kad teismas paskubėjo išardyti šeimą. Turbūt vaikams pas B. Pakutkienę nebuvo taip blogai, kad dabar jie taip veržiasi pas ją sugrįžti.
Korespondentė su Elena ir Vitalijum, po kelių pabėgimų jau išleistais kelioms dienoms pas teismo "nuginkluotą" globėją, susitiko pastarosios namuose Marijampolėje. Elena tvarkėsi kartu su ponia Birute, o Vitalijus sukinėjosi apie vieną kambarį remontuojančius meistrus. Kiekvienas svetingai rodė savo pasididžiavimą - atskirus kambarius. Paklausti, kur ir kaip ketina toliau gyventi, paaugliai nedvejodami atsakė - tik pas mamytę (suprask - pas B. Pakutkienę). Abu pripažino nemanę, kad jų gyvenimas taip greitai apvirs aukštyn kojomis - esą norėta tik "kažką parodyti", "įrodyti", "paieškoti geriau". Susirūpinę Elena ir Vitalijus klausė, ką dabar reikėtų padaryti, kad įvyktų naujas teismas ir juos grąžintų globėjai. Vaikų teigimu, teisme jie neišdrįso, o esą ir momento nenutaikė paaiškinti "tiems žmonėms", kad globėjos namuose pragaro jiems tikrai nebuvę.
Ateitis - vieni klaustukai
Vitalijus supranta, kad greičiausiai teks vykdyti teismo sprendimą ir gyventi Avikiluose, dažnai lankantis pas B. Pakutkienę. Šešiolikmečio teigimu, jam liko "tik dveji metai tos kančios", ir tuomet visam laikui grįšiąs į savo vaikystės namus. Esą už klaidas reikia mokėti. Elenai - kiek sunkiau. Jeigu merginukė buvo nuoširdi, jai nebaisu gyventi ir Avikiluose, kad tik "mamytė Birutė" būtų kartu.
Kaip gyvens toliau, nežino ir globėjos teisių netekusi Birutė Pakutkienė. Čia ji kategoriškai tvirtina, kad niekada gyvenime nekartotų padarytos klaidos - nesistengtų būti motina svetimiems vaikams (sakė, jau ir kitiems tai patarusi!), čia vėl glaudžia savo užaugintus vaikus ir tikina nelaikanti jiems jokio pykčio, nebejaučianti ir nuoskaudos. Moteris įsitikinusi, kad jos globotiniai, net ir išbandę "visokius valdiškus namus ir internatus", iš tolimiausių kampelių vis tiek pareitų pas ją - kaip vaikai pareina į tėvų namus.
- Iš pradžių norėjau laimės tik sau - po netikėtos vienturčio 21 metų sūnaus žūties likusią tuštumą tikėjausi užpildyti augindama svetimą berniuką, - tarsi teisinosi, tarsi pati į savo klausimus atsakinėjo B. Pakutkienė. - Susiradau jį kūdikių namuose Vilniuje, lankiau, pratinausi. Kai jau susiruošiau jį globoti, supratau, kad negaliu jo atskirti nuo tokio pat likimo metais jaunesnės sesutės. Ryžausi auginti abu. Tada dar jokių globos pašalpų nebuvo - ne pinigai man rūpėjo. O dabar štai kaip išėjo - esą globojau juos tik dėl pinigų?! Pasakysiu tiek: tegul vaikai susiranda savo tikrąją gimdytoją - ir ją priimsiu gyventi kartu! Aš visada buvau už gyvenimą darnioje šeimoje.
Liubovė Mežanec, kuriai dabar turėtų būti apie 34 metus, - dar vienas didelis klaustukas, kirbantis Elenos ir Vitalijaus galvose. Nuo kūdikystės vaikus lydintys dokumentai byloja, kad vieniša motina, gimdydama vaikus, gyveno Nemenčinėje (Vilniaus raj.). Buvo nerūpestinga, gėrė, valkatavo, ligoninėje augančių savo vaikučių nelankė. Iš jos buvo atimtos motinystės teisės. Vitalijus mano, kad savo gimdytoją galėtų susirasti tik smalsumo vedamas - jokių jausmų jai esą nepuoselėja. Elenai įdomu, ar gimdytoja graži, ar turtinga, kodėl juos paliko. Paauglė neabejoja, jog kažkur yra ir jos brolių ar seserų - esą "jeigu motina nuo septyniolikos pradėjo gimdyti". Taigi Elena puoselėja viltį, kad po šios publikacijos jos gyvenime bus bent vienu klaustuku mažiau.
